Buvęs ilgametis Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos vadovas dr. Albinas Tebėra atsako į laikraščio ,,Šiandien“ klausimus.

Seimas po pateikimo pritarė LR Vyriausybės pateiktam Miškų įstatymo pakeitimo projektui, kuris iš esmės keistų valstybinių miškų ūkio valdymą. Kaip miškininkystės mokslininkai vertina šį įstatymo projektą. ? Ką jūs galėtumėte patarti Seimo nariams?

Vyriausybės idėja steigti vieną miškų įmonę, reorganizuojant 42 miškų urėdijas tikrai naudos neduotų. Miško ūkio valdymo centralizavimas ir monopolistinės įmonės įkūrimas sutrikdytų pakankamai stabiliai funkcionuojantį valstybinį miško ūkį ir neišvengiamai sukeltų neigiamas socialines, ekonomines bei aplinkosaugines pasekmes.

Esu ir Seime vykusioje konferencijoje sakęs, kad suvaldyti visą miškų ūkį iš vienos įmonės bus sunku, reforma turi orientuotis į tris pagrindinius miškininkystės tikslus – miško išteklių vertės didinimą, grąžos valstybei didinimą ir racionalų miškų naudojimą bei šių siekių įgyvendinimo būdus.

Tyrimais nustatėme, kad racionaliausias miškų urėdijos valdomas miškų plotas – 25-35 tūkst. ha. Labai svarbu, kad urėdijos turėtų juridinio asmens statusą, nes jis suteikia ne tik laisvę priimti sprendimus, bet didelę atsakomybę už veiklos rezultatus.

Esate sakęs, kad Lietuvoje kasmet kertama beveik dvigubai mažiau nei kasmet užauga medienos. Gal reikėtų Vyriausybei patarti intensyviau kirsti miškus, bus daugiau pinigų, gal tuomet nebereikės draskyti ir valstybinių miškų urėdijų?

Šiuo metu miškų urėdijų bendrosios pajamos – 158 mln. Eur/m., visi sumokėti mokesčiai, – 66 mln. Eur/m., sukurta 4000 darbo vietų, darbo užmokesčio fondas – 36 mln. Eur/m., visuomenės reikmėms įrengta rekreacinių objektų už 1,1 mln. Eu/m.

Lyginant skirtingų šalių miškininkystės ekonominį efektyvumą, verta vadovautis santykiniais ekonominiais rodikliais. Pajamas, gaunamas iš vieno hektaro miško ploto, padalijus iš miškų kirtimo intensyvumo, gauname objektyvų palyginamąjį miškų ekonomikos rodiklį, kuris pagal 2015 m. duomenis Lietuvoje buvo 110,9 Eur/ha.

Kaimyninės šalyse, kuriose valstybinius miškus valdo viena valstybinė įmonė ar akcinė bendrovė, šis rodiklis 25-30 proc. mažesnis: Latvijoje – 84,6 Eur/ha, Estijoje – 80,6 Eur/ha, Švedijoje – 87,1 Eur/ha.

Žinoma, dar turime neišnaudotų galimybių, tarkim, miškų ūkio ekonomika ir grąža valstybei. Lyginant su kaimynais, atrodome neblogai, bet plėtoti ekonomiką irgi turime galimybių.

Kaip vertintumėte šios reformos iniciatorių norus atleisti iš darbo kuo daugiau miškininkų, ką daryti, kad visiems jų veikla būtų kaip ant delno?

Kitų šalių patirtis byloja, kad Lietuvos miško ūkyje dirbančiųjų skaičius tikrai nėra didelis.
1000 ha miškų plotui Danijoje ir Lenkijoje tenka 7-10 miškininkystės darbuotojų, Latvijoje – 5-6, Lietuvoje, Vokietijoje – 4 darbuotojai.

Tiesa, Brazilijoje ir Rusijoje 1000 ha miškų tenka 1 ir mažiau darbuotojų, tačiau dideliuose šių šalių miškų plotuose iš viso nevykdoma miškininkystės veikla.

Strateginiame miško ūkio valdymo lygmenyje reikia urėdijoms suformuluoti aiškius veiklos uždavinius.

Kas penkeri metai turėtų būti atliekamas kiekvienos miškų urėdijos veiklos atestavimas. Jeigu urėdijos rodikliai geri, tuomet darbo sutartis su urėdu pratęsiama, jeigu ne – padėkokime jam už darbą.

Žinoma, turėtų būti skaidresni konkursai urėdo pareigoms užimti.„Prekyba postais“ sukuria neskaidrios veiklos rizikų, kurias būtina užkardyti.

Įgyvendinus miškų urėdijų veiklos vertinimo ir urėdų atestavimo sistemą, būtų mažiau galimybių suinteresuotoms grupėms savanaudiškai įtakoti urėdijų vadovų skyrimą, išnyktų rizikos korupcijos egzistavimui.