Romaldas ABUGELIS

ŠIANDIEN apžvalgininkas

                      Straipsnio pavadinimui parinkau žymaus norvegų pedagogo, rašytojo Godžio Kelerio žodžius. Man jie pasirodė labai prasmingi. Manau, kad juose užkoduota žmonijos taikaus ir laimingo gyvenimo raktas. Iš tiesų, kas gali būti svarbiau už taurų, dvasingą santykį su savo gimtąja žeme ir pagarbą tiems, kurie taip pat puoselėja tuos pačius jausmus ?   

                                                                                      Tėvynė – šventas žodis nuo Antikos laikų

                      Lietuvoje vis labiau įsisiūbuojant diskusijoms apie pilietiškumą ir patriotizmą, apie globalizmo privalumus ir trūkumus, verta prisiminti, kad meilė tėvynei nėra mūsų tautiečių užgaida.  Tai natūralus jausmas, puošiantis bet kurios tautybės žmogų. Tik ką paminėjau norvego mintį, bet panašių minčių yra išsakę daugybė kitų valstybių atstovų.

                      Štai Ispanas Džordžas Santajana, filosofas, poetas buvo įsitikinęs, kad „Kojomis žmogus turi įaugti į savo tėvynės žemę, bet jo akys tegul žvalgosi po visą pasaulį“. Jam antrina, tik kitais žodžiais, ir didysis vokiečių literatūros klasikas, politikas ir mokslininkas Johanas Volfgangas Gėtė: „Svetur tėvynės nesurasi“.

                      Prieraišumą gimtajai šaliai akcentavo amerikiečių rašytojas Markas Tvenas (Samuelis Langhornas Klemensas)  sakydamas, kad „Patriotizmas yra savo tėvynės palaikymas visą laiką, ir vyriausybės, kai ji to nusipelno“. Čia tinka paminėti ir italų filosofo, politinio veikėjo Džuzepės Mandžinio mintį apie laisvą, natūralų susitapatinimą su savo gimtine: „Tėvynė – žmogaus, o ne vergo namai“.  

                      Tik tokį santykį su tėvyne turintis žmogus gali būti ištikimas jai ir nuveikti jos labui ne tik prasmingus kasdieninius darbus, bet ir žygdarbius. Ne atsitiktinai Žanas Žakas Ruso – prancūzų filosofas, rašytojas ir švietėjas yra pasakęs, kad „Didžiausi dorybingumo žygdarbiai atlikti iš meilės tėvynei“.

                      Ką reiškia žodis „Tėvynė“ puikiai suprato jau senovės mąstytojai. Antai senovės romėnų politikas ir filosofas Markas Tulijus Ciceronas teigė, kad „Mums brangūs tėvai, brangūs vaikai, artimi giminaičiai, bet visi meilės vaizdiniai jungiasi viename žodyje „.Tėvynė“. Kuris doras žmogus suabejos numirti už ją, jeigu tuo gali atnešti jai naudos“.

                      Tėvynė – daugumai mūsų yra šventas žodis.T.Lukšio nuotrauka.

Graikai ir rymiečiai garbino mirtį už tėvynę, kaip didžiausią ir kilniausią žmogaus auką, o senovės Graikijos dramaturgas Euripidas savosios tėvynės netekimą laikė didžiausia nelaime.

                      Lietuvių tautos išmintis

                      Oficialiuose šaltiniuose galime aptikti įvairių žodžio „Tėvynė“ sąvokų, pavyzdžiui,  tokia: „Tėvynė, tautos gyvenamoji teritorija arba valstybė, kurioje žmogus gimė, gyvena arba kurios pilietis jis yra. Tėvynė kartais dar vadinama gimtine“.

                      Vis tik, mūsų tauta, kliaudamasi savo ilgamete patirtimi, šiame žodyje įžvelgia kur kas gilesnę prasmę, nei valstybė ar šalis. Ir tai geriausiai atspindi lietuvių liaudies patarlės ir posakiai.

                      Štai, kad ir ši patarlė, sakyčiau, tikra tokių patarlių karalienė: „Ne ten tėvynė, kur gera, bet ten gera, kur tėvynė“. Gausybė kitų posakių taikliai papildo minėtąją. Keletas jų:  Žmogus be tėvynės – lakštingala be giesmės; Tėvynės dūmas už svetimą ugnį šviesesnis; Nors kitur auksas viliotų, geriau tėvynėj laukuos darbuotis; Geriau tėvynėje elgetauti, negu svetimoj šalyje ponauti…

                      Gražiai apie tėvynės turėjimo prasmę yra pasakęs mūsų literatūros ąžuolas Justinas Marcinkevičius: „Neliks duonos su druska – liks tėvynė“. Liaudis nevengia ir su šypsena pažvelgti į rimtus dalykus. Siūlo neparduoti tėvynės už lašą degtinės arba ramina teigdama, kad ir dantys išbyrės – juk tėvynę dar turės.

                      Asmens ryšio su savo tauta svarbą taikliai įžvelgė Vydūnas. Jis teigė, kad asmenybė negali būti visapusiška be ryšio su tauta. Jo nuomone, žmogaus sąmonė atsiskleidžia moksle, mene, moralėje tik per tautos dvasią.

                       Panašiai mąstė ir Kovo 11 -osios Akto signataras Česlovas Kudaba: „Žmogus, nepažįstantis savo tautos namų – Tėvynės žemės, kurioje nuo seno tėvai ir protėviai gyveno, nėra savo krašto pilietis! Pilies žmogus. Statęs ją, turintis ją, ginantis ją, savo pilį“.

                      Meilė tėvynei yra dažna poezijos tema. Juozas Nekrošius taip rašė apie tėvynę: „Dubysos ir Ventos, ir vėliavos šventos, ir ąžuolo lapas, ir protėvio kapas! Gimtinė – tai mes!“  Labai jausmingai savo ryšį su tėvyne yra išsakęs Anzelmas Matutis: „Man rodos, vedasi Tėvynė mane už rankos takučiu. Karštai priglaudus prie krūtinės, Tėvynė šneka — aš girdžiu“. O kiek dainų sukurta apie tėvynę !

Tėvynė yra ten, kur yra tauta

                      Vienas žymiausių Lietuvos filosofų Antanas Maceina rašė, kad „Tėvynė ir tauta yra suaugusios iš vidaus ir todėl viena nuo kitos neatskiriamos. Tėvynė yra ten, kur yra tauta“.

                      Vis tik, Lietuvos pažangos strategijoje „Lietuva 2030“, kuri buvo Seimo patvirtinta 2012 metais, įrašyta nuostata, kad mūsų visuomenės  narių tarpusavio bendrystė paremta „Globalios Lietuvos“ idėja. Toliau deklaruojamas „Globalios Lietuvos“ atvirumas užsienio valstybių piliečiams. Taip plačiai išsibarstant ir dar plačiau atsilapojant bus sunku įgyvendinti šio strateginio dokumento paskirtį – užtikrinti visuomenės gerovę ir valstybės saugumą.

                      Tiesa, tenka pastebėti, kad ši strategija, anot Vyriausybės atstovų, jau „išsisėmė“, todėl formuojama „pažangesnė“ Lietuvos ateities vizija „Lietuva 2050“. Keturis valstybės ateities scenarijus parengė Vyriausybės strateginės analizės centras. Projektas finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis.

                      Tad kaip 2050 metais atrodys mūsų tėvynė pagal šią naują viziją? Tikėtina, kad projekto autoriai daugiausiai vilčių deda į scenarijų, kuris vadinasi „Šiaurinė žvaigždė”, nes tik šis scenarijus garantuoja gerą švietimo ir demokratijos būklę. Taigi, trumpai jį panagrinėkime.

                      Paminėsiu tik keletą įdomesnių „žvaigždėtų“ perspektyvų: „Žmonės gali turėti dvigubą pilietybę, o šeimas kurti gali visi… Darniai sugyvena žmonės ir robotai, šie turi žmogaus teisių… Žmonės yra individualistai – jiems svarbi asmeninė gerovė… Privatūs gyventojai savarankiškai apsirūpina energija… Visuomenė nebijo klysti ir bandyti iš naujo… Gyvenimo prasmės klausimas yra pagrindinė problema, kuri kamuoja žmones“.

                      Kaip matome, ir po bemaž trijų dešimtmečių vis dar klaidžiosime ir klysime, būsime individualistai, besirūpinantys tik savo gerove, turėsime tiek teisių, kiek leis robotai ir kankinsimės nežinodami gyvenimo prasmės. Beje, tradicinės kultūros ir vertybių išsaugojimas priskirta „Amžinojo įšalo“ scenarijui. Suprask – neturi jokios perspektyvos.

                      Nejaugi šį projektą rašė varganai suvokiantys savo pačių būties esmę? Gal jiems tėvynė tik ten, kur jie gali kaupti turtus kitų sąskaita ir gėrėtis savo gebėjimu valdyti, taikant prievartos priemones?

                       O juk viskas taip paprasta. Tereikia gyvenimo prasmės paieškoti žodyje tėvynė. Socialinė, kultūrinė, gamtinė tautos aplinka suformuoja supratimą, kad tautos interesai yra svarbesni už asmeninius. Ir toks supratimas, ištikimybė ir atsidavimas savo žemei teikia mūsų gyvenimui prasmę.

                      Nesibodėkime žodžio „patriotas“. Patriotas sieja savo likimą su tėvyne. Jis rūpinasi tėvynainiais, puoselėja jų gerovę. Patriotas siekia savo šalies politinio suverenumo, yra pasiryžęs paaukoti ir gyvybę dėl jos. 

                      Prarasti tėvynės milijonai                     

                      „Tėvynė – tai šventas žodis, kuris atplėšia mokslininką nuo knygos, atitraukia valstietį nuo arklo, valdininką nuo rašomojo stalo ir surenka visus prie vienos vėliavos, į kurią jie žiūri didvyrio drąsumu ir kankinio pasiaukojimu“, – taip savo gimtinę suprato vokiečių rašytojas, filosofas ir istorikas Frydrichas Šileris.

                      Vytė Nemunėlis (Bernardas Brazdžionis) taip prisimena savo vaikystę: „Tėvelis nupiešė man Vytį, aš vėliavėlę nudažiau, ji popierinė ir mažytė, bet man už viską švies gražiau“. Kaip būtų nuostabu, jei su kiekviena nauja karta taip augtų ir stiprėtų darna tarp žmogaus ir tėvynės.

                      Deja. Nors per 33 laisvės metus užaugo nauja karta, šiais metais Kovo 11 – ąją švenčiančių buvo jau vienu milijonu mažiau, nei tais lemtingais 1990 – aisiais. O juk galėjo švęsti vienu milijonu daugiau, nei buvo prieš tris dešimtmečius.

                       Ir iš kur radosi bedvasiai betėvyniai, kurie taip nuskurdino gimtinę, kurie kėsinasi į mūsų norą gyventi oriai, į valstybės simbolius, niokoja kalbą, kultūrą ir stumia mus į ateitį su narkotikais, bet be žmogiškųjų vertybių ?

                         Baigti norėčiau tuo, kuo ir pradėjau. Gerbkime kiekvieno žmogaus tėvynę, o savąją – mylėkime.

Vilnius – ilgaamžė Lietuvos sostinė, šiemet švenčianti 700 metų jubiliejų.