Jūs esate
Pagrindinis > Pradžia > Laikraštis ŠIANDIEN. „Nelinkiu Lietuvai to, kas atsitiko Nyderlanduose“

Laikraštis ŠIANDIEN. „Nelinkiu Lietuvai to, kas atsitiko Nyderlanduose“

„Mes, lietuviai, esame be galo stiprios dvasios tauta ir su ypatingai didžiuliu laisvės polėkiu“

www. siandien.info, laikraštis ŠIANDIEN
Pastebimai smunkant gyventojų skaičiui Lietuvoje, labai svarbu palaikyti tvirtą ryšį su išeiviais. Bendrystė tarp gyvenančių savo Tėvynėje ir svetur yra abipusiai naudinga, praturtinanti tiek vienus, tiek ir kitus. Skaitytojams ŠIANDIEN interviu su jau bemaž tris dešimtmečius Nyderlanduose gyvenančia rašytoja Vilija STANČIAUSKAITE.

Vilija Stančiauskaitė:“ Svajoju, kad galima būtų lietuviams turėti dvi pilietybes. Nesvarbu kur gyveni, gimei lietuviu ir mirsi lietuviu“. Asmeninio archyvo nuotr.

                        Gerbiama Vilija, Jūs įdėmiai sekate įvykius gimtojoje šalyje, ar dažnai joje lankotės, kokius  pastebite pokyčius mūsų visuomenėje?

  Lietuvą atvykstu kasmet, nenoriu nutolti nuo savo šaknų. Matau kaip mūsų šalis gražėja, puošiasi dideli miestai ir miesteliai. Tiesa, pokyčiai kaime nėra džiuginantys. Kaip ir švietime bei kultūroje.

 Mes su vyru tapę pensininkais norime grįžti gyventi į Lietuvą, todėl šiemet įsigijome  kuklų butelį Palangoje. Mano vyras asmatikas, todėl jam kenkia užterštas oras. Grynas pajūrio oras labai tiks.

 Didžiuojuosi, kad esu lietuvė. Tą įskiepijau ir savo sūnui bei dukrai. Mes, lietuviai, esame be galo stiprios dvasios tauta su ypatingai didžiuliu laisvės polėkiu. Sveikinu kiekvieną lietuvį tiek Lietuvoje, tiek svetur gyvenantį su Nepriklausomybės atkūrimo diena.

Svajoju, kad galima būtų lietuviams turėti dvi pilietybes. Nesvarbu kur gyveni, gimei lietuviu ir mirsi lietuviu. Todėl būtina svetur gyvenantiems lietuviams suteikti ir Lietuvos pilietybę.

Kokiomis aplinkybėmis ir kada apsigyvenote Nyderlanduose? Ar greitai pavyko išmokti kalbą,  adaptuotis, kuo užsiimate šiuo metu?                     

1993 metais ištekėjau už olando. Pradžioje bandėme gyventi Kaune, bet vyras nerado darbo Lietuvoje, todėl po metų emigravau į Nyderlandus. Kalbą išmokau per metus. Iš pradžių lankiau olandų kalbos kursus, o vėliau skaitydama olandiškus žurnalus, knygas, žiūrėdama filmus kalbą išmokau pakankamai gerai.

Esu parašiusi net ir knygą olandiškai – „De kracht van het wonder“ („Stebuklo galia“), apie kurią olandai skaitytojai šiltai atsiliepia. Maždaug po šešių metų emigracijos ėmiau jaustis Olandijoje kaip namuose. Iki to laiko kūnu gyvenau Olandijoje, o siela buvo Lietuvoje.

 Šiuo metu dirbu Breda mieste Zuiderlicht dvasingumo centre bioenergetine terapeute. Turiu savo įmonę – terapeutinį saloną „WI IN“, nuotoliniu būdu teikiu terapijos seansus ne tik olandams, bet ir lietuviams. Taip pat vedu Tibeto dubenų garso ir vibracijos specialybės mokymus. Esu Lietuvių laisvalaikio literatūros lygos (LLLL) narė. Ši organizacija jungia 130 lietuvių rašytojų.

                      Kas šioje šalyje Jus džiugina labiausiai?

  Nyderlanduose niekas nebadauja, kiekvienam garantuotas finansinis saugumas. Pašalpos siekia iki 900 eurų per mėnesį. Sveikatos apsauga taip pat aukštame lygyje. Nereikia duoti gydytojams vokelyje pinigų, kad gautum tinkamą gydymą.

 Mano sūnui 2017 metais išsiliejo kraujas į smegenis, komoje praleido šešias paras. Pabudęs buvo neregintis, paralyžuotas, praradęs atmintį.  Metus laiko gulėjo ligoninėse, buvo atliktos širdies ir  smegenų operacijos. Šiuo metu jis sveikas.

Vilija Stančiauskaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

                      Kaip pavyko įveikti pandemijos sunkumus Jums ir apskritai Nyderlandams?

 Panašiai kaip ir Lietuvai. Tik pas mus jaunimas buvo sukilęs. Nusiaubė ir suniokojo parduotuves, miestus. Pandemija atskleidė atskirų tautų vertybes. Prieš pirmąjį „lokdauną“  Lietuvoje žmonės „šlavė“ nuo prekystalių kruopas, JAV žmonės stovėjo didžiausiose eilėse prie ginklų, o pas mus, Nyderlanduose, nusidriekė eilės prie Coffie Shop, kur pardavinėjami narkotikai. Per žinias rodė eilėse stovinčius ne tik jaunus vyrus, bet ir daugybę merginų.

                      Esate išleidusi keletą knygų. Gal galėtumėte jas trumpai pristatyti?

Knygas rašau laisvalaikiu. Esu parašiusi ir eilėraščių, ir prozos knygų. Didžiausio populiarumo sulaukė mano ketvirtoji knyga „Stebuklo galia“. Beje, ją dar galima įsigyti internetu. Tai atviras pasakojimas apie mano asmeninį gyvenimą ir ypatingą mistinį įvykį, kai mano sūnų ištikus klinikinei mirčiai, teko gelbėti iš mirties nagų. Knyga – tai viltį bei meilę nešantis pasakojimas.

Ji atsako į klausimą kas vyksta su žmogumi, kada jis yra komos būsenoje, kaip jautėsi sūnus būdamas aklas ir kaip jis jaučiasi dabar.

                      Jūs produktyvi rašytoja, gal jau turite kokių naujų kūrybinių sumanymų?

 Netrukus turėtų pasirodyti nauja knyga „Pas sielos terapeutę“. Joje sukūriau penkis neegzistuojančius tikrovėje klientus ir atskleidžiau jų sielos gijimo kelią, tačiau klientų problemos paimtos iš gyvenimo patirties. Per dialogą pas sielos terapeutę atskleidžiama terapijos metodika,  kurią naudoju savo kasdieniniame darbe. Būtent jos dėka padedu žmonėms susikurti laimingą gyvenimą, atsikratyti įvairių negandų, sunkumų, dvasinių negalavimų.

 Pradėjau rašyti šeštąją  knygą – romaną „Tulpės ir narkotikai“. Tai knyga apie Olandijos spindesį ir skurdą. Knygoje persipina trijų jaunuolių likimai. Pasakojimas apie tai, kaip mieli iš gerų šeimų kilę jaunuoliai tapo priklausomi nuo marihuanos, atsidūrė gatvėje ir kaip jie sunkiai kapstėsi iš narkotikų nelaisvės. Gyvendama šioje šalyje nuolatos matau kokia siaubingai apgailėtina olandiško jaunimo padėtis.

Kasmet maždaug dviem tūkstančiais jaunuolių bei merginų pasipildo gatvėje gyvenančių narkomanų skaičius. Benamių nakvynės namuose netelpa visi į narkotikų liūną patekę jaunuoliai, narkologinės klinikos perpildytos, psichiatrinėse ligoninėse taip pat didžiulės eilės.

 Siekiant ištraukti jaunimą iš narkotikų liūno steigiamos bendruomenės, kur prižiūrimi socialinių darbuotojų gyvena po dvidešimt jaunuolių kotedžuose po vienu stogu. Nyderlanduose jau trūksta darbuotojų, kad uždirbtų senjorams pensijas, nes daugelis darbingų žmonių dėl narkotikų naudojimo tapo chroniškais ligoniais ir patys gyvena kaip pensininkai, gaudami pašalpas iš valstybės.

                      Lietuvoje planuojama dekriminalizuoti mažo kiekio narkotikų naudojimą. Kaip vertinate tokį politikų žingsnį?

 Atsakymas labai paprastas – reikėtų mokytis iš kitų padarytų klaidų, nekartoti jų. Nelinkiu Lietuvai to, kas atsitiko Nyderlanduose. Rašau apie tai, ką gerai žinau. Šešis metus dirbau buvusių narkomanų laisvalaikio centre Pameijer. Išgirdau daugybę išpažinčių kaip žmonės pateko į narkotikų pinkles. Teko juos gelbėti nuo gyvenimo nepakeliamos naštos, mokant juos įvairios kūrybos – poezijos, fotografijos, kinematografijos. Teko kartu su ligoniais eiti į žygius ir įgyvendinti kitas sveikatinimo priemones.

 Mano pažįstamos sūnus, juridinio koledžo studentas nuo narkotikų naudojimo tapo chronišku psichiniu ligoniu, o kaimynų sūnus du kartus gydėsi narkologinėje klinikoje nuo marihuanos priklausomybės. Kas mėnesį Nyderlanduose kažkas žūsta po traukinio bėgiais dėl psichozės nuo narkotikų. Mano bendradarbių sūnūs taip pat įklimpę į narkotikus, bandė žudytis. Mano klientų tarpe taip pat yra narkomanų, bandančių ieškoti kelio iš aklavietės.

Nyderlandai užsikrėtė narkotikais VI a., kada laivais plaukė užkariauti naujų žemių ir atsivežė iš svetur ne tik šilką, turkiškus tulpių svogūnus, bet ir narkotikus. Kai tik Nyderlandai nuskambėjo pasaulyje kaip legaliai prekiaujanti narkotikais – marihuana, tuoj pat susilaukė Pietų Amerikos kokaino prekeivių dėmesio ir „globos“.

 Nyderlandų miškai masiškai užteršti narkotikų gamybos atliekomis, pakvėpuoti grynu oru miške jau tapo sudėtinga. Policija nespėja gaudyti narkomafijos atstovų. Kaip toje pasakoje – nukerti slibinui galvą, o vietoje jos keturios naujos atauga. Neseniai viduryje baltos dienos nušovė kriminalinių naujienų žurnalistą vien dėl to, kad įbauginti visus kitus. Nyderlandai seniai kovoja prieš narkotikus, bet kol kas šį karą pralaimi.

Taigi, ar tokios ateities mes norime Lietuvai? Noriu kreiptis į tautiečius, kad nekopijuotume Nyderlandų patirties legalizuojant narkotikus, nes tai nuves mus į gilią tautos degradaciją ir sunaikins mūsų jaunimą, mūsų ateitį.

                      Kita itin aštrias diskusijas sukelianti tema – pabėgėliai. Kokia Nyderlandų patirtis šioje srityje?

Dauguma pabėgėlių vis tik nėra  karo pabėgėliai. Jie nesiveržia dirbti, integruotis, tačiau dažnu atveju siekia gauti veltui ne tik butą, pašalpą sau, bet  ir plačiai savo giminei, kuri atvyksta po jų įsitvirtinimo bet kurioje Europos Sąjungos šalyje. Nyderlanduose yra pabėgėlių priėmimo organizacija, joje dirba net apie 100 tūkst. darbuotojų.

Jie, žinoma, suinteresuoti neprarasti darbo.                    Daugelis pabėgėlių yra musulmonų tikėjimo. Jie linkę sunaikinti savo dokumentus, dedasi Sirijos karo pabėgėliais. Žinau apie tai, nes mūsų šeimos geras draugas dirba toje pabėgėlių organizacijoje ir puikiai žino padėtį iš vidaus.

Yra buvę atvejų, kai autobusų vairuotojai pabėgėlių buvo sumušti vien dėl to, kad neleidžia jiems veltui važiuoti. Pabėgėliams jau išskirti specialūs autobusai – važiuoti dykai. Be to, atvykėliai kuria savo partijas, užima aukštus postus.

 Kai kurių Nyderlandų miestų merais jau renkami musulmonai. Ryškėja katalikų bažnyčių uždarymo tendencija, statomos mečetės. Viena tokia mečetė išdygo ir mūsų gatvėje. Europiečių naivumas gali pridaryti nepataisomos žalos jau netolimoje ateityje.  

                      Dėkoju už nuoširdų pokalbį. 

Parašykite komentarą

Top