Miškininkas – nuostabi profesija, tačiau kur po reformos jam ieškoti darbo?

Antanas KILČIAUSKAS
Miškų urėdų tarybos valdybos pirmininkas

Neapsirikau sakydamas, kad ir po šių Seimo rinkimų, nesvarbu, kokia valdančioji dauguma susidarytų, bus vėl bandoma „tvarkyti“ valstybinių miškų valdymą. Dabar kai kurie politikai  dažnai mini Lietuvos siekį tapti Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros (EBPO) nare.  Tačiau EBPO niekur nekalba apie urėdijų sujungimą į vieną įmonę.

Ši organizacija – ne Europos Sąjunga, naudos valstybei neduos. Tik tiek, kad šaliai lyg ir prestižas būti šios organizacijos nare. O tiems, kurie remiasi šios organizacijos nuomone, kalbėti apie neefektyvų valstybinių miškų valdymą labai patogu.

Kitas dalykas – kaip iš valstybinių miškų perdirbėjams užsitikrinti reikalingą medienos kiekį kuo mažesnėmis kainomis.

Niekas mūsų nuomonės dėl reformos neklausė, viskas, kaip sakoma, buvo daroma už nugaros. Miškų urėdų pozicija dėl aplinkos ministro Kęstučio Navicko pasiūlyto pertvarkos projekto labai aiški ir konkreti – jie tam nepritaria. Toks sprendimas buvo priimtas sausio 23 dieną vykusiame miškų urėdų tarybos posėdyje, kuriame dalyvavo 40 urėdų iš 42.

Tačiau vieninga miškų urėdų pozicija nereiškia, kad jie stabdo bet kokius pokyčius, tikrai ne. Pertvarka reikalinga, bet ne tokia, kad įvarytų stresą. Per greitai ir per drastiškai bandoma viską daryti.

Raseinių urėdija, kuriai aš vadovauju, – viena iš tų, kuriai rūpi paprasti kaimo žmonės, ypač socialiai remtini, urėdija įsiklauso į jų prašymus, padeda įsigyti malkų, spręsti kitus klausimus, ypač urėdijos dėmesį jaučia kaimo bendruomenės.

Per 20 metų pavyko suformuoti tokią komandą, kuria galiu pasitikėti. Šiuo metu vidutiniškai viena šalies urėdija valdo 25 tūkst. hektarų miškų. Mūsų urėdija valdo 19,5 tūkst. hektarų miškų, kerta 70–80 tūkst. kubų medienos. Vidutinės metinės pajamos – 3,5 mln. eurų.

Nuo tos sumos apie 42 procentus grąžiname įvairių mokesčių pavidalu. Iš likusių pinigų mes atkuriame mišką, vykdome jaunuolynų priežiūrą, tvarkome kelius, sausinimo tinklą. Nuolatos rūpinamės poilsio zonomis, prižiūrime pavėsines, miškuose remontuojame pėsčiųjų takus. Pinigų reikia ir pastatų remontui, gaisrų užkardoms. Investuoti sugebame daugiau, negu nusidėvi ilgalaikis turtas.

Vis dėlto manau, kad valstybiniai miškai išliks. Faktų, kad būtų sistemingai piktnaudžiaujama mūsų žinybos įmonėse, nėra. Politikai dažnai kalba apie šešėlinę ekonomiką, tačiau aš esu įsitikinęs, kad to šešėlio mūsų įmonėse netgi sąlygų nėra atsirasti. Šešėlio reikia ieškoti ten, kur vyksta atsiskaitymai grynais pinigais.

Gyvenimas parodys, kiek iš tikrųjų reikia valstybei urėdijų. Tarkim, buvo gera proga Utenos miškus prijungti prie kitų urėdijų, bet ji praleista. Manau, kad urėdijų skaičių galima sumažinti iki 28–32-iejų.

Jeigu urėdija valdys 30 tūkst. hektarų miškų ir kirs 120 tūkst. kubų medienos, – puiku, tokia urėdija turės visas sąlygas našiai ūkininkauti.

Miškų ūkio veiklos gerinimo klausimai nagrinėjami jau ne vienerius metus, apie tai buvo daug diskutuota, o miškų urėdai vieningai pasisako už valstybinio miškų ūkio pertvarką pagal 2016 m. rugsėjo 5 dienos Valstybinio miško optimizavimo komisijos išvadas ir pasiūlymus.

Galiu drąsiai pasakyti, kad miškininkas – nuostabi profesija, tačiau kur po reformos jam ieškoti darbo? Kas bus su tais keliais šimtais į gatvę išmestų?

Mes įžvelgiame ir socialinių, ir ekonominių grėsmių, jeigu būtų einama aplinkos ministro pasiūlytu keliu. Valstybinis požiūris, aš manau, nėra toks, kad galėtum nusiimti atsakomybę ir permesti ją kitam. Visi šneka, kad žmogus didžiausia valstybės vertybė ir turtas, o kaip elgiamasi? Ar jiems rūpi mūsų žmonės, kodėl  mes juos  vejame iš Lietuvos?

Aš netikiu, kad perdavus miškų ūkio valdymą vienai įmonei išliks visos dabar veikiančios girininkijos ir kad liks dirbti tų girininkijų žmonės. Svarbus ir kitas – ekonominis aspektas.

Konkurencija tarp urėdijų – sveikas dalykas, o įsteigus vieną įmonę bus ne daugiau, bet mažiau skaidrumo ir medienos pardavimo kaina bus mažesnė. Blogai bus mažoms medienos perdirbimo įmonėms, nustumti bus ir smulkieji medienos ruošos darbus vykdantys rangovai, liks tik stambieji.

Miškų urėdai siūlo nuosaikesnį pertvarkos kelią, kuriuo einant urėdijų skaičius būtų optimizuotas jas didinant, o darbuotojų mažėjimas vyktų natūraliai, vieniems išeinant į pensiją, kitiems persikėlus gyventi kitur ar pasirinkus kitą darbą.