Gintautas KNIUKŠTA, laikraštis ŠIANDIEN

Kai valdžia slapta nuo žmonių nusprendė įkurti migracijos centrą Dieveniškėse, vienas iš pirmųjų paremti šio krašto žmones atvyko dainininkas Romas DAMBRAUSKAS. Jis atsakė Į ŠIANDIEN klausimus.

Gerbiamas Romai, kodėl nusprendėte organizuoti paramos koncertą Dieveniškėse, kas dar  atsiliepė į Jūsų kvietimą paremti šio miestelio bendruomenę?

Aš jau nebegaliu likti abejingas tam, kas vyksta Lietuvoje, tai betvarkei, piliečių skurdinimui ir valstybės griovimui. Viena iš dabartinių mūsų šalies problemų- nusikaltėliai, nevaržomai kertantys Lietuvos sieną.

Taip, jie daro nusikaltimą ir niekaip kitaip, kaip nusikaltėliais aš juos nevadinu. Nuo tos aklos ir Lietuvai kenksmingos politikos kenčia paprasti mūsų šalies piliečiai. Aš remiu ir palaikau žmones, kurie turi savo širdyse teisingumo ir pilietiškumo jausmą, kurie neabejingi savo, vaikų, anūkų ir visos Lietuvos ateičiai. Kitoks jau niekada nebūsiu.

 Matydamas, kaip dieveniškiai stoja prieš savo žemės išniekinimą, prieš kvailus ir nepasvertus centrinės valdžios sprendimus, kitaip pasielgti negalėjau. Labai norėjau atvyksti pas juos, pamatyti savo akimis šitą ruošiamą Dieveniškių ir Rūdninkų bendruomenių naikinimą ir palaikyti dorus, sąžiningus žmones savo dainų koncertu. Pamatęs viską vietoje dar kartą įsitikinau – tai Lietuvos genocidas, kuris tik stiprėja ir plečiasi. Tai okupacija iš vidaus ir ji tik prasideda.

Dėkoju puikiam muzikantui ir mano draugui Kęstučiui Paulaičiui už nuostabias melodijas Dieveniškėse. Keistas Vytauto Šiškausko poelgis, atvažiuoti, apsisukti ir dingti netarus nė žodžio, man iki šiol kelia daug klausimų. Reiškia nebuvo jis man nei draugas, nei kolega. Šiaip, turbūt tik pasikėlęs pažadukas. Tokiu ir liks.

Žmonės čia Jus sutiko labai nuoširdžiai, kokie jausmai, išgyvenimai užplūdo po koncerto?

Po koncerto tikrai buvau labai pavargęs, bet mintyse vis sukosi tie pojūčiai, emocijos ir tas beviltiškumo jausmas, kad kažkas su tauta gali šitaip baisiai elgtis. Tiesiog reikia kartais pastatyti save vietoj tų žmonių, kuriuos jų žemėje užklupo tokia nelaimė.

Ir ta nelaimė jau slenka pas kitus, per visą Lietuvą, nepaisydama geografijos, aplenkdama tik tas vietas, kur įsikūrę mūsų valdoviukai. Kas gali jiems nušviesti protą nežlugdyti mūsų krašto, negriauti per amžius nusistovėjusių žmonių gyvenimo tradicijų, papročių, etninės gyventojų sudėties ir įprastos gyvensenos. Viskas jau daroma prievartos, nesiskaitymo su niekuo ir žmonių žeminimo principais.

Kodėl mes tapome  tokie svetimi vienas kitam, nors esame tos pačios šalies piliečiai?

Jie mus nebelaiko nei piliečiais, nei tautiečiais, nei tiesiog žmonėmis. Lietuva turi karūnuotą senį, kuris jau drąsiai pareiškė, kad šitą šalį turi valdyti saujelė išrinktųjų, kad jie ir turi spręsti visus Valstybės ir mūsų ateities klausimus. Jei žmogus senas, nebesupranta ką šneka, tai neleiskit jo mintis viešai, mes nenorime girdėti tokio marazmo ir regėti, kaip ta saujelė viešai tyčiojasi iš mūsų.

 Tai yra Valstybės perversmas, kada nebesilaikoma Konstitucijos, išnyksta teisingumas, o teismai tampa kišeniniais. Sunku net įsivaizduoti, kiek žmonių vėl kraunasi lagaminus ir tuoj kels sparnus iš tokios betvarkės.

Tų, kas bando čia sugrįžti, laukia daug nemalonių staigmenų. Jiems teks susipažinti  su beteise Lietuva, su valdžios prievarta ir pažeminimu. Ar jie tam pasirengę?  Manau, gyvendami kitur, jie stebi, kuo virsta jų gimtas kraštas ir kur jie bando sugrįžti. Mes tokie ne vieni, šito maro apsėstos ir kitos šalys, pinigų srautai valdo viską, o per pandemijos priedangą, jie labai lengvai brunkami į atviras nužmogėjusių valdininkų kišenes.

Ką daryti, kad taptume  vieningesni, vienas kitam  pagalbos ranką ištiestume ne tik nelaimėje?

Lietuva vieninga turbūt niekada ir nebuvo. Visais vystymosi etapais buvo savų išdavikų, prisitaikėlių, koloborantų ir tiesiog savo tautos žudikų. Daug istorijoje esame turėję užgrobėlių ir  ne kartą buvome vergų rolėje. Bet šitas etapas yra ypatingas, su pačios mūsų tautos išsigimimais, kuriuos pramiegojome žavėdamiesi sočia Europa.

Dabar joje liekame tik ubagais ir dar  su vidiniais, savais išnaudotojais, kurie dažnai žiauresni savo žmonėms  už svetimšalius užgrobėjus. Reiškia reikia tikrai vienytis, nusiimant blizgančias karūnas, teks bandyti išgirsti kitus, suprasti, atleisti ir eiti vienu keliu.

Esame maža tauta, turime skaudžią istoriją. Ką daryti, kad tie, kuriuos mes renkame į valdžią, už mus visus stotų mūru. Žmonės sako atvirai: apie tai galime tik pasvajoti, ką ir kalbėti, jeigu, pavyzdžiui,   ministras p. Anušauskas  pasirašo įsakymą, o po to į taikią bendruomenę atsiunčia 150 policininkų, kuri atsisakė vykdyti šį įsakymą.

Aš giliai įsitikinęs, kad ne aukštus mokslus baigę, po keletą užsienietiškų diplomų turintys, politikai gali pakeisti padėtį. Atėjo laikas doriems, nuoširdiems ir sąžiningiems žmonėms, jaučiantiems žmonių gyvenimo pulsą ir nuotaikas. Atėjo laikas matyti per „rūką“. Tik jie gali pasukti šį laivą nuo seklumų ir rifų. Ieškokim tokių žmonių, jie – tarp mūsų.

Kaip vertinate Ministrų kabineto žingsnius sprendžiant migrantų problemą?  Ar Jūs dar pasitikite šia valdžia, ar gelbėtų šiandienos šalies situaciją priešlaikiniai Seimo rinkimai?     

Šita valdžia mus veda tiesiai į bedugnę ir jiems visai nesvarbu kiek giliai ir ilgai mes garmėsim į nežinią. Jie būtinai išsigelbės, nes turi sukauptas minkštas ir nemažas „pagalves“.

 Jos tikrai užtikrins ir garantuos jiems ilgą, sotų ir laimingą gyvenimą.  O mus, dar miegančius ir aptingusius, abejojančius ir apkvailintus, jie jau dabar tramdo dujomis, glosto lazdomis ir gąsdina šarvuotais pareigūnais. Kelkis, Lietuva!, jei nori išlikti.