Jūs esate
Pagrindinis > Pradžia > A. Gaidamavičius. Kaip miško kirtėjai gelbėja klimatą

A. Gaidamavičius. Kaip miško kirtėjai gelbėja klimatą


Andrejus GAIDAMAVIČIUS, gamtininkas ir žurnalistas, laikraštis ŠIANDIEN

Nuo vaikystės mus moko: taupai popierių – saugai medžius. Tad ar saugo medžius nauja Vyriausybės programa, numatanti naudoti medieną net daugiabučių statyboje?

Tikrai ne. Masinė medinė namų statyba, „užrakinant“ anglį, kaip teigiama, pastatuose, klimato neišgelbės. Mokslininkai sako, kad mums beliko tik 12 metų iki negrįžtamos ir globalios klimato katastrofos. Tie patys mokslininkai sako, kad miškai geriausiai stabdo klimato šiltėjimą.

Tad paskaičiuokime, kokie bus mūsų miškai po 12 metų, iškirstus esamus brandžius miškus ir pasodinus naujus? Net iki 50 proc. padidinus Lietuvos miškingumą – tai neduotų jokios naudos, nes mes neturime tiek laiko laukti, kol tie nauji miškai užaugs. Mes turime tik 12 metų, tad turime kaip įmanydami saugoti tai, kas išliko.

Skambina man buvęs žaliasis ir sako: „Nusipirkau pušų rąstų iš Rudininkų girios už 5000 eurų“. Ir lyg pasiteisindamas priduria: „Tos pušys vis tiek jau buvo nukirstos“. Ir nukirs daugiau – tik pirk. Mat statys jau trečią namą. Šeima didelė, kiekvienam vaikui nori palikti po trobą. Bet ar tie jo vaikai išvis gyvens iškirstoje Lietuvoje, nežino. Ką čia veikti, kai net nacionalinius ir regioninius parkus baigia sunaikinti…

Štai mano Januliškio girininkijoje šiais metais pirmą kartą visai neliko ką kirsti: viskas, kas buvo pasiekę kirtimo amžių ir visur, kur tik galima buvo kirsti – jau iškirsta pernai. Prie tokios padėties sparčiai artėja visos girininkijos Labanoro girioje.

O juk tai regioninis parkas, europinės svarbos NATURA2000 teritorija! Liko tik jaunuolynai ir pusamžiai miškai. Jei valstybė kirtimo tempų nesumažins, tai už kelerių metų atsidursime tokioje duobėje, kad kelis dešimtmečius iš viso neturėsime ką kirsti.

Štai prie ko prives miškų ūkio mokslininkų ir politikų nuolatinis kartojimas, kad Lietuva kerta „tik“ 70 proc. medienos, kurios kasmet priauga. Bet nepasako, kad daugiausia priauga jaunuolynuose ir pusamžiuose medynuose, kurių brandos daugelis mūsų nesulauksime. Tad taip išeina, kad mes miškus kertame avansu?

Taigi tas ne lietuvis, kuris šalia buto mieste dar neturi sodybos kaime, o dar geriau – dviejų. Ir statosi lietuviai naujus būstus, medienos paklausa tik kyla, nors tų pačių lietuvių vis mažėja ir mažėja…

Jei kiekvienas Žemės gyventojas gyventų taip, kaip lietuvis, tai šioje planetoje išvis miškų nebūtų likę. Du trečdaliai vokiečių apskritai neturi nuosavo gyvenamojo būsto – visą gyvenimą gyvena nuomojamame. O mums būtinai viską reikia turėti SAVO. Jei senovėje kaime užtekdavo vienos pirties visiems gyventojams ir kiekvieną šeštadienį visi draugiškai į ją sugūžėdavo, tai dabar reikia kiekvienam savo pirtelės, nes kaimynas kaimynui tapo priešu.
J

eigu aš turėčiau 5000 eurų, tai vietoj naujo namo nusipirkčiau hektarą sengirės ir saugočiau ją… Kad ir kiek turėčiau pinigų – vis vien gyvenimas būtų nemielas, jei aplink būtų viskas iškirsta… Be to, nenoriu būti „buvęs žaliasis“.

Prieš keletą dešimtmečių jokių žaliųjų nebuvo, bet lietuviai medžius saugojo ir tausojo. Miškų buvo apsčiai, bet statybai gauti medienos nebuvo paprasta. Vietiniai iki šiol pasakoja, kaip praėjusio amžiaus pradžioje mano kaime gyveno toks miškų prižiūrėtojas Grabė Nemčinskis. Jis saugojo grafo Šneiderio miškus, o šie užėmė didžiąją dalį Labanoro girios.

Ateidavo žmogelis pas tą Nemčinskį prašyti pušies namui suremontuoti, vaikščiodavo po mišką kartų su juo, ilgai rinkdavosi, bet taip ir neišsirinkdavo – kiekvienos pušies būdavo gaila.

Sovietmečiu irgi Labanoro giria buvo saugoma. Nes tuo laiku dirbę miškininkai buvo „smetoniško“ auklėjimo. O dabar dirbantys – sovietinio auklėjimo. Užtat tokie dalykai ir dedasi…

Taigi tuo ankstyvuoju sovietmečiu, kuomet augo Labanoro girios kaimeliai ir čia kėlėsi nauji gyventojai, tai labai retas kuris namus statydavosi iš naujo. Susinumeruodavo savo senos trobos rąstus, išardydavo, susidėdavo į vežimą ir naujoje vietoje tokia pačia tvarka susiręsdavo.

Taip žmonės iš vienos vietos į kitą kraustydavosi su visu savo namu. Net į Vilnių taip žmonės keldavosi gyventi. Antakalnyje yra tokia Medžiotojų gatvė, kurioje dauguma namų kaimiško tipo, mediniai. Daugelis jų atvežta iš kitų Lietuvos vietų. Viename iš jų gyvena ir mano senelio pusseserė, atsikėlusi iš Labanoro girios. Nenorėjo dirbti kolūkyje, tai pabėgo į miestą su visu namu.

Mano paties gyvenamasis namas pastatytas 1953 metais iš seno ūkinio pastato rąstų. Ir gyvenu sau ramiai, mano gyvenimui šio namo tikrai užteks. Kas tam namui gali atsitikti, jei stogas ne kiauras ir kūreni žiemomis? Bet jeigu tik kas apleidžia savo trobą bent penkeriems metams – iškart viskas pradeda pelyti, varvėti. Reikia kapitalinio remonto ar net statyti iš naujo.

Daug tokių Labanoro girioje griuvenų, kurių niekas neperka, nebent vieta būtų graži. Ir viskas dėl to žmonių godumo: palikuonys laiko aukštą kainą, kurią ne daug kas gali sau leisti, supūdo savo tėvų namus, o paskui parduoda už grašius, bet namą tenka griauti ir statyti iš naujo, taigi ir naują mišką prireikia tam kirsti.

Senoviniai mediniai namai būdavo kitokie – iš „perbrendusių“, sakingų, žiemą kirstų rąstų. Tinkamai prižiūrint jie praktiškai – amžini. Dabar rąstiniams namams pušys kertamos nebrandžios, dažnai vasaros metu, tad tenka naudoti daug chemijos, paskui ta chemija tenka kvėpuoti, bet vis tiek abejoju, ar dabartinė medinė statyba yra ilgaamžė.

Turbūt ir tokio poreikio nėra. Jeigu anksčiau žmonės namus statydavosi visam savo ir savo vaikų gyvenimui (taip pat būdavo ir su mediniais baldais), tai dabar, besaikio vartojimo amžiuje, žmonės neužsibūna ilgai vienoje vietoje, o baldus ima keisti kas keleri metai.

Tad kur yra logika saugoti klimatą, „užkonservuojant“ anglies dvideginį mediniuose pastatuose ir trumpaamžiuose „Ikėjos“ balduose – aš nežinau. O Vyriausybė visa tai skatina ir ne duokdie dar ir subsidijas skirs, kaip tiems elektromobiliams, kurie patys neteršia, bet jų pagaminimui tiek užteršiama gamtos, kad nė vienas „dyzeliukas“ tam neprilygtų.

Svarbu pavadinti tai madingais žodeliais – žaliasis kursas, kova su klimato kaita, bioekonomika, žiedinė ekonomika, Žaliosios Lietuvos vizija – ir gali toliau kabinti visiems makaronus ant ausų.

Tokia ir ‚makaroninė“ Vyriausybės programa. Tai tik dar vienas būdas veidmainiškai ir plėšriai įsisavinti gamtos išteklius, atimant juos iš visuomenės. Nes kai aplinkui kertami patys gražiausi valstybiniai miškai, kurie yra visų, taip pat ir mano, bendra nuosavybė, tai nesijauti niekaip kitaip, kaip tik apvogtas.

Nauda klimatui iš betono pakeitimo mediena bus tokia pati, kaip iš dyzelino, į kurį pilamas palmių aliejus. Toms aliejinėms palmėms auginti, jeigu nežinojote, iškirsta jau trečdalis atogražų miškų, vadinamų Žemės plaučiais.

Į šias plantacijas netyčia užklydę laukiniai gyvūnai šaudomi kaip kenkėjai. Visa tai daroma mūsų pinigais. Tad tokie mes ir „žalieji“.

Viena kolegė, mokslų daktarė, man pasakė: „Tas, kas norėjo pakenkti valstybei – sugalvojo viešuosius pirkimus“. Antrindamas jai, galiu pasakyti, kad tas, kas norėjo pakenkti planetai, sugalvojo „atsinaujinančius išteklius“. Tai tik paskatino begalinį vartojimą.

Nes ko gi nevartot tų išteklių – jie gi atsinaujina! Iš tikrųjų tie planetos gamtos ištekliai, esant dabartiniam žmonių godumui – nei atsinaujinantys, nei amžini. Amžinas tik besaikis vartojimas.

Parašykite komentarą

Top