Prof. Edmundas Bartkevičius

Negalima pradėti reformos be aiškių tikslų ir vizijos. Man, kaip ir daugeliui, ypač rūpi likimas žmonių, kurie vykdant pertvarką bus atleisti. Šeimos neteks pajamų, o valstybei reikės išmokėti dideles sumas išmokų.

Kalbame apie bedarbystės mažinimą, apie regioninę politiką, bet paleidžiame šimtus žmonių į gatvę? Ir dar tas supriešinimas – neva miškų urėdai blogi, miškų urėdijose dirbantys miškininkai – biurokratai, o girininkai, eiguliai – geri.

Miškų urėdijas galima vienaip ar kitaip pertvarkyti, bet pirmiausia reikėtų atlikti jų veiklos vertinimą, miškų urėdus pirmiau reikėtų atestuoti, o ne kaltinti vien tuo, kad per ilgai dirba.

Seniau apie tokis miškininkus knygas rašė, o dabar, pasirodo, didžiausia blogybė – kad žmogus gražiai ir ilgai dirba.
Iš piršto laužti yra į viešą erdvę paleisti argumentai, neva, valstybinio miškų ūkio veikla neskaidri ir neefektyvi.

Prekyba mediena vykdoma elektroniniu būdu –žmogiškasis faktorius eliminuotas, o atlikti skaičiavimai pagal pajamas vienam hektarui rodo, kad mūsų miškų urėdijos dirba žymiai pelningiau nei miškininkai tose šalyse, kuriose ūkį valdo viena įmonė, pavyzdžiui, Latvijoje, Švedijoje, Suomijoje.,

Reikalavimai miškų ūkio pelningumui Lietuvoje iškelti didesni nei, pavyzdžiui susisiekimo ar energetikos sektorių įmonėms. Miškininkai dirba tikrai efektyviai, sumoka visus mokesčius valstybei. Pastaraisiais dešimtmečiais žymiai padidėjo Lietuvos miškingumas, padidėjo medienos tūris viename hektare. Reikėtų aiškiai pasakyti, ko siekiama naująja pertvarka – ar daugiau pinigų, ar daugiau dėmesio gamtosaugai, ar dar ko nors.

Dabar – tik kaltinimai… Pavyzdžiui, Vokietijoje pertvarkos vykdomos vienu tikslu – kad kuo mažiau reikėtų remti miškų ūkį iš biudžeto, o Lietuvos biudžetas gauna daug pajamų, bet vis tiek keliama revoliucija.

Jeigu medienos pardavimą iš valstybinių miškų vykdys vienas pardavėjas (viena įmonė), medienos kiekis dėl to nepadidės. Akivaizdu, kad pertvarkos siekia stambieji medienos perdirbėjai, turėdami viltį, kad įsteigus vieną įmonę jiems bus sudarytos lengvatinės sąlygos įsigyjant medieną. Turime visi galvoti, kaip pasiekti, kad mediena būtų perdirbama Lietuvoje, bet išimtinių sąlygų sudarymas atskiriems pirkėjams prieštarauja ES galiojantiems teisės aktams.

Pakeitus valdymo struktūrą (įsteigus vieną įmonę) didelio efekto nebus pasiekta, juo labiau, kad valdymo sąnaudos bendroje išlaidų dalyje sudaro tik nedidelę dalį. Aplinkos ministro pasiūlyto projekto vienoje vietoje kalbama, jog neturėtų būti mažinamos įplaukos į biudžetą, bet kitoje eilutėje rašoma, kad reikia didinti gamtosaugai skiriamų lėšų kiekį.

Mes, miškininkų bendruomenės atstovai, kreipėmės  į LR Seimo LVŽS frakcijos narius, rašėme jiems, kad visuose susitikimuose Aplinkos ministras K.Navickas nevienareikšmiškai pasisakė už savarankiškų įmonių, miškų urėdijų naikinimą ir vienos įmonės įkūrimą, motyvuodamas, kad tokia politinė valia.

Labiausiai mus neramina, kad žiniasklaidoje liejasi dezinformacija, klaidinama visuomenė, juodinama miškų bendruomenė, bandoma sukiršinti miškų urėdijų administracijų ir girininkijų specialistus.

Sunkiai suprantame politinės valios prasmingumą vienu rankos mostu sugriauti gerai ir pelningai dirbančią sistemą, nežinant pasekmių, neturint ekonominio pagrindo.

Siūlomas vienos įmonės variantas neskatina siekti maksimalaus rezultato, mažina motyvaciją, iniciatyvas, laisvę, atsakomybę, ir mažina veiklos efektyvumą. Su visa atsakomybe pareiškiame, kad pagal visus rodiklius (taip pat ir ekonominius) Lietuvos 42 urėdijos dirba efektyviau, negu viena įmonė Latvijoje ar panašios įmonės Estijoje, Švedijoje ir Suomijoje.

Geriausiai Latvijos įmonės ūkininkavimą atskleidžia tas faktas, kad 2010 metais Latvijos valstybiniams miškams buvo panaikintas tarptautinis FSC sertifikatas. Sertifikatas buvo atimtas, kai šeimininko netekusiuose valstybiniuose miškuose įsivyravo verslininkų savivalė: miškai kertami intensyviai, nesaugoma bioįvairovė ir pan. Latvijoje, monopolizavus medienos rinką, užsidarė mažosios lentpjūvės.

Vis dar kalbama apie neskaidrią prekybą apvaliąja mediena, nors tokios skaidrios sistemos nėra jokioje kaimyninėje valstybėje. Kaip visada prabilo stambieji medienos perdirbėjai. Pagal juos , įkūrus vieną įmonę apvaliąja mediena būtų galima apsirūpinti „paprasčiau“. Taip siekiama išskirtinių sąlygų. Jei ES, Lietuvos teisės aktai leidžia, prekybos taisykles galima keisti, tačiau tai nepriklauso nuo mūsų valios.

Miškininkų bendruomenė siūlo nuosaikesnę valstybinių miškų valdymo pertvarką optimizuojant miškų urėdijų skaičių, išsaugant jų ekonominį savarankiškumą. Tai įgalins dar padidinti miškų urėdijų veiklos efektyvumą, turto grąžą su minimaliomis socialinėmis pasekmėmis.