Martina RUGINYTĖ, laikraštis „ŠIANDIEN”

Į savo gimtą miestą – Mažeikius po studijų grįžau beveik prieš trejus metus. Kuo labiau bręsti (nesinori sakyti „sensti“), tuo labiau vertini mažus ir, iš pažiūros, paprastus dalykus. Tas pats ir su miestais.

Jaunimas dažnai siekia savo ateitį sieti su didmiesčiais. Tačiau nereti ir tokie atvejai: ilgą laiką juose pragyvenę žmonės, ar tas pats jaunimas, sukūręs šeimas, nusprendžia persikelti į kaimus arba mažesnius miestelius. Manau, kad tai lemia vienas pagrindinių mažų erdvių privalumų: tiek kaimų, tiek mažesnių miestų savybė – lėtesnis gyvenimo tempas.

Pamenu, kai gyvenau Kaune, norėdama kur nors patekti, susiplanuodavau iš anksto: pavyzdžiui, viešojo transporto stotelėje, kad laiku spėčiau į susitikimą su drauge, turiu būti bent prieš pusvalandį iki pasimatymo. Be abejo, Mažeikiuose – visai kas kita.

Čia per pusvalandį gali patekti į kavinę kitame miesto gale. Sakyčiau, daug patogiau. Ir tai apima daugelį gyvenimo sričių: lankymąsi parduotuvėse, poliklinikoje, įvairių reikalų tvarkymą ir pan. Ir susisiekimas čia daug paprastesnis: galima pasitelkti net dviratį ir visur spėti laiku – sako, tai ir daug sveikiau.

Dar „aštriau“ tai juntama turint šeimas. Grįžusi į savo gimtąjį miestą, pamačiau, kad mano amžiaus žmonių tikrai nėra daug. Tada apsižiūrėjau plačiau: jaunų šeimų yra pilni kiemai, parduotuvės. Auginti vaikus, ypač jei jų tėvai turi darbą (tai, provincijoje, deja, nėra taip paprasta), išties yra patogiau.

Kartą skundžiausi savo kirpėjai, kad veiksmo, pramogų, kaip ten bebūtų, Mažeikiuose yra mažiau nei didmiesčiuose. Ji pasakė, kad jaunoms šeimoms tai nėra taip aktualu: į klubus ar labai aktyvias pramogas jie nebesitaiko, o štai vaikams pramogų ir veiklos tikrai galima rasti. Todėl ir suguža jaunos šeimos į tokius, kaip mano gimtasis, miestelius: su šeima juose gyventi ramiau, patogiau, gal net jaukiau.

Provincijos gyvenimas ne visada būna ramus: vyksta ir įvairių miesto švenčių. Pavyzdžiui, neseniai surengta miesto šventė „Miestas upės vingyje“, dar vadinama dainų, šokių ir muzikos švente. Galima paminėti ir tradicinę „Dūdų šventę“, Joninės mūsų mieste taip pat aktyviai atšvęstos.

Norėtųsi sustoti prie kultūrinio gyvenimo. O pasiūla išties nemaža. Neseniai atnaujintas kultūros centras kviečia į spektaklius, įvairius koncertus – tereikia turėti noro, laiko, ir, žinoma, šiek tiek pinigų.

Tiesa, kino teatras čia gyvavo tik tuomet, kai buvau vaikas… Dabar naujo kino teatro įkūrimas kelia daug aistrų, diskusijų ir jo mūsų mieste kaip nėra, taip nėra. Tiesa, rasta, mano galva, visai nebloga išeitis: naujausi filmai atvežami ir rodomi kultūros rūmų didžiojoje salėje – taigi, žymiausius filmus turime galimybę pamatyti ir mes.

Kai turi nedaug, vertini. Paprasta gyvenimo taisyklė, o galioja įvairiose srityse. Kaune praleidau šešerius metus. Veiklos, kultūrinio gyvenimo ten – nors vežimu vežk. Įdomu, kad Mažeikiuose tokių renginių aplankau gal net daugiau – manau, kad daugelis didmiesčio gyventojų pritartų: tarp didelės pasiūlos, gausybės renginių, veiklų galima „pasimesti“. O čia – štai kažkas vyksta, kodėl nesudalyvavus?

Šį vertinimą atskleidžia ir bibliotekos renginiai. Rašytoja, žurnalistė Audronė Urbonaitė, politikė Nijolė Oželytė, iš Mažeikių kilusi aktorė Eglė Jackaitė – tai tik keli žinomi žmonės, ne taip seniai lankęsi mūsų bibliotekoje. Į šiuos susitikimus susirinkę mažeikiškiai, vos telpantys į bibliotekos renginių salę, rodo, kad žmonėms tai svarbu, įdomu.

Norėtųsi išskirti Tarptautinį meno festivalį, kasmet vykstantį mūsų mieste. Praėjusiais metais meno festivalis „Mažeikiai 2017“ vyko vienuoliktąjį kartą. Šį didžiulį renginį, apimantį koncertus (kultūros centre, bažnyčioje), spektaklius ir kt. lankau tiek dabar, būdama jau dirbantis žmogus, tiek tuomet, kai buvau mokinė. Verta paminėti, kad juose dalyvauja pripažinti Lietuvos ir užsienio solistai, orkestrai, chorai…

Pasiklausyti rimtos muzikos man buvo įdomu ir būnant labai jaunai. Menui neabejingas jaunimas ir dabar dar gana aktyviai renkasi į šio festivalio renginius.

Visą savo gyvenimą, išskyrus studijų laikotarpį, praleidau gimtajame mieste. Nepamenu, kad mokydamasi mokykloje būčiau stokojusi veiklos – trejus metus Mažeikių sporto mokykloje lankiau plaukimą, trumpam buvau įsitraukusi į skautų veiklą, lankiau literatų būrelį, gitaros pamokas… Ir tai – tik labiausiai įsiminę užsiėmimai.

Grįžusi iš Kauno, pastebėjau, kiek gabaus ir veiklaus mokyklinio amžiaus jaunimo Mažeikiuose yra ir dabar – rajoninis laikraštis „Santarvė“ nuolat rašo apie įvairių, taip pat ir tarptautinių olimpiadų laimėtojus. Susidūriau su aktyviai veikiančiais jaunaisiais ateitininkais, Žemaitijos skautų veikla, Mažeikių sporto mokykla taip pat ugdo daug gabių jaunuolių… Taigi, čia ir vėl – reikia tik noro ir „užsidegimo“ – ir veiklos bei progų tobulėti tikrai atsiras.

Nors šie mažo miesto privalumai labai subjektyvūs ir besiremiantys mano patirtimi, galėčiau dar daug jų išvardinti. Nepaneigiami ir minusai. Štai darbą, ypač gerai apmokamą, čia susirasti nelengva… Ir vis dėlto, ramybė, lėtesnis gyvenimo tempas, jaukumas, kuris šiais skubančiais laikais taip vertinamas, – mažo miesto duotybė. O ir liūdesys ar veiklos trūkumas provincijai nėra būdingas – tereikia tik noro ir aktyvumo.
Jono Strazdausko nuotraukos.