Jūs esate
Pagrindinis > Interviu > Laikraštis ŠIANDIEN: „Jeigu tiek tenorit, tai turėkite tą savo vėliavą…“

Laikraštis ŠIANDIEN: „Jeigu tiek tenorit, tai turėkite tą savo vėliavą…“

Gintautas Kniukšta, laikraštis ŠIANDIEN
1990 m.*

2010-03-11Tarptautinė diskusija „Imperijos griūtis“. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Bronislavas Genzelis ir diskusijos dalyvė Diana Raudonytė. LR Seimas, Konstitucijos salė. Olgos Posaškovos nuotr.

Profesorius Bronius Genzelis ypač populiarus tapo po 1988 metų spalio 4 die¬ną įvykusio LKP CK plenumo, kuriame išdrįso išpeikti LKP CK pirmojo sekretoriaus kalbą ir net pasiūlė jam atsistatydinti. Dabar tokiomis kalbomis nieko nenustebinsi, bet tuomet…
Kodėl būtent B. Genzelis pasakė šitą kalbą, o ne kas nors kitas iš ano meto Sąjūdžio lyderių?

– 1988 metais Lietuva dar labai nenoriai priėmė M. Gorbačiovo siūlomas reformas. Kad ir kaip žiūrėtume į kaimyninę šalį, bet pertvarkos procesai ten vis dėlto prasidėjo kur kas anksčiau, negu pas mus.
Sunku įsivaizduoti, kaip mes šiandien gyventume, kokia būtų Lietuva, jeigu vietoj Gorbačiovo būtų išrinktas, tarkim, Romanovas arba Grišinas.

Aš nesu Gorbačiovo šalininkas, bet tai, kad jis buvo išrinktas Generaliniu sekretoriumi, rodo, jog TSKP tuo metu jau vyko šiokie tokie pertvarkos procesai. Tuometiniai LKP vadovai jiems kaip reikiant priešinosi, – pasakojo B. Genzelis.

Kitaminčių Lietuvoje buvo ir anksčiau. Vilniaus universitetą galima pavadinti savotišku jų lopšiu. Daug kas iš profesorių rašė vienokius mokymo planus, o studentams dėstė visai ką kita.

Kai birželio 3 d. susikūrė iniciatyvinė Sąjūdžio grupė, joje buvo daug LKP narių.
Tuometinė valdžia, kiek man žinoma, norėjo su ja iš karto susidoroti. Tačiau Sąjūdyje buvo daug iškilių kultūros, mokslo ir kitų veikėjų. Nors anaiptol ne visi valdžios viršūnėje Lietuvoje buvę žmonės tikėjo paskelbta pertvarka, bet veikti vien savo iniciatyva nesiryžo.

Todėl, norint išblaškyti pirmuosius sąjūdininkus, kitaip tariant, „vėl viską pastatyti į savo vietą“, reikėjo gauti iš Maskvos sankcijas.

Tada ir prasidėjo… Iš pradžių į Lietuvą atvažiavo viena grupė „tyrinėtojų“, vėliau kita – su A. Jakovlevu priešakyje. Abi komisijos padarė išvadą, kad su mumis reikia ne pyktis, o ieškoti dialogo.

Įvyko jų susitikimas su Sąjūdžio iniciatyvine grupe. Valdininkams Maskvos buvo aiškiai pasakyta, kad tuometinė Lietuvos partinė valdžia privalo atsistatydinti, įtampa didėjo. Žmonės matė, kad tuometinis LKP CK nenori ar nesugeba spręsti įsisenėjusių problemų, aklai vykdo Maskvos nurodymus.

Man, pavyzdžiui, ir dabar gaila darbuotojų, kurie užėmė aukštus postus, bet patys nesuvokė ar nenorėjo suvokti, kad šitokiam darbui jie visiškai netinka.

Tuometinis LKP CK pirmasis sekretorius R. Songaila gal būtų puikus kolūkio pirmininkas. Tačiau sekretorius…
Kai jam K. Prunskienė pirmą kartą tiesiai į akis pasakė, kad turi atsistatydinti, R. Songaila sumišo: „Ką aš jums bloga padariau?“

– Ir vis dėlto, profesoriau, kuo paaiškintumėte tuometinės vadovybės fenomeną? Daugybę metų tie patys žmonės dirbo tai CK, tai Ministrą Taryboje, tai Aukščiausiosios Tarybos Prezidiume…

–Veikė neigiamas atrankos dėsnis: viršininkai stengėsi parinkti paklusnius pavaldinius, kurie neturėtų savo nuomonės ir nepretenduotų jų kėdę.

Kai jie numirdavo arba išeidavo į pensiją, aukštus postus užimdavo panašūs žmonės. Kai Lietuvoje pradėjo kilti atgimimo banga, jie sutriko, tiesiog nenutuokė, kaip elgtis…

Tačiau grįžkime prie plenumo. Pirmajame susitikime su TSKP CK atstovais dalyvavo K. Prunskienė, aš, R. Ozolas ir A. Žebriūnas.

Išsakėme daug priekaištų tuometinės Respublikos vadovybės adresu. Kalbėjome, kad reikia grąžinti Lietuvai vėliavą, kitą nacionalinę atributiką.

Svečiai, susisiekę su M. Gorbačiovu, padarė pirmą nuolaidą: „Jeigu tiek tenorit, tai turėkite tą savo vėliavą…“

Mums tai, suprantama, buvo ne smulkmena.

Kiek vėliau, matyt, ir TSKP CK pastebėjo, kad LKP pirmąjį sekretorių reikia pakeisti. Beje, tame susitikime svečiai tiesiai paklausė: „O ką jūs siūlote?“

Mes išvardinome keletą žmonių, tarp jų A. Brazauską ir J. Poželą. Vėliau TSKP CK atstovai konsultavosi su partijos rajonų komitetais. Tačiau apie tai reikėjo ir viešai pakalbėti plenume.

Maskviečiai užtikrino, kad visi Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai bus pakviesti į CK plenumą, bet norint jame kalbėti tada reikėjo būti bent CK nariu. Tarp mūsų tokio neatsirado.

Sąjūdžio iniciatyvinės grupės posėdis, vykęs plenumo išvakarėse, užtruko iki trijų valandų nakties. Po ilgų diskusijų nutarta, kad kalbėti reikės man.

Nepailsėję rinkomės į plenumą. Per pertrauką prie manęs priėjo R. Songaila: „Girdi, ką aš tau blogo padariau, ko jūs norite iš manęs“.

Aš aiškinu, kad mūsų keliai iš tikrųjų niekur nebuvo susikirtę.

Tačiau čia nebuvo kokie asmeniniai reikalai. Už jėgos prieš demonstrantus panaudojimą per rugsėjo 28-osios dienos įvykius Vilniuje jis turi jausti atsakomybę.

Žodį plenume man padėjo gauti ir prie LKP CK rūmų susirinkę vilniečiai.

…Salė po mano kalbos sumišo, pradėjo triukšmauti. Kalba buvo sutikta labai prastai, panašiai, kaip dabar Laisvės lygos mitinguose. Buvo įprasta: jeigu kas kritikuoja valdžią, reikėdavo duoti atkirti.

Tačiau manęs niekas per daug nesmerkė, o po plenumo pastebėjau, kad atmosfera jau visai kitokia, vienas kitas sekretorius ar CK narys apsidairydamas prieina prie manęs, net ranką paspaudžia.

Po dviejų savaičių buvo sušauktas kitas plenumas, ir R. Songaila atsistatydino.

Pasakysiu atvirai: jeigu nebūčiau tapęs Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu, jeigu nebūčiau prisidėjęs prie partijos atsiskyrimo, tai be jokios sąžinės graužaties atiduočiau deputato įgaliojimus…
Bronislovas Genzelis 1990 m.

– Klausantis Jūsų susidarė įspūdis, kad Sąjūdžio iniciatyvinės grupės reikalavimams pritarė Maskva?

– Manau, kad apie įvykius Lietuvoje informuodavo ir specialiosios tarnybos. Beje, įdomu pastebėti, kad „globėjų“ iš Maskvos sulaukėme praėjus vos dviem dienoms po Sąjūdžio įkūrimo.
TSKP CK atstovas net dalyvavo Universiteto partinėje konferencijoje, kuri priėmė rezoliuciją, kad atsistatydintų R. Songaila. Vėliau mums pritarė Mokslų Akademijos komunistai, kuriems tada vadovavo E. Vilkas.

– Kaip kilo su manymas surengti neeilinį LKP XX suvažiavimą?

– Mums buvo aišku, kad nei A. Brazauskas, nei kitas žmogus nepakeis esamo Centro Komiteto pozicijos, kad anksčiau ten pakliuvę žmonės nenorės jokių permainų.

Sąjūdžio komunistams pirmiesiems ir kilo mintis sušaukti neeilinį suvažiavimą. Sumanymui pritarė visos kūrybinės sąjungos, nors LKP CK XVII plenumo dalyviai tuos nutarimus ir pasmerkė.

Laukėme iš Maskvos reakcijos, bet šis smūgis buvo atlaikytas. Visiškai negalvojome, kad taip sunku bus kovoti su dešiniosiomis jėgomis Lietuvoje.

Tos jėgos, pasirodė, buvo kur kas stipresnės, negu galvojome. Ir tai jaučiama dar iki šios dienos…
Kuo paaiškintumėte tai, kad kai kurios partijos itin kritikuoja savarankišką LKP?

– Toks partijos atskilimas buvo pirmas ne tik TSRS, bet ir Rytų Europoje. Kad savarankišką LKP puola M. Burokevičiaus partija – visai natūralu, nes šita partija ir toliau lieka Maskvos įrankiu, savo įskaitą įrašę net ir TSRS kareivius.

Deja, dešiniųjų jėgų veiksmai su TSKP padaliniu iš esmės sutampa.

Dabar daug kas šaukia, kad LKP siekia revanšo. Ką tai reiškia? Kokio revanšo?
Kiekviena partija, kokia ji bebūtų, turi siekti politinės valdžios. Tačiau dabar kalbėti, kad LKP galvoja apie kokį nors perversmą, tiesiog juokinga. Karinės jėgos ji juk neturi…

Savarankišką LKP labai puola ir šmeižia buvę komunistai, visokie prisiplakėliai. Tačiau žmonės atsirinks, kas yra kas. Juk dauguma buvusių Sąjūdžio lyderių liko ir toliau opozicijoje.

Aišku, yra ir tokių, kurie, numetę partinius bilietus, Sąjūdžio dėka atėjo į parlamentą, užėmė aukštus postus. Labai gaila, kad ir dabar valdžioje daug nekompetentingų, negabių žmonių.

– Įvairiai žmonės šneka apie partijos lyderius. Ar vertėjo jiems tapti parlamentarais? Kokia Jūsų nuomonė?

– Pirmiausia aš esu LKP CK biuro narys. Todėl man sunku objektyviai vertinti partijos veiklą. Aš vis dažniau pagalvoju, ar reikėjo A. Brazauskui tapti Vyriausybės vicepirmininku.

Dabar tik ir girdi, kad Vyriausybė turi atsistatydinti. Tą patį aš galiu pasakyti apie parlamento vadovybę. Ji daro ne mažiau klaidų už Vyriausybę, bet kažkodėl jos taip nepuola. Kodėl, matyt, irgi aišku.

2018 m. Vasario 16- oji. Vilnius. Gintauto Kniukštos nuotrauka.

Aš kategoriškai prieš LKP paleidimą. Jeigu mes šitą partiją likviduosime, tai Lietuvoje liks dvi organizacijos: TSKP platformininkai ir mafija.

Įvykių forsuoti negalima. Kitas dalykas, kad mes ne visai veiklūs. Tačiau apie tai – atskira šneka. Aišku, ir CK biuras gali ir privalo būti darbingesnis.

Tačiau pernelyg daug jo narių dirba parlamente. LKP vadovų veiklą vertinčiau trejetu. Mes turime tapti ta partija, kuri gintų žmonių ir visos Lietuvos interesus.

– Ką veikiate, profesoriau, be darbo Parlamente, susitikimų su rinkėjais? Ar nori kartais viską mesti, užmiršti didžiąją politiką?

– Kaip ir anksčiau, taip ir dabar dėstau Universitete, nes Parlamente sėdėdamas netobulėsi.

Dabar dirbu nė kiek ne mažiau, negu prieš metus, kitus, bet neretai pajuntu, kad dirbu visiškai beprasmišką darbą.
Kasdien tenka susidurti su absurdu. Anksčiau galvojau, kad viskas, ką dirbu, yra reikalinga žmonėms. Dabar dažnokai nebematau prasmės.

Pasakysiu atvirai: jeigu nebūčiau tapęs Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu, jeigu nebūčiau prisidėjęs prie partijos atsiskyrimo, tai be jokios sąžinės graužaties atiduočiau deputato įgaliojimus…

Tačiau dabar jaučiu atsakomybę, negaliu likti nuošalyje.

1990 m.
*Gintautas Kniukšta. Dešimt metų šalia politikos ir politikų. Vilnius, Atkula.

Parašykite komentarą

Top