Šiandien  atsisveikinome su Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) ginkluotojų pajėgų vadu Adolfu Ramanausku-Vanagu. Jis amžinojo poilsio atgulė Vilniaus Antakalnio kapinėse, valstybės vadovų panteone.

Daugiau kaip po 60 metų trukusių paieškų vieno didžiausių Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo simbolių – A. Ramanausko-Vanago palaikai šių metų vasarą buvo surasti sostinės Našlaičių kapinėse. Kapavietę atrado Vilniaus universiteto mokslininkai bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro atstovai.

Vienintelis apie legendinio mūsų šalies partizano mirtį bylojantis dokumentas – tai 1957 m. surašytas mirties įvykdymo nuosprendis, kuriame parašyta, kad „kūnas atiduotas į žemę“. Iki akimirkos, kol buvo rasti A. Ramanausko-Vanago palaikai, buvo atlikta 20 tyrimų, o laidojimo vietų ieškota ne tik Vilniuje, bet ir aplinkinėse vietovėse.
Valstybinės A. Ramanausko-Vanago laidotuvės vyksta 2 dienas. Vakar ir šiandien visuomenė su juo galėjo atsisveikinti Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje.

Amerikoje gimęs A. Ramanauskas-Vanagas partizanu tapo 1945 m. balandžio 25 dieną. Iš pradžių jis vadovavo Nemunaičių apylinkės partizanų būriui, vėliau – Dzūkų grupės Merkinės batalionui, Dainavos apygardai, o po 3 metų buvo išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu.

Nuo 1951 m., susirgus tuometiniam Lietuvos partizanų vadui Jonui Žemaičiui, A. Ramanauskas-Vanagas tapo Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio tarybos pirmininku ir Ginkluotųjų pajėgų vadu.

Partizanas buvo sulaikytas 1956 m. spalio 12 dieną. Metus žiauriai kankintam A. Ramanauskui-Vanagui 1957 m. lapkričio 29 d. buvo įvykdyta mirties bausmė.
siandien.info Prezidentės spaudos tarnyba

Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės kalba partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago valstybinių laidotuvių ceremonijoje

Gerbiamieji,

šiandien – ypatinga diena. Kažin ar tikėjomės, kad jos sulauksime. Nebent giminės to tikėjosi.

Šiemet sugebėjome rasti tai, kas mums taip svarbu, kas įrodo, kas mes buvome, ką su mumis darė, kokį likimą išgyveno Lietuva ir jos žmonės.

Tai, kad tokią sisteminę, tiek metų saugotą neapykantą matome ir dabar, žinome, kad visos aukos buvo be galo svarbios ir jos lėmė mūsų likimą.

Net vienas žmogus sistemai buvo toks pavojingas, toks svarbus, kad reikėjo sunaikinti ne tik jį patį ir jo šeimą, bet ir paslėpti jo tapatybę. Tačiau nepavyko.

Šiandien mes galime ne tik rimtai svarstyti, kaip tai svarbu, bet taip pat ir šiek tiek pasidžiaugti, kad žinosime, kur mums šis svarbus žmogus, kurį vadinome Vanagu, bus palaidotas ir prie kurio kapo galėsime prieiti.

Kad nesugebėjo jo paslėpti, nei jo istorijos, nei kankinimų. Kad mūsų mokslininkų neapgavo KGB įvairiais dokumentais ir sukauptomis bylomis. Kad sugebėjome atskirti, kas yra didvyris ir kas – ne.

Puikiai žinome, kas vyksta dabar, kad kiekvieną mūsų pasipriešinimo dalyvį norima suniekinti ir sumenkinti. Kartu ne tik jį, bet ir visą valstybę.
Ne be reikalo Jūsų šiandien čia tiek daug. Nes Jums kiekvienam svarbu, kad taip nebūtų. Mums kiekvienam svarbu, ką reiškia mūsų didvyriai, pasipriešinimo dalyviai.

Kiekvienam iš mūsų. Šiandien ir rytoj.

Tegul mato tie, kas norėjo ištrinti mūsų atmintį. Visi, kurie mūsų nekentė, niekino ir naikino, kad to niekada nebus.
Jeigu liks nors vienas Lietuvos žmogus, kuris kovos už laisvę ir Tėvynę, Tėvynė visada išliks.