Kokie uždaviniai keliami Valstybinei miškų urėdijai? Apsiribota tik medžių kirtimu ir medienos pardavimu? Šiandien Verslas 2023-11-302023-11-30 Remigijus LAPINSKAS, VšĮ Žaliosios politikos instituto direktorius, laikraštis ŠIANDIEN, www,siandien.info Tai kokia iš tikrųjų valstybinių miškų ateitis?. Neslėpsiu, rašyti šį komentarą laikraščiui ŠIANDIEN paskatino pasirodęs Valstybinių miškų urėdijos pareiškimas spaudoje apie „priešiškas nevyriausybines organizacijas” ir tuo pagrindu kilusios diskusijos viešojoje erdvėje. Retai taip atsitinka, kad valstybės įmonė, patikėjimo teise valdanti mūsų visų turtą, taip agresyviai atsakytų į pareikštą kritiką. Pagrįstą kritiką, nes klaidų tikrai padaryta, tiek saugant mišką nuo kenkėjų, tiek kertant patį mišką ir tiekiant medieną. Manau, kad visas šias organizacijas ir atskirus miško gerove susirūpinusius piliečius vertėtų vadinti miško draugais. Ir vertėtų jiems dėkoti, net jei kartais jų susirūpinimas yra kiek perdėtas ar informacija pasirodė ne visai tiksli. Nieko nėra blogiau, kaip akivaizdžiai pademonstruoti, kad piliečio nuomonė nereikalinga: stipri valstybė remiasi atsakingais, sąmoningais ir aktyviais piliečiais. Jie turi pilną teisę domėtis ir gauti informaciją – ir net iš valstybinės valdžios ar valdymo organų, bet ir iš valstybės įmonės. Valstybės įmonės darbuotojui tai turi būti suprantama – ir tikiu, kad daugumai iš jų niekada nebūtų kilę sunkumų, sprendžiant tokį viešųjų ryšių uždavinį. Deja, atsakingi už viešuosius ryšius šį kartą grubiai suklydo. Tai rodo po kiek laiko pasipylę atsiprašymai (atsiprašė ne tik įmonė, bet ir Aplinkos ministras). Na geriau vėliau, nei niekada, svarbu kad būtų pasimokyta ir padarytos išvados… Tačiau ar bus mokomasi? Ir kodėl keliu šį klausimą, kodėl man kirba abejonės? Todėl, kad daugelį šiuo metu matomų VĮ Valstybinių miškų urėdijos problemų buvo įvardintos jau gerokai anksčiau, dar prieš pradedant pastarąją VMU reformą. Reformos esmė buvo aiški: padalinių ir darbuotojų skaičiaus mažinimas, specialistų vijimas iš įmonės ir miško, „stuburo“ miškininkų profesinei bendrijai sulaužymas, labai svarbių, bet pajamų nenešančių funkcijų atsisakymas, „lojalių“ reformatoriams rato „centre“ suformavimas, medienos kirtimo normų didinimas… Gintauto Kniukštos nuotrauka. Visa tai žadant, kad darbuotojų atlyginimai kils, bus vienodinamas darbo krūvis, įmonė taps moderni, pažangi, bus perimami geriausia užsienio miškininkavimo praktika ir t.t. Mažai kas iš miškininkų nuoširdžiai tikėjo. Jau reformos pati pradžia parodė, kad gerai nebus: patyrę miškininkai buvo grubiai vejami iš darbo, skambiai pranešama apie pradėtas bylas buvusiems vadovams (mano žiniomis, visi kaltinimai subliuško, iki teismo nė viena byla nenukeliavo), o po kiek laiko ir patys reformos tiesioginiai vykdytojai dingo iš Aplinkos ministerijos ir įmonės. Dingo „ne tušti“: kas pasiėmęs daugiatūkstantines išeitines kompensacijas, kas į kitas „geras“ pareigas… Akiai matomi rezultatai: eiguvų (ir atitinkamai eigulių) – iš viso neliko; girininkijų sumažėjo beveik du kartus – iš 337 liko 192 (tai reiškia – jos gerokai padidėjo), o jose dirbančių darbuotojų – mažiau, nei buvo anksčiau… Tik „centrinio“ aparato darbuotojų skaičius (lyginant su buvusia Generaline miškų urėdija) padidėjo apie septynis kartus. Iš dalies – suprantama, funkcijų ir pareigų tikrai padidėjo, tačiau ar septynis kartus? Turint galvoje, kad buvo aiškinama, kaip palengvės buhalterinė apskaita dėl suvienodintų programų, kaip automatizuotai bus generuojamos ataskaitos, kaip puikiai veiks tarpusavio komunikacija ir įmonės vidinė kultūra – klausimą apie centrinės būstinės darbuotojų skaičių kelti galima. Tai tos pačios eilės klausimai: kodėl mažėja specialistų miške ir kodėl daugėja darbuotojų centre? Tikiuosi, nebūsiu apšauktas „priešišku elementu“ dėl domėjimosi šiais klausimais… Gintauto Kniukštos nuotrauka. Kodėl akcentuoju tą eiguvų panaikinimą ir girininkijų stambinimą? Todėl, kad, mano nuomone, pranyko konkretaus miškininko konkreti atsakomybė už konkretų miško plotą. Ir tai labai blogai. Ne tik todėl, kad dabar jau negalės gerbiamas miškininkas pasakyti – „čia aš sodinau, aš puoselėjau, čia miškas užaugo man ant akių…“ Tai labai blogai ir todėl, kad dabar nėra tų akių, kurios būtų pamačiusios pirmuosius medžius, apsėstus kenkėjų, o tada laiku ėmęsi priemonių, nukirtę tik grupelę medžių, miškininkai būtų ramiai konstatavę, kad išgelbėjo mišką… Tuo tarpu dabar situacija tokia, kad sanitariniais plynaisiais sanitariniais kirtimais reikia kirsti virš 4000 ha, netoli pusės metinės kirtimo normos. Dar klausimas, ar čia jau viskas suskaičiuota ir sužiūrėta…Senais laikais būtų „ir antpečiai, ir galvos nulakstę“, dabar gi tik pareiškimai apie „priešiškas organizacijas“ pasirodė. Na, o pastaruoju metu pasigirdo, kad ir padalinių skaičių reikia mažinti. Specialistai dar labiau bus nutolinami nuo miško, o realiai jį matys tik pakeliui į darbą ir iš darbo. Kokia tokios idėjos atsiradimo priežastis – neaišku. Kaip dažnai būna, gal pavaldinys netinka, gal per daug savo nuomone vadovaujasi – vieni miško dievai težino. Tačiau ar tikrai tai šiuo metu yra pirmaeilis spręstinas klausimas? Ir kaipgi su tais atlyginimais? Mokytojai streikuoja, nes jų atlyginimai nepadidėjo iki žadėtų 130% vidutinio atlyginimo. Tai štai – miškininkų specialistų (tų, kur ne „centre“ dirba) – ir vidutinio nesiekia… Vyksta papildyto ir atnaujinto Miškų įstatymo projekto svarstymas. Jame akcentuojama kompleksinė miškų ūkio veikla. Ji apibrėžiama, kaip „apimanti miškų įveisimą, atkūrimą, priežiūrą, apsaugą, racionalų miško išteklių naudojimą bei prekybą mediena, miško ištekliais ir biokuru, taip pat gamtos apsaugos, gamtotvarkos priemonių miškuose įgyvendinimą, rekreacinės miško infrastruktūros įrengimą ir priežiūrą“ (2 str.). Gintauto Kniukštos nuotrauka. Šio įstatymo projekto 4str. „Miškų urėdija“ aiškiai sako, kad ji „vykdo kompleksinę miškų ūkio veiklą jai patikėjimo teise perduotuose valstybiniuose miškuose…“. Todėl natūraliai kyla keli klausimai: ar dabartinė VMU su tokia struktūra yra pajėgi vykdyti tokią miškininkystę, ypač „miškų įveisimą, atkūrimą, priežiūrą, apsaugą,…gamtos apsaugos, gamtotvarkos priemonių miškuose įgyvendinimą…“? Ar šiai valstybinei įmonei keliami tokie lūkesčiai ir uždaviniai? O gal apsiribota tik medžių kirtimu ir medienos pardavimu? Kas tai – neprofesionalumas, neapsižiūrėjimas ar motyvuotas kenkimas Lietuvos miškams? Ir kodėl norima iš miškininkų atimti miškų apsaugos funkciją (kurią jie dabar turi), jei tai yra jų kasdienio darbo dalis, apibrėžta įstatymu? Kas čia ko nesupranta? Tikiuosi, atsakymus gausime ir sugebėsime išsireikalauti tikro, valstybinio, visiems Lietuvos žmonėms tarnaujančio požiūrio į miškus. Ir miškų puoselėjimo su meile ir atsakingumu, kurio taip pat visi tikimės. To atsakomybės jausmo už savo darbus visų pirma ir linkiu. Nes darbo, daromo miškuose dabar, rezultatai pasimatys po šimto metų. Jais arba džiaugsis, arba dėl jų liūdės jau mūsų anūkai. Share on Facebook Share Share on TwitterTweet Share on Pinterest Share Share on LinkedIn Share Share on Digg Share