Lietuva atkūrė savo valstybę ir tapo nepriklausoma išsivadavusi iš Sovietų Sąjungos, kuri galutinai sugriuvo 1991 m.

1990 m. vasario 24 d. įvyko pirmieji demokratiniai rinkimai į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą, kuriuose varžėsi Sąjūdis ir LKP. 1990 m. kovo 10 d. įvyko pirmasis Aukščiausiosios Tarybos posėdis. Kovo 11 d. AT pirmininku tapo Vytautas Landsbergis, įveikęs Algirdą Brazauską (91 balsai prieš 38). AT priėmė deklaraciją dėl deputatų įgaliojimų ir konstatavo, kad Lietuva 1940 m. buvo neteisėtai prijungta prie SSRS, jai buvo primestos svetimos valstybės struktūros.

Lietuvos gyventojai suteikė AT deputatams tautos atstovų mandatą atstatyti Lietuvos valstybę ir reikšti tautos suvereninę galią. Po pradinių procedūrų 124 deputatų balsais, 6 susilaikius ir niekam nebalsavus „prieš“, buvo priimtas svarbiausias dokumentas – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Aktas dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo.

Kaip gyvenome per tuos metus, kas mus vienija, kas skaldo? Socialiniuose tinkluose apstu įvairiausių vertinimų. Laikraštis ŠIANDIEN pateikia Lietuvos visuomenės veikėjų Vytauto Matulevičiaus ir Alvydo Medalinsko mintis.

Nešventiškos mintys

Vytautas MATULEVIČIUS

Labai užjaučiu senuosius kintiškius, taip pat vilniečius Godą ir Eriką Armalius, pardavusius verslą sostinėje ir nusprendusius užsiimti turizmo ir rekreacijos verslu prie Kuršių marių. Jei jau „Minijos nafta” nusprendė žvalgyti ir išgauti „juodąjį auksą” jūsų panosėje (už 200 metrų nuo pasistatytos sodybos!), tai taip ir bus.

Lietuvoje dar neatsirado jėgos, kuri įstengtų tam pasipriešinti. Buvęs Klaipėdos krašto šviesuolis Juozapas Paliakas, kuris manė kitaip ir su kuriuo aš kadaise apie tai kūriau laidas, buvo susprogdintas vidury baltos dienos Klaipėdoje.

Ne mažiau baisu tai, kad iš Juozapo po nužudymo dar ir buvo atimtas geras vardas, ir jis, jau nebegalintis apsiginti, buvo apkaltintas tuo, kad pats nešėsi bombą, nuo kurios žuvo. Žmogus, sukaupęs tūkstančius knygų ir žinantis kiekvieno akmens istoriją Klaipėdos krašte!

Štai kas laukia žmonių, kurie vis dar turi iliuzijų ir nesupranta, su kuo kovoja.

Aplinkos ministras, kurį jūs patys išrinkote į Lietuvos Respublikos Seimą, jus jau išdavė ir pasiūlė Vyriausybei priimti „Minijos naftai” palankų sprendimą.

• 

Galite neabejoti, jus išduos ir visi kiti – taip, kaip socialdemokratų partijos vadovybė kadaise išdavė nužudyto Juozapo Paliako atminimą. Nors Juozapas buvo socialdemokratų partijos Klaipėdos rajono skyriaus pirmininkas, nė vienas iš partijos vadovų nepareikalavo sąžiningai ištirti jo žūties aplinkybių – tik Česlovas Juršėnas nunešė vainiką ir nubraukė ašarą.

Kai tai rašau, man net dreba rankos, nes pasižiūrėjau LTV „Panoramos” reportažą apie ketinimus Kintuose išgauti naftą, ir vėl viskas atgijo.

• 

Prisiminiau Juozapą – kaip mes kartu važinėjom po naftą išgaunančias bendroves ir kaip mūsų niekur neįsileido ir siundė prieš mus apsaugininkus. Ir kaip mes po to ilgai sėdėjome viešbutyje ir šnekėjomės apie tai, kad Viniaus valdžia ne tik palaiko su Konstitucija nesuderinamą veiklą (nes pagal jos 47 straipsnį žemės gelmės išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai!), bet dar ir taiko naftą pasiglemžiančioms bendrovėms mokestines lengvatas.

Tuo metu „Minijos nafta” išgavinėjo naftą, net neturėdama tam leidimo, tad apie ką daugiau bešnekėti? Rašau šias eilutes ir matau, kad laikrodis jau rodo Kovo 11-ąją. Nešventinis susiklostė tekstas.

Bet tai geriau, negu apgaudinėti save bei kitus ir manyti, kad mes ką nors sprendžiame. Kita vertus, kadaise impulsą Sąjūdžiui davė žmonių pasipiktinimas Maskvos ketinimais statyti prie Kuršių Nerijos naftą išgaunančias platformas. Turbūt suprantate, ką turiu galvoje.

Apie Lietuvos gyvenimą alegorijomis ir paveikslėliais.

Alvydas MEDALINSKAS

Nelinksmos mintys šios kovo 11-osios išvakarėse. Nedažnai pastaruoju metu pasisakau apie situaciją Lietuvoje. Bet lašas po lašo… Artėjant 31-osioms Nepriklausomybės atkūrimo metinėms, tampa aišku, kad žodžio laisvę Lietuvoje vis labiau norima paversti tuščia iškaba, o už išsakytą nepriklausomą nuomonę atskirų asmenų valdžioje atžvilgiu, ypač tų, kurie apsisiautė savotiškai suvokta ,,laisvės“ vėliava, bet kas gali sulaukti baudžiamosios atsakomybės, kurią dar siūloma griežtinti.

Kunigas net už pamokslą gali nukentėti. Lyg sovietiniais metais. Pats žodis ,,laisvė“ per pastarąjį pusmetį tapo nuvalkiotas, kaip niekada anksčiau. Tai manau gali patvirtinti ne vienas sąjūdininkas ar disidentas, kurie siekė tikros, valstybės Laisvės, o ne ,,laisvės“, kaip partinio politinės technologijos projekto.

Todėl dabar, kaip sovietinės Lietuvos metais, viešai palikta teisė tik alegorijomis bei paveiksliukais kalbėti apie tai, ką kai kurie valdžios žmonės daro su valstybe, kuri jiems tapo tarsi cirkas ir dalis klounados. Galvoju tik, ar supranta didžiausioji partija valdančiojoje koalicijoje, kad rimčiausia grėsmė jai kyla ne iš kokios nors opozicijos ar Prezidento, su kuriuo kažkodėl tai vis labiau norima badytis galvomis, o iš koalicijos partnerių.

• 

Jie savo idėjomis gali sužlugdyti valdančiąją koaliciją, o gal ir perskelti valdančiąją partiją, jei jos dalis pataikaus partnerių užgaidoms. Rūpinkitės geriau ekonomika, išlaisvinkite verslą iš tų visų apribojimų.

O kitos idėjos yra tokios, kurias vargu, ar net valdančiosios partijos elektoratas palaikys, nes jos primena Lietuvos valstybės, kaip medžio, šakų, o gal ir kamieno kirtimą.

• 

Kažin, ar toks koalicijos partnerių elgesys patiks tiems, kas nori, kad ąžuolai žaliuotų. Kaip rašiau vasarą, jau tas pliažas Lukiškių aikštėje buvo tik politinės technologijos rinkiminis produktas, sutelkiant išsiblaškiusį savo elektoratą, nors kartu tai buvo ir pasityčiojimas iš tų, kurie realiai kovojo už Laisvę, o ne vėliavėles su ,,laisvės“ vardu ėmė kelti.

Kai kas gal ir nesuvokė tada, kad tai naujo mankurtiškojo politinės technologijos projekto pradžia, kai gali daužyti per savo valstybės medžio šaknis, vardant vienos partijos politinio inteteso.

Toliau seks taip vadinamų lengvųjų narkotikų legalizavimas, kaip įstatymo projektas. Dar toliau smūgis per Šeimos institutą bei Bažnyčią. Net įvairūs veikėjai, sakę ditirambus sovietų laikais, tapo tikresniais katalikais, geriau žinančiais religijos tiesas už Lietuvos bažnyčios autoritetus, įskaitant ir kunigus disidentus. Iš pradžių užsilipo ant valdančiosios koalicijos šakos bei ėmė ją pjauti du partijos lyderiai: Jis ir Ji.

• 

Po to dar ir komiteto pirmininką šalia pasisodino. Jo funkcija: įvairiai vaipytis, provokuoti, kad sulaukęs kritikos, kaip atsako, galėtų skųstis, jog visi kiti yra labai netolerantiški jo atžvilgiu ir skriaudžia už pažiūras ar orientaciją bei taip pateikti ir Lietuvą pasauliui, nors pats galėtų pripažinti, kad taip elgdamasis, sąmoningai, matyt, provokuoja kitus, norėdamas, kad visi matytų pasaulį, kaip jis.

Teisinėje ir demokratinėje valstybėje kiekvienas pilietis turėtų būti laisvas reikšti savo nuomonę ir pažiūras, gyventi pagal savo orientaciją bei, jeigu jau kažkas nori bausti, tai baudžiami, turėtų būti VISI tie, kas užsiima provokacijomis bei tyčiojasi iš kitų žmonių ir jų jausmų, o nedaroma tai pasirinktinai, paliekant valdžios žmones, kaip ir neatsakingus. Kita vertus, ar tikrai už nuomonę reikia kažką bausti?

Dabar rengiamasi teikti dar ir ,,autonomininkams“ palankų įstatymą, už kurį tikrai galėtų padėkoti Tomaševskis su Georgijaus juostele ir jo partijos kai kurie veikėjai, be to imtis, nekreipiant dėmesio į Konstituciją, ir Valstybinės kalbos įstatymo.

Ar bus baudžiami ir tokių veiksmų kritikai? Ką darys valdančioji partija? Lauks kol koalicijos partneriai nupjaus šaką, ant kurios sėdi? Bet jie juk ir nupjovę nenurims.

Suvokdami, kad didesnei daliai Lietuvos žmonių jų idėjos yra svetimos, todėl pateikti referendumui jas vengs ir, matyt, ims kišti per Seimą, spausdami savo koalicijos partnerius. O tada gali nupjauti ne tik valdančiąją koaliciją, bet ir žmonių pasitikėjimą savo valstybe, kas būtų labai grėsminga šiandieninėje tarptautinėje situacijoje.

Norinčių nupjauti mūsų valstybės medį ir jį paspardyti Rytuose vis labiau netrūksta. Nežinau, ar tie, kas tai padarys, vėliau nebėgs padus pasipustę, palikę idealistus ir vėl dėti galvas už tai, kad buvusieji valdžioje prisidėjo prie valstybės nykimo.

Norėčiau klysti taip vertindamas situaciją Lietuvoje ir aplink, bet tarptautinė situacija tampa vis negailestingesnė tiems, kas kelia sumaištį ir patys pjauna savo valstybės medį.

Kiekvieną dieną matau, kaip kenčia kita valstybė: Ukraina, kad kažkada leido savo valdžios žmonėms taip negailestingai daužyti savo valstybę. Ar norime to ir mes?

Silpną, gyvenančią sumaištimi valstybę greitai atsiranda norinčių užpulti. Pagalvokime apie tai bent artėjant kovo 11-osios metinėms. Su artėjančia Švente!