Vytautas MATULEVIČIUS

Lietuvos apeliacinis teismas, susipažinęs su Kauno apygardos teismo nutartimi dėl įtariamosios Neringos Venckienės gynėjos advokatės skundo perdavimo nagrinėti kitam apygardos teismui, toliau skundą nagrinėti paskyrė Vilniaus apygardos teismui.

Prieš daugiau nei dešimtmetį Lietuvą sudrebino dar neregėtas pedofilijos skandalas, nusinešęs ne vieno žmogaus gyvybę. Jo epicentre atsidūrė teisėja ir būsima šalies parlamento narė Neringa Venckienė, stojusi ginti savo mažametės dukterėčios Deimantės.

• 

Sulaukusi grasinimų, N. Venckienė 2013 metais nusprendė išvykti į Jungtines Amerikos Valstijas ir čia pasiprašė politinio prieglobsčio.

Po penkerių metų nežinios Lietuvą pasiekė informacija, kad buvusi teisėja sulaikyta Čikagoje ir kad pradedama jos ekstradicijos procedūra. Nors N. Venckienė kreipėsi dėl politinio prieglobsčio vos tik atvykusi ir byla turėjo būti nagrinėjama šių metų liepos mėnesį, jos prieglobsčio svarstymas buvo netikėtai nukeltas į 2022 metus. Buvusi teisėja ir parlamento narė Neringa Venckienė sutiko duoti išskirtinį interviu portalui abi.lt po beveik penkerių metų tylos.

• 

– Kaip Jūs jaučiatės? Kokia pirma mintis atėjo į galvą, kai išgirdote, kad būsite grąžinta į Lietuvą?

– Būdama teisininkė, žinojau, kad yra labai mažai šansų dėl ekstradicijos bylos nagrinėjimo JAV Auksčiausiajame Teisme, į kurį kreipėmės. Bylų atranka – kaip ir Lietuvoje. Tik JAV atrenka vienas teisėjas, o Lietuvoje – trijų teisėjų kolegija.

Esu visiškai sveika ir tvirta. Esu pasiruošusi grįžti į Lietuvą. Man tik labai gaila mano sūnaus ir mano tėvų, kurie dėl mano suėmimo patiria skausmą.

– Ar nesijaučiate nusivylusi šalimi, kurioje tikėjotės susirasti užuovėją nuo persekiojimo? Juk Jungtinės Valstijos – kone teisinės valstybės etalonas pasaulio akyse, jos yra suteikusios politinį prieglobstį daugybei nepagrįstai persekiojamų žmonių, o Jus nusprendė atiduoti į rankas tų, nuo kurių bėgote. Kuo Jūs paaiškintumėt tai?

– Žinoma, kad esu šiek tiek nusivylusi. Tikėjausi, kad bus žmonių JAV Vyriausybėje ir teismuose, kurie supras, kas vyko Lietuvoje. JAV pasirinkau kaip teisingumo ir demokratijos šalį. Bet, jau gyvendama JAV, aš mačiau, kad ši šalis nėra ideali, kad taip pat turi daug daug problemų.

Iš tiesų JAV yra suteikusios politinį prieglobstį daugybei nepagrįstai persekiojamų žmonių, bet lygiai taip pat – apgyvendinusios ir daugybę tokių asmenų, kurie atsivežė milijonus, sukauptus iš korupcinės ir kitos neteisėtos veiklos.

• 

Lietuva pasinaudojo ekstradicijos sutarties su JAV spragomis, dėl kurių aš neturėjau teisės pateikti įrodymų, o Lietuvos Vyriausybė – galėjo. Todėl jos pateikti melagingi faktai be tai patvirtinančio vaizdo įrašo buvo vertinami kaip tikimybė, kad aš galimai padariau nusikaltimus.

Be to, JAV teismai pagal ekstradicijos sutartį neturi teisės spręsti dėl politinio persekiojimo. Tai gali padaryti tik vykdomoji institucija – Valstybės departamentas.

– O Jums kaip teisininkei nekeista, kad Jūsų ekstradicija pradedama vykdyti, net neišnagrinėjus Jūsų prašymo dėl politinio prieglobsčio suteikimo? Iš pradžių dėl nežinomų priežasčių nagrinėjimas nukeliamas net į 2022 metus, o po to paaiškėja, kad jo apskritai nebus, nes Jūs jau išduodama Lietuvai. Kaip tai suprasti? Ir ar tai nėra Jūsų teisių ir JAV įstatymų pažeidimas – palikti Jūsų prašymą net nesvarstytą?

– Aš tikėjausi, kad bus nagrinėjama politinio prieglobsčio byla. Iš tiesų keista, kad nelaukiama rezultatų joje ir kad prieglobsčio bylos nagrinėjimas atidėtas nepaaiškinus priežasčių.

Priešingai nei ekstradicijos byloje, į politinio prieglobsčio bylą galima pateikti įrodymus. Žinoma, mane išsiuntus iš JAV, prieglobsčio bylos nagrinėjimas tampa beprasmis.

– Nemanote, kad dėl šitos kolizijos Jūsų advokatai turėtų skubiai kreiptis į teismą? Ar Jūs jau nuleidot rankas?

– Advokatai sako, kad JAV įstatymai to nereguliuoja.

– Mane suklusti privertė dar anksčiau priimtas Čikagos teisėjos sprendimas, kuriame sakoma, kad Jūs turėsite visas galimybes apsiginti savo teises ir Lietuvoje. Jie tikrai mano, kad mes jau esame teisės viršenybės šalis, kurioje kiekvienas to panorėjęs gali apsiginti savo teises? Ir net tokioj byloje kaip Jūsų, kur vienas po kito žūna įtariamieji?

– Keista ir tai, kad teismo posėdžio metu JAV teisėjai klausė: „Ar gali tai vykti Lietuvoje? Juk Lietuva yra draugiška Jungtinėms Valstijoms šalis.“ Argi pagal draugiškumą sprendžiama dėl kurupcijos, politinio persekiojimo?

Visi atsimena, kaip aš bandžiau ginti savo teises Lietuvoje, reikalaudama vaizdo įrašų iš 2012 m. gegužės 17 d. įsiveržimo į mūsų namus, ir kuo tai baigėsi.

Seimui naikinant mano kaip teisėjos neliečiamybę, įrašai išvis nebuvo pateikti, o naikinant mano kaip Seimo narės imunitetą, tų įrašų buvo pateikta tik 12 sekundžių. Įsivaizduojat, iškupiūruoji, nuslepi tai, kas nenaudinga, ir pateiki. Arba išvis neduodi. Ir tai vadinama galimybe apginti savo teises.

Visuomenė taip pat turbūt dar prisimena, kaip buvo nuteista garbinga profesorė onkologė L. Bloznelytė-Plėšnienė, kaip teismas nusprendė, kad advokatas Černiauskas Deimantės nenešė, nors visa Lietuva matė, kad – nešė, kaip mano tėvai nuteisti daugybę kartų net neaišku už ką…

Kaip mano mamą ir kitus žmones nuteisė už nusikaltimus, dėl kurių JAV atsisakė mane išduoti, kaip per mūsų namų šturmą kieme stovėjusius žmones tampė po teismus daugiau nei penkerius metus, kaip aklą R. Ivanauską nuteisė dėl to, kad buvo mano brolio draugas… Galėčiau vardinti ir vardinti pavyzdžius, kai Lietuvos teismams visiškai nebuvo įdomi tiesa.

Nemanau, kad JAV teisėjai nežino, kas dedasi Lietuvoje. Gal kažkada paaiškės tokio sprendimo motyvai.

• 

Jau rankos pirštų neužtenka suskaičiuoti žuvusiųjų ir mirusiųjų, kurie buvo susiję su šia istorija.

– O gal Jūs tapote politinės konjunktūros auka? Juk jeigu Jums būtų suteiktas politinis prieglobstis, tai būtų kaip spjūvis į veidą artimai sąjungininkei. Nes toks sprendimas būtų tolygus pripažinimui, kad Lietuva neatitinka teisinės valstybės kriterijų.

– Tikriausiai tai yra politiniai susitarimai. Visiems žinoma, kad JAV yra įrengusios karines bazes Lietuvoje.

Tačiau tai, kad aš esu išduota, nepadaro Lietuvos teisine valstybe. Kiekvienais metais JAV rengia ataskaitas apie užsienio šalis. Iš ataskaitų aišku, kad Jungtinėms Valstijoms žinoma apie korupciją Lietuvoje, apie nepasitikėjimą teismais.

Mano atveju iš visos Lietuvos prokurorų kūrybos liko tik keturi kaltinimai. Tik keturi iš 39! Ir visi jie susiję su 2012 metų gegužės 17 diena, kai buvo pagrobta Deimantė. Manau, tai daug ką pasako.

– Svarstant, kodėl taip nutiko, man iš galvos vis neišeina JAV milijardieriaus ir prezidentų bičiulio Epsteino pavardė – to, kuris neseniai buvo apkaltintas lytiniu nepilnamčių išnaudojimu ir rastas kameroje nebegyvas. Atpažįstate paralelę? Jis taip pat nesulaukė teismo, kaip jo nesulaukė ir daugelis pedofilijos bylos figūrantų Lietuvoje. Ar tik nėra taip, kad ir Jungtinės Valstijos šioje srityje turi nemenkų problemų?

– Žinoma, kad matau paralelę.

J. Epsteinas buvo rastas negyvas, kai nukentėjusiosios davė parodymus ne tik apie jį, bet ir kitus jas seksualiai išnaudojusius turtingus bei įtakingus asmenis, Epsteino draugus.

Visai neseniai JAV priėmus įstatymą, kad pedofilijos aukos gali ir po daugybės metų nuo išnaudojimo kreiptis dėl tyrimo, paaiškėjo vaikų seksualinio išnaudojimo mastas šalyje.

Iš tiesų JAV turi didelių problemų šioje srityje. Vien Pensilvanijoje 300 kunigų seksualiai išnaudojo daugiau kaip 1000 vaikų. O kiek dar aukų nenorėjo viešintis?

Seksualinė laisvė nuėjo į kraštutinumus. Esu skaičiusi straipsnių, kad yra bandoma pedofiliją pripažinti liga ir panaikinti baudžiamąją atsakomybę. Taip pat esu skaičiusi apie bandymus įteisinti santuoką ne tarp dviejų, bet grupės asmenų.

– O kaip Jūs manote, ar prie Jūsų nesėkmės galėjo kaip nors prisidėti prezidentas Valdas Adamkus? Na, kaip turintis aukšto lygio ryšių Jungtinėse Valstijose, ir pan.? Nes, kiek prisimenu, jis nebuvo didelis Jūsų mylėtojas?

– Gerai atsimenu, kaip buvęs prezidentas Valdas Adamkus viešai pareiškė, kad reikia viską užbaigti pedofilijos byloje. Seksualiai išnaudotas vaikas jam nerūpėjo.

• 

Nežinau apie jo įtaką JAV, bet keista, kad dabartinis prezidentas G. Nausėda konsultuojasi su juo. Adamkaus prezidentavimo laikai nieko gero Lietuvai neatnešė.

– O kiti politikai? Ir ar galėjo prisidėti taip vadinamo „valstybininkų“ klano atstovai, kurie greta V. Adamkaus yra siejami su slaptu CŽV kalėjimu Lietuvoje? Čia negalėjo būti koks nors ryšys pagal principą „paslauga už paslaugą“?

– Įtaką bandė daryti buvęs ambasadorius JAV Ž. Pavilionis. Šioje šalyje taip pat turi ryšių D. Grybauskaitė. O kas tiksliai prisidėjo, aš nežinau.

Dabartinėje geopolitinėje situacijoje, esant stipriai Rusijai, Kinijai, amerikiečiams yra labai reikalinga mažų, tegul ir korumpuotų bei pažeidžiančių žmogaus teises valstybių pagalba. Kas Jungtinėms Valstijoms yra Lietuva? Tik Rusijos kaimynė.

Tokiu rakursu turbūt reikėtų žvelgti ir į slapto CŽV kalėjimo atvejį, pripažintą Europos Žmogaus Teisių Teismo, bet ne Lietuvos vyriausybės. Tai yra gėda, kad mes dalyvaujame panašiuose sumanymuose užsienio šalių prašymu.

O kas link „valstybininkų“ klano vaidmens, tai siūlau nepamiršti, ką apie tai kalbėjo saugumo pulkininkas V. Pociūnas. Prisimenate žodžius, kad juos visus vienija „žydrumas“? O kas yra „žydrumas“ – netradicinė seksualinė orientacija ar pedofilija?

D. Kuolys kažkada irgi kalbėjo apie „valstybę valstybėje“, apie jos narius, švenčiančius, nakvojančius vaikų globos namuose.

– Bet, kalbant apie Jungtines Valstijas, buvo du kongresmenai – Chris Smith ir Randy Hultgren – kurie kovojo už Jus. Ir net įregistravo Jums palankų įstatymo projektą Kongrese, taip pat surengė Jums skirtus klausymus vyriausybinėje Helsinkio komisijoje. Ar nenutiko taip, kad jiems tiesiog pritrūko laiko išjudinti inertišką biurokratijos mechanizmą?

– Iš tiesų kongresmenai Chris Smith ir Randy Hultgren stengėsi iš visų jėgų padėti.

Nežinau, ar pritrūko laiko, ar Jungtinės Valstijos turi per daug savų problemų.

Kiek skaitau spaudą ir žiūriu žinias per televiziją, Kongresas ir JAV žiniasklaida susikoncentravę tik į Prezidento Trumpo apkaltą, Kiniją, Rusiją, sieną tarp Meksikos ir JAV, nelegalius imigrantus. Tai pagrindinės temos, kuriomis gyvena JAV.

– Dabar sugrįžkim į Lietuvą. Ne tiesiogine prasme – mintimis. Ko Jūs tikitės iš šio savo gyvenimo etapo? Pradedant ta akimirka, kai būsite išlaipinta iš lėktuvo Vilniaus aerouoste?

– Pirmiausia tikiuosi pamatyti žurnalistus. Po to tikiuosi, kad man bus leis susipažinti su atliktu ikiteisminiu tyrimu. Buvęs Generalinis prokuroras D. Valys skelbė, kad turi įrašą, kuriame aš spardau Stankūnaitę, tai noriu tai pamatyti.

Prokuratūra į JAV pranešė, kad aš barikadavau namą, rakinau duris, todėl taip pat noriu pamatyti tą įrašą. Ir apskritai noriu susipažinti su visu vaizdo įrašu, kuris nebuvo pateiktas nei Seimui, nei JAV pareigūnams.

Taip pat noriu kuo greičiau pamatyti savo tėvus, kurių dėl jiems iškeltų baudžiamųjų bylų negalėjau sutikti 6 metus.

– Ar jausitės saugi ir nebijosite dėl savo gyvybės? Jūsų tėvai rašė laišką prezidentui G. Nausėdai, prašė garantuoti, kad su Jumis nebūtų susidorota, bet gautame atsakyme apie tai – nė žodžio. Lyg tai būtų tokia nereikšminga smulkmena, apie kurią net neverta šnekėti.

Žinoma, kad Lietuvoje nėra saugu. Tik viešumas gali užtikrinti mano saugumą. Galbūt prieš prezidento rinkimus mano tėvų prašymas butų patekęs į priešrinkiminius pažadus.

– Įprastai kadenciją baigęs ir išrinktasis prezidentas apsikeičia tam tikra informacija. Kaip Jūs manote, kokiu žinių bagažu apie Jus ir Jūsų bylą su G. Nausėda galėjo pasidalinti D. Grybauskaitė?

– Kiek aš supratau, tai D. Grybauskaitė buvo ne vaiko, mano brolio ar mano, bet priešingoje pusėje.

Teisėjas E. Gladutis, nutraukęs dalį pedofilijos bylos, D. Grybauskaitės dekretu perkeltas į Auksčiausiajį Teismą, S. Skvernelis iš Generalinio komisaro po gegužės 17-osios šturmo tapo Vidaus reikalų ministru, o Garliavoje gegužės 17-ąją buvęs komisaras R. Požėla tapo Generaliniu komisaru.

Ne tik šiems, bet ir daugiau kitų buvo atsilyginta su kaupu.

Prisiminkite, kiek lindo į viešumą dėl pedofilijos bylos Konstitucinio Teismo pirmininkas E. Kūris, po ko gavo vietą Strasbūro teisme. Prisiminkite tuos reikalus viešai komentuojantį Vilniaus Universiteto Teisės fakulteto dekaną V. Nekrošių.

Nemanau, kad „Snoro“ bankroto byla atsitiktinai pateko dekano pusbroliui Andzej Macijevskiui, kuris po jos nagrinėjimo taip pat tapo Aukščiausiojo Teismo teisėju.

O A. Valantinas, netekęs Generalinio prokuroro pareigų dėl aplaidaus pedofilijos bylos tyrimo, prezidentės dekretais tapo teisėju, o po to – ir Apeliacinio teismo pirmininku.

Taigi beveik aišku, kokia informacija galėjo pasidalinti D. Grybauskaitė. Manau, kad ji manęs neatleido iš teisėjų tik dėl rinkėjų požiūrio, nes laukė antra kadencija.

– Tai išeitų, kad vadinamieji Garliavos įvykiai Lietuvą ne suskaldė, kaip teigiama, o priešingai – sucementavo? Bent jau elitą?

– Mano nuomone, korumpuotą elitą Garliavos įvykiai suvienijo.
Neabejoju, kad pedofilijos byla R. Jancevičiui (Vilniaus apygardos prokuratūros vadovui – red.) pateko neatsitiktinai.

Kodėl iš bylos jis pašalino 6 tomus telefoninių pokalbių išklotinių? Kodėl man neleido susipažinti su jomis?

O kas paaiškėjo vėliau? Paaiškėjo, kad R. Jancevičius įsidarbino koncerne „MG Baltic“, kurio televizija visą ta laiką puolė vaiką ir jį gynusius.
Nežinau, gal R. Jancevičius pražiūrėjo, bet pedofilijos byloje yra likę A. Ūso pokalbiai, kuriuose jis siūlo pagalbą dėl „Leo LT“. Ką galėjo turėti bendra įtariamasis Ūsas su viduriniu išilavinimu ir „Leo LT“?

Kaip A. Ūsas galėjo būti Seimo pirmininko V. Muntiano patarėjas, turėti kabinetą savivaldybėje – šalia Vaiko teisių apsaugos tarnybos?
O Deimantės pirma apklausa, kai A. Ūso advokatas Deivis Valiulis, buvęs A. Sadecko patarėjas Seime, pareiškė: „Jūs nežinote, kam kelią pastojote“? Kaip tai suprasti?

Į viešumą kaip autoritetai mesti teisininkai E. Kūris, V. Nekrošius, žurnalistai R. Miliūtė, R. Valatka, N. Pumprickaitė ir kiti, mano įsitikinimu, buvo reikalingi ne abejonėms pašalinti, ne tiesai išsiaiškinti, bet klaidinti. Tie, kas sekė, ką jie kalba apie nužudymus, kaip komentuoja pedofilijos bylą, galėjo įsitikinti, kad tai prieštaravo jau nustatytiems faktams.

Ar nors vienas jų bent kartą paminėjo net penkias mergaitės apklausas? Ar nors vienas analizavo vaiką tyrusių psichiatrų ir psichologų išvadas? Ar nors vienas pareiškė, kad prokurorai A. Kliunka, R. Petrauskas melavo dėl D. Kedžio pirštų atspaudų nusikaltimo vietoje? Ar kad yra liudytojų, jo šaudė ne D. Kedys?..

Pedofilijos bylai sužlugdyti, suversti kaltę dėl nužudymo mano broliui ir viešumoje jį šmeižti buvo mestos visos „valstybininkų“ pajėgos. Taip, taip, tų pačių, apie kuriuos jūs klausėte ir ant kurių krenta jau nebe pirmos mįslingos mirties šešėlis.

• 

– Jums pareikštų įtarimų skaičius, bėgant laikui, gerokai sumenko. Ar sugrįžus Jums negali būti pasiūlytas toks kompromisas, kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika? Man toks įvykių variantas atėjo į galvą stebint, kaip metų metais buvo neskubama Jūsų ieškoti: skelbti paiešką lyg ir verčia užvestos bylos, o jokio noro – nėra… Ar tokia įvykių versija vis dėlto sunkiai tikėtina?

– Lietuvos prokurorų fantazijai nėra ribų. Dar gerai, kad sukūrė „tik“ 39 kaltinimus, o ne dviem ar septyniais šimtais daugiau.

Nes su 39-iais į Gineso rekordų knygą nepatekau, o štai su šimtais būčiau patekusi. Į JAV atsiuntė daugiau kaip 300 puslapių, kuriuose išdėstyti kaltinimai. Prokuroras T. Krušna dokumentą pradėjo sakiniu: „Reikšdami Jums didžiausią pagarbą…“

Jau minėjau, kad keturi dar likę kaltinimai susiję su gegužės 17-ąja. Pagal JAV teismų sprendimus ir Lietuvos – JAV ekstradicijos sutartį aš galiu būti teisiama tik už nusikaltimus, dėl kurių esu išduota Lietuvai. Paradoksalu, bet galiu būti teisiama tik dėl dienos, kai buvo pagrobta Deimantė.

– Bet jeigu vis dėlto būtų pasiūlytas kompromisas, ar Jūs sutiktumėt? Ar priešingai – vertintumėt tai kaip principų išsižadėjimą?

– Po viso šito Lietuvos Vyriausybės melo ir persekiojimo man nereikalingi jokie pasiūlymai.

Prokuratūra turi įrodymus, kad aš nespardžiau, nebarikadavau, nerakinau durų, kad mane sužalojo, kad mano dukterėčią paėmė jėga.
Nėra dėl ko sutikti. Tie, kurie vykdė sprendimą gegužės 17-ąją, turėjo būti teisiami.

Aš niekada nebuvau išsižadėjusi savo principų. JAV aš niekada nesislapsčiau, iš karto kreipiausi dėl politinio prieglobsčio, legaliai dirbau, mokėjau mokesčius valstybei, baigiau koledžą. Lietuvos Vyriausybei buvo žinoma mano gyvenamoji vieta, į Maršalų įstaigą Čikagoje aš atvykau pati.

– Beje, Jums netikėtai pasitraukus iš Lietuvos, net dalis Jūsų šalininkų Jus kritikavo už tai, kad šitaip pasielgėt. Ir tvirtino, kad, turėdama tokį didžiulį žmonių palaikymą, Jūs privalėjote eiti „ligi galo“, o ne pabėgti. Mane visuomet šiek tiek stebina tie, kas reikalauja aukos iš kitų, bet vis dėlto ką Jūs galėtumėt į tai atsakyti?

– Tie mano palaikytojai, kurie iš tiesų nuoširdūs, tikri draugai, džiaugėsi, kad aš su Karoliu išvažiavau. Aš galėjau likti, bet mano sūnaus ateitis ir saugumas buvo pirmoje vietoje.

Aš žinau tokių asmenų, kurie, dar man būnant Lietuvoje, kalbėjo, jog norėtų, kad aš būčiau suimta, nes taip jiems būtų lengva laimėti rinkimus. Jiems „iki galo“ reiškia būti Seime. Man „iki galo“ – kovoti dėl Deimantės. Jos jau nebuvo, kai aš išvažiavau.

Manau, mano nuojauta dėl persekiojimo pasitvirtino, nes prokuratūra, man išvykus, prikūrė dar daugiau nei 30 kaltinimų.

– Savo apsisprendimą trauktis Jūs turbūt labai rimtai svėrėt. Kokios aplinkybės nulėmė, kad pasielgėt taip, kaip pasielgėt?

– Apsisprendžiau per labai trumpą laiką – per dvi dienas. Tai nutiko po to, kai Seime pasklido kalbos, kad D. Grybauskaitė davė nurodymą sisteminėms partijoms naikinti mano imunitetą.

Aš žinojau, kad prokurorą D. Valį prezidentei buvo suradusi rašytoja V. Jasukaitytė, kad Valio tėvai buvo Jasukaitytės draugai. Manau, kad ne kieno nors kito, o būtent D. Grybauskaitės nurodymu Valys man iškėlė baudžiamąsias bylas po gegužės 17 dienos.

• 

Aš jaučiau ir mačiau, kad D. Grybauskaitė nori su manimi susidoroti. Aš nežinau, kodėl Kauno apygardos teismo pirmininkas N. Meilutis išsigynė, kad jam skambino iš Prezidentūros ir siūlė, kad aš išeičiau iš teisėjų savo noru. Tegul tai būna ant Meilučio sąžinės.

Be to, apsisprendimą išvykti lėmė daugybė kitų dalykų: autoįvykiai, grasinimai…

– Ribotos apimties interviu neįmanoma aptarti visko, bet vis dėlto – kaip Jūs dabar vertinate tuos įvykius, kurie sukrėtė Lietuvą ir sugriovė Jūsų ir Jūsų artimųjų gyvenimus?

– Mano vertinimas niekada nebebus kitoks – niekas nėra garantuotas, kad jo vaikas netaps lytinio išnaudojimo auka. Ar kad tai nenutiks kam nors iš artimų žmonių.

Jei ne korupcija, įtariamų pedofilų ir jų bendrininkų gynimas, vaiko pagrobimas ir pradanginimas, pedofilijos bylos baigtis galėjo būti visiškai kitokia. Kitokie galėjo būti ir vaiką gynusiųjų likimai. Galbūt net kitoks visų mūsų gyvenimas Lietuvoje.

Atsiminkite, kad 2010 metų sausį Seimas po atlikto tyrimo konstatavo, kad visi mano brolio Drąsiaus Kedžio skundai buvo pagrįsti, kad pedofilijos byla visų instancijų prokuratūrose tirta aplaidžiai.

O kur tie prokurorai – Ročienė, Kiuršinas, Čivinskaitė, Valantinas – šiandien? Jie ne tik grįžę į pareigas, bet ir paaukštinti. G. Ročienė net sugebejo iš valstybės prisiteisti tūkstantines sumas.

Parengta pagal laikraštį ŠIANDIEN.