Romaldas ABUGELIS, laikraščio ŠIANDIEN apžvalgininkas

   Seimas yra svarbiausia mūsų politinio gyvenimo ašis ne dėl nuolatinio žiniasklaidos dėmesio, o dėl Konstitucijos šiai institucijai suteiktų galių vykdant tris itin svarbias funkcijas: atstovavimą, įstatymų priėmimą ir vykdomosios valdžios kontrolę. Lietuva – parlamentinė respublika, todėl visiškai natūralu, kai gerovės, teisingumo, tvarkos ir paprasčiausio žmogiškumo ištroškę piliečiai savo žvilgsnius kreipia į Seimo pusę.  

                      Seimas – tarp korumpuočiausių įstaigų 

Pastaruoju metu vis dažniau girdime, kad demokratinėms sistemoms yra iškilęs pavojus. Bet gi nepamirškime, kad viena iš esminių demokratinės sistemos tvarumo sąlygų yra pasitikėjimas. Juo mūsų parlamentas, deja, pasigirti negali. Seimu pasitiki tik maždaug kas dešimtas Lietuvos gyventojas. Tai žemiausias rodiklis tarp visų valstybės institucijų, vienas iš žemiausių ir Europos Sąjungoje. Pasitikėjimas Seimu sunyko lyg jo pašonėje buvęs visų pamėgtas fontanas.   

       „Vilmorus“ atliktos apklausos rezultatai rodo, kad nepasitikėjimo priežastys yra šios: savanaudiškumas, pažadų nevykdymas, neatsižvelgimas į paprastų žmonių nuomonę, nekokybiškų  įstatymų priėmimas ir nuolatinis jų kaitaliojimas, posėdžių nelankymas, bergždžios kalbos, nesutarimai ir skandalai, dėmesio nekreipimas į blogėjančią gyvenimo kokybę, korupcija. Seimas, kartu su gydymo įstaigomis ir teismais, patenka į mūsų šalies korumpuočiausių įstaigų trejetą. 

                      Orientacija į kiekybę, bet ne į kokybę

     Seimo parlamentinių tyrimų departamento 2015 metais atlikta studija „Teisėkūros tendencijos ir rodikliai Europos Sąjungos valstybėse ir Lietuvoje“ atskleidė, kad mūsų parlamento darbo tradicijos iš esmės vis dar skiriasi nuo daugelio Vakarų valstybių, teisėkūros kultūra yra viena iš prasčiausių ES.

   Teisėkūroje ypač ryški orientacija į kiekybę, bet ne į kokybę. Antai vienos iš Seimo kadencijų metu buvo įregistruota apie 5 000 teisės aktų projektų, o priimtas buvo tik maždaug kas antras. Be to, iš apie 2500 priimtų teisės aktų net kas antras buvo priimtas skubos ir ypatingos skubos tvarka. Kai taip skubiai veikia perkrautas teisės aktų priėmimo konvejeris, tikėtis galutinio rezultato kokybės yra beprasmiška. Tad įstatymai nuolat keičiami, taisomi, „lopomi“. Kai kurie iš jų, įskaitant ir mokestinius, jau pakeisti kelis šimtus kartų. 

    Prastą pateikiamų Seimui svarstyti teisės aktų projektų ir priimtųjų kokybę akivaizdžiai iliustruoja gausios Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabos, projektų atmetimo ir grąžinimo tobulinti skaičius, Prezidento veto, taip pat Konstitucinio teismo nutarimai dėl priimtų teisės aktų prieštaravimo Konstitucijai. Jau nekalbant apie verslo ir visuomenės reakciją.

  Studijoje akcentuojama, kad teisėkūros procesui Lietuvoje būdingas chaotiškumas ir skubotumas, o įstatymai neretai priimami be aiškios koncepcijos, be mokslinio pagrindimo, nesinaudojama ekspertų išvadomis, nepakankamai atsižvelgiama į visuomenės nuomonę ir poreikius. Dažnai nenumatomos teisės aktų įgyvendinimui būtinos lėšos,  nesinaudojama užsienio valstybių teisinio reguliavimo patirtimi.

    Valstybės kontrolės 2018 metais pateiktoje Valstybinio audito ataskaitoje „Teisėkūros procesas“ taip pat konstatuojama, kad Lietuvos teisėkūra yra neefektyvi. Vėl pabrėžiama, kad teisės aktų gausa ir jų svarstymas skubos ir ypatingos skubos tvarka nesudaro tinkamų sąlygų jų kokybei užtikrinti. Į teisėkūros procesą per mažai įtraukiama visuomenė, trūksta viešumo ir skaidrumo. Nekokybiška teisėkūra kuria nereikalingą administracinę naštą tiek verslui, tiek apskritai visuomenei, sudaro prielaidas neefektyviam biudžeto lėšų naudojimui, neužkerta kelio korupcijos apraiškoms. Teisinio reguliavimo stebėsena yra fragmentiška ir nekokybiška, nėra veiksmingo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo.   

                      Tuščias lenktyniavimas menkina pasitikėjimą

          Lietuvoje jau seniai susiklosčiusi Vakarų valstybėms nebūdinga padėtis, kai didesnę dalį įstatymų projektų parengia Seimo nariai, o ne Vyriausybė. Kai kuriais metais Seimo narių parengti teisės aktų projektai sudaro net du trečdalius visų įregistruotų projektų. Taigi, nepaisoma valdžių padalijimo principo, kai skirtingos funkcijos pavedamos skirtingoms valdžios institucijoms, uždraudžiant savintis svetimas funkcijas. Pavyzdžiui, Konstitucijoje įrašyta, kad „Vyriausybė rengia ir teikia Seimui svarstyti įstatymų projektus“, o Seimas – „leidžia įstatymus“. Žinoma, Seimo nariai turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę. Tik teisę, kuria tikslinga naudotis vadovaujantis  protingumo kriterijumi. Štai senjorai turi teisę su nuolaida važiuoti visuomeniniu transportu, bet  kasdien šia teise nesinaudoja !

     Skaudu, kad tautos ir valstybės nykimo akivaizdoje Seime įsivyravo lenktyniavimas kas daugiau parengs teisės aktų projektų, pateiks pasiūlymų jiems, netgi kas dažniau pakalbės… Galima suprasti rinkėjų nepasitenkinimą Seimo veikla, kai stebimas toks ryškus Seimo narių orientavimasis į procesą, o ne į galutinius rezultatus. Būtų kur kas logiškiau, jeigu pasibaigus kalendoriniams metams, o vėliau – ir kadencijai, būtų analizuojama pažanga labiausiai gyventojams rūpimose srityse: kiek sumažėjo emigracija, gyventojų mirtingumas, nedarbas, kiek pailgėjo gyvenimo trukmė, kiek padidėjo gimstamumas, darbo užmokestis, pensijos, mokinių raštingumas, kiek sumažėjo savižudybių, skyrybų, nusikaltimų, kaip keitėsi sveikatingumo rodikliai ir panašiai.

  Ydinga Seimo veikla „degina“ brangų darbo laiką, kurį būtų galima panaudoti kur kas prasmingiau – veiksmingai parlamentinei kontrolei, valstybės biudžeto vykdymo priežiūrai, vėluojantiems Konstitucinio teismo ir tarptautinių teismų nutarimams įgyvendinti, atvirų diskusijų svarbiausiais valstybės gyvenimo klausimais rengimui. Beje, viena iš tokių Seimo diskusijų galėtų būti būtent dėl teisėkūros kultūros gerinimo Lietuvoje. Joje turėtų rastis konkretūs pasiūlymai šios įsisenėjusios problemos sprendimui. 

                      Narkotikai svarbiau už duoną?

  Kai kurie Seimo veiksmai tiesiog nesuvokiami. Pavyzdžiui, Seimas nepritarė siūlymui papildyti Nacionalinio saugumo strategiją, kad apsirūpinimas savo gamybos maisto ištekliais naudojant vietines žaliavas būtų laikomas gyvybiniu Lietuvos nacionalinio saugumo interesu. Tai ypač aktualu pastaruoju metu, kai pasaulyje siaučia taikos, klimato, ekonominės, sveikatos apsaugos ir kitokios krizės. Priėmus minėtą nuostatą būtų ne tik pasirūpinta nacionaliniu saugumu, bet ir užtikrinta geresnė visuomenės sveikata ir didesnės pajamos mūsų žemdirbiams. Be to, šis žingsnis būtų prisidėjęs ir prie klimato krizės valdymo.

O štai nuostatos dėl dar platesnio visuomenės „apsirūpinimo“ narkotikais ir alkoholiu  brukamos nuolat ir vis atkakliau. Gal manoma, kad apdujusi, apsvaigusi, paliegusi ir serganti visuomenė bus geresnis saugumo garantas?

Seimo centriniuose rūmuose puikuojasi šie Jono Basanavičiaus žodžiai: „Kada mes jau in dulkes pavirsim, jei lietuviška kalba bus tvirta pastojus, jei per mūsų darbus Lietuvos dvasia atsikvošės, tąsyk mums ir kapuose bus lengviau smagiau ilsėtis“. Gal pirmiausia turėtų atsikvošėti pats Seimas? O gal geriau vietoje tautos patriarcho žodžių Seimo posėdžių salės prieigose pakabinti didelėmis aukso raidėmis tviskantį Seimo nario priesaikos tekstą? Kad visiems be išimties būtų priminta, jog priesaikos davimas labiau susijęs ne su ėmimu, bet su davimu. Atsidavimu – sąžininga tarnyste Tėvynei.