www.siandien.info, laikraštis ŠIANDIEN

                      Lietuvos ūkininkų ūkių registre šių metų liepos 1 d. duomenimis įregistruota 87 tūkst. ūkių. Vidutinis ūkio dydis siekia 16 hektarų.  Patys iniciatyviausi, organizuočiausi ūkininkai apsijungę į Lietuvos ūkininkų sąjungą (LŪS). Vienas iš skaitlingiausių ir aktyviausių yra Kauno rajono skyrius.

                      „ŠIANDIEN“ žurnalistas Romaldas Abugelis pakalbino šio skyriaus pirmininką,  Žemės ūkio kooperatyvo „Lietuviško ūkio kokybė“ vadovą Mindaugą MACIULEVIČIŲ.

                      Gerbiamas Mindaugai, neseniai tapote LŪS Kauno skyriaus vadovu. Kaip šį skyrių pristatytumėte, kuo jis išsiskiria iš kitų?

                      Kauno rajono žemės yra gana derlingos, todėl gausu ir ūkininkų ūkių. Jų įregistruota beveik pustrečio tūkstančio. Ūkiai labai įvairūs – nuo kelių iki kelių šimtų hektarų. Mes iš kitų regionų skiriamės ir tuo, kad dirbame netoli didmiesčio, kas palengvina išaugintos produkcijos realizavimą.

                      LŪS Kauno skyriui priklauso daugiau kaip šimtas ūkininkų, kurie ir sudaro tvirtą viso rajono ūkininkų branduolį. Skyrių nuolat papildo nauji nariai, ypač džiugu, kad į mūsų gretas įsilieja jaunimas. Ūkininkai iki 40 metų sudaro apie trečdalį visų ūkininkų. Turime ūkininkaujančių ir garbingame amžiuje – kai kurie jau ir 80 metų slenkstį perkopę.    

                      Žemdirbių bendruomenė nevienareikšmiškai vertina dabartinio žemės ūkio ministro veiklą. Daug kas įžvelgia kai kurių aplinkosaugos priemonių nesuderinamumą su poreikiu didinti žemės ūkio  gamybą. O kaip manote Jūs?

                      Aplinkosaugos ir gamybos dermė įmanoma, tereikia normalaus socialinio dialogo. Daugelyje Europos Sąjungos (ES) šalių tai jau yra įprasta. Gaila, kad ministras kurį laiką nesugebėjo suderinti atskirų interesų grupių interesų. Dėl to nukentėjo visas agrosektorius – žemės ūkis prarado galimybę modernizuoti sektorių ir atpiginti gaminamą produkciją, pasinaudojant Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo fondo lėšomis.   

                      Kasmet vis labiau ryškėja aplaidus valdžios požiūris į melioraciją. Būtina diegti sumanias melioravimo sistemas ir sparčiau prisitaikyti prie klimato krizės sukeltų padarinių, nes didžiulės praeities investicijos į melioraciją nueis perniek, o gamyba ims trauktis. Šiose srityse mus smarkiai lenkia kaimynai lenkai ir latviai, kurie sugeba priimti progresyvius sprendimus. 

                      Beveik dešimtmetį gyvenote Airijoje, kaip šią  patirtį panaudojate sugrįžęs į Lietuvą?  

                      Beveik dešimtmetis praleistas Airijoje man davė labai daug. Teko susipažinti ne tik su atskirų gyvybingų regionų plėtra, ypač stiprios ir skaitlingos ūkininkų sąjungos veikla, bet ir pasisemti patirties, lankantis ūkiuose, perdirbimo įmonėse, kooperatyvuose, bendruomeninėse organizacijose. Visur jutau ūkiškumą, pragmatiškumą, bendradarbiavimo dvasią, valdžios pagarbą socialiniam dialogui. Tokį veikimo modelį ir bandau diegti Lietuvoje.      

                      Lietuvos radijas 2009 metais Jus, kaip itin sėkmingą ūkininkų turgelių Vilniuje ir Kaune koordinatorių,  išrinko metų žmogumi. Kokie poslinkiai įvyko nuo to laiko, kaip dabar gyvuoja ūkininkų turgeliai mūsų šalyje?

                      Turgelių kūrimosi pradžia nebuvo lengva, bet jie tikrai pasiteisino. Vaizdas pasikeitė iš esmės. Padidėjo ne tik turgelių skaičius, bet ir parduodamų prekių asortimentas. Atsirado ir smulkių kepyklėlių, mėsos ir pieno perdirbimo cechelių, taip pat ir įvairesnės ekologiškos produkcijos. Žemės ūkio kooperatyvas „Lietuviško ūkio kokybė“ jau vienija apie 500 ūkininkų. Šeštadieniais vien tik prie Vilniaus Akropolio susiburia daugiau kaip pusšimtis ūkininkų, prekiaujančių savo produkcija.  Obuoliuko emblema daugeliui pirkėjų jau tapo ne tik pažįstama, bet miela ir sava.   

                      Ypač džiugu, kad turgeliuose lankosi vis daugiau jaunų žmonių, kurie supranta natūralaus maisto naudą ir tokį supratimą skiepija savo vaikams. Stengiamės pateisinti vartotojų lūkesčius,  įdiegėme savikontrolės sistemą. Ūkininkai prekiauja sąžiningai, nenori sulaukti anksčiau jiems klijuotų spekuliantų ir perpardavinėtojų etikečių.          

                      COVID -19 pandemija atskleidė pasaulinių maisto tiekimo grandinių silpnybes – jos ėmė trūkinėti, o tai paskatino trumpesnių maisto grandinių plėtrą. Kaip tai paveikė mūsų agroūkį ir trumpesnio kelio link vartotojų paieškas Lietuvoje?

                      Pandemijasuteikė mums tam tikrų iššūkių, bet kartu atvėrė ir naujų galimybių duris. Mes aktyviai vykdėme vietinio šviežio maisto vartojimo skatinimo kampaniją, aiškinome, kad natūralūs produktai yra vienas iš svarbių imuniteto ir apskritai sveikatos stiprinimo veiksnių. Žmonės ėmė daugiau pirkti vietinio maisto, daug kas stambius prekybos centrus iškeitė į mažesnes parduotuves ir turgelius. Jų skaičius pandemijos metu net ir padidėjo.

                      Be to, gyventojai rečiau lankėsi kavinėse ir restoranuose, daugiau maisto gamino namuose. Ši sveikatos krizė paskatino jaunas (ir ne tik) šeimas keltis gyventi į kaimą ir patiems užsiauginti dalį maisto produktų.

                      Šiuo sudėtingu metu, kai siaučia taikos, klimato, sveikatos, ekonominės ir kitos krizės, ypač svarbu užsitikrinti apsirūpinimą vietiniais produktais, taip pat gausinti ūkininkų pajamas didinant vidaus vartojimą…

                      Aš nuolatos raginu visus pirkti vietinius produktus. Juk vartotojai įsigyja sveikesnių produktų, o pinigai neiškeliauja į užsienį, bet lieka mūsų ūkininkų kišenėse. Sunku suvokti, kodėl mūsų valdžia žlugdo vietinį verslą, nesiryždama sumažinti pridėtinės vertės mokesčio pagrindiniams maisto produktams, siekiančio net 21 procentą. Mūsų šalis ryškiai išsiskiria iš kitų ES šalių šiuo aspektu, nes absoliuti jų dauguma taiko maisto produktams mažesnius tarifus.       

                      Vietinio maisto rinka didės, kai didės vartotojų sąmoningumas. Gamintojai tikrai prisitaikytų prie augančių vartotojų poreikių. Pasigendu ir valdžios inicijuotos socialinės reklamos, skatinančios vietinio, sezoninio maisto kultūrą. Nejaugi valdžiai rūpi tik kuo daugiau parduoti burgerių, čipsų, saldžių batonėlių ir kitų menkaverčių ir sveikatą žalojančių produktų?    

                      Tiek Europoje, tiek ir už jos ribų žemdirbiai didina savo galią rinkoje burdamiesi į kooperatyvus. Ko gi vis dar trūksta, kad kooperacija stiprėtų ir Lietuvoje ? 

                      Pirmiausia, vertėtų atsiriboti nuo stereotipo, kad mes jau patyrėme kooperacijos „džiaugsmus“ kolūkių laikais ir nereikia prie to grįžti. Kolūkinė santvarka neturėjo nieko bendro su tikrąja kooperacija. Tiesa, jaunesni ūkininkai kur kas noriau buriasi į kooperatyvus. Reiktų plačiau skleisti vietinių ir užsienio kooperatyvų patirtį. Kooperacijai turėtų būti skirta derama vieta ir mokiniams bei studentams skirtuose vadovėliuose. Kur kas daugiau paramos kooperatyvų kūrimosi, o taip pat ir pirmaisiais jų veiklos metais ūkininkai turėtų sulaukti ir iš valdžios institucijų.

                      Kooperacija yra gelbėjimosi ratas vis stiprėjančioje konkurencinėje kovoje, padedanti kurti aukštesnę pridėtinę vertė ir gausinti ūkininkų pajamas. Vakarų šalyse tai jau įprastas ekonominės veiklos būdas, kuriantis bendraminčiams ne tik gerovę, bet ir saugesnę jų socialinę erdvę.

                      Mūsų šalis taip pat jau turi nemažai sektinų kooperacijos pavyzdžių. Vienas tokių – pasaulinės pieno rinkos žaidėju tampantis kooperatyvas „Pienas LT“.  Per savo gyvavimą nuo 2008 metų kooperatyvas tapo unikaliu reiškiniu mūsų žemės ūkyje. Tai puikus pavyzdys kitiems, kurie dar abejoja kooperacijos nauda. 

                      Lietuvos žemdirbių bendruomenė jau kuris laikas išgyvena bendrystės krizę – nuo Žemės ūkio rūmų atsiskyrė dalis organizacijų ir įkūrė Žemės ūkio tarybą. Kaip manote, kada sugrįš vienybė ?

                      Aš tikiu, kad žemdirbiai ir kiti kaimo verslininkai sugrįš į bendrystę ir sukurs stiprią organizaciją. Reikia mažiau asmeniškumų ir ambicijų, daugiau dėmesio skirti tam, kas mus jungia, o ne skiria. Ir dar – valdžia turėtų kuo mažiau kištis į visuomeninių organizacijų veiklą, o šios užsitikrinti savarankiškumą per gausią narystę ir savifinansavimą.

                      Dėkoju už pokalbį.