www.siandien.info, laikraštis ŠIANDIEN

Prof. Petras STIRBYS, Niujorko mokslų akademijos narys, ŠIANDIEN apžvalgininkas

 Aegroti expectare possunt, morbi non possunt – taip rašinio pavadinimą į lotynų kalbą išvertė automatinis vertėjas, panūdęs antraštei suteikti antikinės sentencijos skambesį. Šis minties montažas bus straipsnio leitmotyvas, apie jį suksis pašnekesys, o laukimo eilės arba laukimas kaip toks, pagiriamojo žodžio nesulauks.

 Mūsų aplinkoje greta džiugių permainų tarpsta ir blogio apraiškos, kurių išties nemažai. Tačiau bene dvi labiausiai išsiskiria iš kitų, prikausto dėmesį, žadina norą jomis atsikratyti.  Viena jų – herojinių pastangų reikalaujantys mėginimai prisiskambinti į įvairaus profilio sveikatos priežiūros institucijas ir ne tik į jas.

 Šiuolaikinio mobilaus ir itin operatyvaus ryšio privalumai, kuriais pagrįstai didžiuojamės, kaip mat pradingsta įstrigdami muzikėlių ar gaidžio nesibaigiančio giedojimo fone ir, kaip taisyklė, su robotinio stiliaus daugkartiniais įsiterpimais, primenančiais, kad visi operatoriai užimti, laukite. Taip atsitinka visuomet, kai tik mėginama prisiskambinti. Interesantui yra primetama ne tik privalomai vykdytinasąlyga (išklausyti pasikartojančių tiradų), bet ir kantriai laukti, nežinant kiek tai truks.

Tai kasdienybė, vedanti iš proto gerovę kuriančios valstybės civilinį kontingentą, patekusį į keistą būseną – naiviai besiruošiantį sulaukti pokyčių ir gyvenimo pilnatvės pajautimo.  Liūdniausia, kad ši blogybė visuomenę beveik pripratino, pavertė gyvenimo norma. Tačiau psichologiškai kur kas sunkiau  pakeliama kita ir, galbūt, jau galutinai suformuota norma, mus nokautuojanti žudikė – tai pacientų laukimo eilės pas gydytojus, ypač kai siekiama taip vadinamos planinės pagalbos ar konsultacijos.  

Pabodęs ratelio šokis apie laukimo eiles

Neapibrėžtas laukimas pacientus pastato į nepavydėtiną padėtį. Jie, verčiami įvairių negalavimų, pasijunta elgetomis, besiprašančiais paslaugos. Juk peržengę nepriklausomybės slenkstį, buvome tikri, kad įvairios reliktinės laukimo eilės išnyks, nugrims praeitin, liks istorijos turtu. Kai kurios socialinės eilės, mūsų džiaugsmui, išties išnyko. Tačiau ilgas ir erzinantis laukimas ir, beje, pabodęs klaidinantis naratyvas apie med. paslaugų kasdienį artėjimą prie pacientų, parazitiniu būdu prilipo prie kūno ir juo niekaip negalime atsikratyti. Tos eilės, apimančios visas sistemos grandis – nuo aukščiausios iki žemiausios –  kelia riziką pacientų gyvybėms.

Kartais „žaidžiama su ugnimi“, ypač kai kalbame apie kardiologinius ligonius, kurie mirčių statistikoje absoliučiai pirmauja. Viskas rodo, kad taikstytis su šiuo negatyviu reiškiniu nebegalima, reikalingos tikros, o ne imitacinės permainos, panašiai kaip kirtis per Gordijaus mazgą.  

Gaila, kad spartus šiuolaikinių technologijų veržimasis į klinikinę praktiką tik dalinai įtakojo medicinos pažangą. Ji būtų buvusi kur kas efektyvesnė, jei lygiagrečiai būtų nykusios laukimo eilės. Ligų diagnostikos ir gydymo vilkinimas nepraeina be pėdsakų, mat tuo delsimu liga tiesiog pasinaudoja, per daug nesidairydama ji žengia link komplikacijų, tad uždelsus, gydymas pareikalauja daugiau pastangų ir resursų, reikalinga ilgesnė reabilitacija. Pagaliau, įsisenėjusios ligos gydymo rezultatai būna blogesni, be to rizikuojama negrįžtamais procesais, ypač kai praleidžiamas palankus momentas medicininei intervencijai. Nereikia nė aiškinti – tai svarbūs dalykai. 

 Lietuvoje, Šiaulių regione didžiulės eilės susiformavo pas ortopedus-traumatologus (2 mėn.) bei neurologus ir urologus, o didžiausios – virš 3 mėn. – pas kardiologus (J. Rauduvienė). Kiek anksčiau buvo pranešta, kad, norint patekti Klaipėdoje pas vaikų kardiologą, prireikia 3 mėnesių (S. Lukošiūtė).

 Sunku patikėti ne per seniausiai skleista informacija, įtikinėjusia, kad ligonių laukimo eiles neva smarkiai prailgina… nedidsciplinuoti pacientai, kurie, užsiregistravę pas specialistą, į priėmimą neatvyksta.

 Vargu ar pacientas, sukoręs ilgą laukimo maratoną, lengvabūdiškai numos ranka į vizitą, o po kiek laiko, tarsi žaisdamas su savo likimu, vėl stos į eilę. Labiau tikėtina, kad tas “nedisciplinuotas“ ligonėlis belaukdamas, ko gero, arba pasimirė, arba skubos tvarka atsidūrė reanimaciniame skyriuje, negu kad jam kilo mintis apgaudinėti daktarą.

Panašaus pobūdžio įtarimai tiesiog nerimti, jie negali būti esminio eilių ilgėjimo priežastimi: tai viso labo pavieniai atvejai, kuriais neatsakingai pasinaudojus, mėginama pabėgti nuo tikrųjų priežasčių, o gal net sąmoningai klaidinant ir tuo pridengiant negebėjimą prisikasti prie realijų. Kita vertus, tai  rodo,  kad ilgų eilių problema yra kietas riešutas, kurio įveikti dar nepribrendome, klumpa net profesionalai. O laukimo terminai, kaip liudija pagalbos ieškantys prie specialistų durų, užuot trumpėję, ilgėja.

Kartais diskusijose nuskamba optimistinės gaidos, neva medicininės pagalbos prieinamumas „operatyvėja“, tačiau praktika tai paneigia. Tai tik rodo, kad mus įklampino grynai organizaciniai, vadybiniai ir kitokie reikalai, nuvedę ydingu reformų keliu. Pasimetėme laike, dėl spartaus gyvenimo tempo nespėjome adaptuotis, mus įveikė iššūkiai, o ne mes juos. Iliustracijai pakanka pateikti ironišką paradoksą – gyventojų skaičiui mažėjant, paslaugų prieinamumas blogėja.

Jei tokia tendencija išliks, o Lietuvos populiacijai susitraukus iki, tarkim, 1 milijono, tuomet pas kardiologą gali tekti laukti jau ne 3-4 mėnesius, o 10-12. Akivaizdu, kad šitokį, žemyn riedantį procesą būtina stabdyti. Abejojantiems paslaugų prieinamumo evoliucijos išnykimu, gali pasitarnauti ne tik pacientų aimanos, bet ir aliarmuojantys pranešimai. Štai apie katastrofišką situaciją kardiologijos profilyje praneša R. Rumšienė ir R. Mikalčiūtė-Urbonė (LRT.lt; 2023.01.31), tvirtinančios, jog „Daugybė žmonių laukia eilėje registruotis į eilę, kurioje turės laukti talono pas kardiologą“.

O tai reiškia, kad, sergančiam širdies liga, tenka atkentėti dvi laukimo eiles! Ir tai nutinka su privilegijuotu (!?) kardiologinių ligonių srautu, kuriam, atseit, skiriamas didžiausias dėmesys ir kuris daro didžiausią įtaką mirtingumo statistikai. Toks nerangus paslaugų teikimo modelis diskredituoja sveikatos apsaugos sistemą, ligonius stato į rizikingą padėtį. Juk ir be tos keblios laukimo situacijos ši ligonių grupė jau ir taip atstovauja aukštos rizikos klasę.

Sutikime, kad eilės įgavo skausmingas išraiškas ir, pagaliau,  subrandino supratimą, kad senasis organizacinis sveikatos priežiūros modelis su daugkartiniais kosmetiniais paramstymais išsisėmė. Tereikia tai pripažinti, įvardyti ir ryžtingai eiti nauju keliu, o tam būtinas nuomonių apsikeitimas  ir veikimas.  

 Taigi, sukritikavome dabartyje veikiantį neveiksmingą kai kurios specializuotos med. pagalbos mechanizmą, bet laukiami pokyčiai vien nuo kritikos, tegul ir kietos, savaime nepasidaro.

 Aktyvumą turėtų rodyti sveikatos apsaugos organizatoriai in corpore – visokio lygio administratoriai, pradedant Ministru, viceministrais, klinikų Generalinais direktoriais, ligoninių ir poliklinikų Vyr. gydytojais, stacionarinių skyrių vedėjais / vadovais, bei privačios medicinos vadovybe.  Reikalai pernelyg rimti, kad abejingumui būtų teikiama pirmenybė.  Pajėgumai turėtų būti telkiami, reikalingos jungtinės pastangos, o ne pavieniai šaukliai, rodantys bendro nepasitenkinimo entuziazmą.

Neprimetant konkretaus recepto padėčiai taisyti, galima tik pasidalinti bendrais ir, aišku, neišbaigtais samprotavimais. Esminių, radikalių reformų keliai gali būti įvairūs. Pradiniai sumanymai galėtų evoliucionuoti, palaipsniui juos apauginat racionaliais sprendimais. Jeigu pažiūrėtume į Vakarų šalių gamybos sektorių, tai ten gamyba spartinama ir efektyvinama ne tik darbščių ir išmanių darbuotojų pritraukimu, bet ir pakankamai reiklia administracine priežiūra, kontrole, skatinimu.

Net paprasčiausiame prekybos centre savininkas nuolat stebi prekybos salę, ragina darbuotojus nepertraukiamai tiekti ypač paklausias prekes, prireikus – formuojantis pirkėjų eilėms – čia pat mobilizuoja daugiau kasininkų, rūpinasi bendra organizacine tvarka. Ir tai daroma realiame laike, dėmesingai ir profesionaliai. 

Toks priekabus darbo proceso monitoravimas galėtų būti realizuojamas ir medicininių paslaugų teikimo sektoriuje. Neabejotinai atsiras administratorių, kurie, gal net pyktelėję sakys, kad taip ir daroma, be dėmesio nepaliekamas nei gydytojas, nei pacientas – mums viskas rūpi, mes viską stebime, viską matome ir girdime. Betgi tai formalus atsakymas. Neformalioje aplinkoje neretai aiškėja …aplaidumas, formalus požiūris, visą darbinį procesą paliekant beveik savieigai ir tik, atsitikus mažesniam ar didesniam incidentui, bandoma viską sustyguoti, vėliau vėl atsipalaiduojant, dirbant prišokimais.  

Darbo sparta tikrai galėtų būti intensyvesnė ir ypač, jei pavyktų išgyvendinti arba iki minimumo sumažinti gaišatį, susijusią su medicininiu dokumentavimu, popierizmu. Ši sunkiai pakeliama našta laikytina gigantišku resursu eilių mažinimui, vaizdžiai kalbant, – visos sveikatos apsaugos sistemos išblaivinimui. Šitą veiklos sferą reikia supaprastinti iki maksimumo, bet tam reikalingas Seimo lygmens reglamentavimas, laikui imlių formalumų supaprastinimas. Norint ir giliai jaučiant poreikį, tai įmanoma įgyvendinti. Tereikia entuziazmo, užsidegimo, užsispyrimo ir atkaklaus tikslo siekimo (panašiai kaip Atlanto įveikimui irkline valtele).

 Kita veikimo kryptis būtų  – skubus specialistų skaičiaus, jų poreikio inventorizavimas. Jei, tarkime, šiuo metu didžiausios pacientų eilės formuojasi pas kardiologus, hematologus ir neurologus, tai būtina skubiai revizuoti rezidentų kvotas, nukreipiant papildomą jaunų gydytojų kontingentą į šiuos profilius.

Matant jų poreikį, rezidentų skaičių galima padidinti (net viršijant poreikį) projektuojant, kad dalis jų potencialiai emigruos. Reikalingas dinaminis problemos matymas ir nuolatinė specialistų kvotų korekcija. Nepamiršti taip pat uždarbio adekvatumo paklausioms specialybėms – žaisti ne simboliniais priedais, bet solidžiomis vakarietiškomis algomis, atgrasančiomis nuo emigracijos.

Sveikatos apsaugos ministerija (toliau – SAM) pripažįsta, kad ligonių eilės pas specialistus, bei šeimos gydytojus yra bene didžiausia sveikatos apsaugos sistemos yda (SAM komunikacijos skyrius; 2023.02.01).

Kovai su šia blogybe SAM ir valstybinė duomenų agentūra (VDA) sukūrė naują instrumentą – interaktyvią švieslentę, leisiančią stebėti eilių dinamiką ir taikomų priemonių efektyvumą (ten pat). Tai daugiau problemos masto vertinimas, o ne jos sanavimo modelių paieška. Panacėja, galimai įveiksianti ydą, dar turi būti sukurta /surasta, o jos veiksmingumas išbandytas praktikoje. Kol kas anksti spręsti apie šios priemonės veiksmingumą.

 Žvilgterėkime kokia padėtis Jungtinėse Amerikos valstijose. Praeitais metais vidutinis vizito pas gydytojus laukimo laikas siekė 26 dienas (M Hawkins, S. Heath, T. Florence). Pranešėjai nurodė kiek dienų „pasimatymo“ (angl. appointment) tenka laukti pas įvairius specialistus: kardiologus – 26,6, akušerius-ginekologus – 31,4 (San Diego regione – 55), ortopedus – 16,9, šeimos gydytojus – 20,6 (2017 metais – 29,3).

Apibendrinus paaiškėjo, kad laukimo laikas, lyginant su 2017 metais, pailgėjo 8 procentais. Amerikiečiai mano, kad padėtį pagerinti galėtų nuolatiniai organizaciniai pokyčiai, priešingu atveju įsivyraus stagnacija, augs visuomenės nepasitenkinimas (P. Nilsen, C. Ericson).

Pagal svarbą – ne paskutinėje eilėje ir komunikaciniai ryšiai

Esminės permainos reikalingos ir sklandaus telefoninio komunikavimo užtikrinimui, o ne tuščiam laukimui, kol įstaiga teiksis atsakyti. Tai pasakytina apie visas, be išimties  socialines įstaigas, vagiančias brangų laiką. Negalima taikstytis ir, pagaliau, susitaikyti su giliai įsėdusia stagnacine rutina ir nuleisti rankų, pasiduodant iš mūsų besityčiojančiai praktikai, kai esame priversti laukti atsakiklio atsako, o ne gyvo žmogaus atsiliepimo. Juk kartais tenka išklausyti tirados net trimis kalbomis.

Visa tai, pagaliau, testuoja žmogaus kantrybę. Taigi, šiuolaikinis mobilus telefoninis ryšys turi tapti išties operatyviu, efektyviu, teikiančiu Lietuvos piliečiams komfortą, o ne susierzinimą, sveikatos gadinimą, gyvenimo trumpinimą – tikrą dabarties dramaturgiją. Pirma mintis, kuri ateina galvon, bene veiksmingiausias būtų naujas įstatymas, įpareigojantis bet kurią visuomeninę-socialinę instituciją atskambinti interesantui per privalomai trumpą laiko tarpą, tarkim per 15-30 min., o gal net greičiau.

 Šitą operatyvaus susisiekimo prievolę perkeliant ant įstaigos, kuri nesugeba operatyviai reaguoti, pečių. Ilgai trunkantys bandymai prisiskambinti liudija, kad įstaiga nesusitvarko su savo paskirtimi, prisiimtais veiklos įsipareigojimais, kad ji „apsižiojo“ daugiau negu pajėgia aptarnauti arealo ar kontingento, negu leidžia jos pajėgumai. Juk taip yra nutikę su gigantiškomis stacionarines paslaugas (ir ne tik) teikiančiomis institucijomis, jų padaliniais, kabinetais, etc.

Net ir poliklinikos vargsta, nesusitvarkydamos su prisiregistravimo laukiančiais. Ankstoka spręsti kokios sankcijos galėtų laukti institucijų, nevykdančių hipotetiškai būsimo reiklaus ir įpareigojančio įstatymo. Nesiimant veiksmų ir demonstruojant toleranciją dabartinei ydingai tvarkai, mes esame pasmerkti atsilikimui, nuolatiniam nervinimuisi, vidiniam keiksmažodžių dauginimuisi. Šalinkime kliūtis, kurios trukdo progresui, pilnaverčiam gyvenimui ir laimės indeksui reikštis. Tepadeda mums sėkmė.

Pokyčiams itin inertiška sistema

 Grįžkime prie sveikatos apsaugos sistemos, kuri priskirtina prie tų, kurios labiausiai priešinasi pertvarkai, reformoms, optimizavimui, apsipranta su esama padėtimi. Naujų gydymo metodų, naujos diagnostinės ar gydomosios aparatūros diegimo požiūriu sistema yra pakankamai imli ir progresyvi, tačiau organizacine prasme linkusi susitaikyti su tariamai komfortiška rutina. Inertiškumas reiškiasi įvairiausiomis formomis, tačiau efektyviausiai sistema apsigina biurokratiniais ėjimais, mandagiais ir galantiškais atsirašinėjimais.

Konkrečiai SAM visuomet padėkos už problemos įvardijimą, atkreips į tai dėmesį, užsimins, kad ją būtinai  spręs, palinkės sėkmės ir pan. Ir, labiausiai tikėtina, nieko nedarys. Taip nutiko, kai mes kartu su daugybe kantrybę praradusių pacientų (turinčių implantuotus širdies elektrostimuliatorius) pabandėme Kaune įsteigti stimuliatorių patikros kabinetą, šitaip numatę sumažinti nežmoniškai ilgas paslaugos laukimo eiles, siekiančias 7 – 9 mėnesius.

Tiek ministro A. Verygos, tiek ir A. Dulkio ministerijos tikėjo melagingais Kauno klinikų kardiologijos vadovybės tvirtinimais, kad laukimo eilė tesiekia 1-1,5 mėnesio. Ir tik tuomet, kai buvo įsitikinta, jog mūsų daugkartinė informacija ignoruojama, ministerijai buvo pasiūlytas primityvus testas tam, kad išsiaiškintų kas ją dezinformuoja – pacientai ar Kauno klinikos. Ministerijai buvo patarta, apsimetus pacientu, turinčiu, neva, implantuotą stimuliatorių, paskambinti į Kauno klinikas ir pamėginti užsiregistruoti stimuliatoriaus veiklos patikrai. Mat šitaip turėtų išaiškėti faktinės aplinkybės.

 Beje, rašte buvo delikačiai ministerijos atsiprašinėta, kad mums netinka sufleruoti  garbingai institucijai kaip išsiaiškinti tikrąją padėtį. Po penkerių metų parodyto atkaklumo, siekiant sumažinti pacientų prakeiktas laukimo eiles, SAM, pagaliau (matyt, patikėjo ligonių siunčiamais signalais),  prabilo, sakytum, žmogaus balsu, pareikšdama, kad Kauno klinikose bus pratęstos darbo valandos arba mesti nauji pajėgumai, operatyviau aptarnaujant specifinius kardiologinius / aritmologinius ligonius. Jau praėjo metai nuo šio pažado, tačiau esminių pokyčių, anot pacientų skambučių, neįvyko. Tai klasikinis inertiškumo, nerangumo ir abejingumo pavyzdys.

Taigi, kovoje su įvairiausiomis pacientų gaišatimis reikalingi ambicingi nusiteikimai, kurių laukia, kaip sakoma, didelis ir mažas.

Parengta pagal ŠIANDIEN.