Jūs esate
Pagrindinis > Pradžia > R. Urbonaitė. Socialdemokratų manifestas prakuroms

R. Urbonaitė. Socialdemokratų manifestas prakuroms

Rima Urbonaitė

Kiekvieną dieną sulaukiame naujos socialdemokratų muilo operos serijos. Viskas, ko reikia intrigai išlaikyti, yra. Situacija pasikeičia kas dieną, žiūrovas negali atsipalaiduoti ir geriau nepraleisti jokios serijos. O kiekviena serija baigiasi intrigą palaikančiu „laukite tęsinio“.

Bet labiau jau norėtųsi sulaukti šio serialo pabaigos, nes jis ir patiems socialdemokratams, regis, neleidžia matyti itin svarbių dalykų ir pradėti realiai galvoti apie partijos ateitį ir jos reformavimą.

Gausoje viešų komentarų, ginčų, tuščių kalbų, nuomonių kaitaliojimo liko beveik nepastebėtas dokumentas, kuris turėjo parodyti partijos naują kryptį, novatoriškumą ir naujos komandos gebėjimus. Kaip ir žadėta, paskelbtas socialdemokratų manifestas.

Mums reikia stiprių partijų, mums reikia kairės, reikia ir dešinės, reikia jų sveikos konkurencijos ir aiškių, įgyvendinamų idėjų.

Tik pats G. Paluckas, regis, nelabai ką apie tai ir kalbėjo. Tiksliau, apskritai nepavyko rasti nors kokio partijos pirmininko pasisakymo. Sakysite, smulkmena tas manifestas. Bet jis atsirado ir, tikėtina, rengėjai siekė pasiųsti tam tikrą žinią. Juk būtent aiškios žinios, parodymo pokyčių mąstyme, požiūryje ir laukia visi. Bet velnias slypi detalėse.

Ir susidaro įspūdis, jog šio manifesto autoriai pamiršo, jog gyvename jau 2017 metais. Tie 12 puslapių yra nykūs. Abejotina, ar jį perskaistė didžioji dalis partijos narių, o dar mažesnė dalis turbūt įstengė perskaityti iki galo. Nieko nėra lengviau kaip eilinį kartą pakartoti visas Lietuvoje esančias problemas bei surašyti siekius, kurie atspindėtų socialdemokratų ideologines nuostatas.

Apie problemas kalbėjo ir „valstiečiai“ rinkimų kampanijos metu primityviai aiškindami, kad jie ne tos užpelkėjusios ir nuo valdžios apspangusios partijos, ir jie tas problemas spręs, gins vargšus ir t. t. Bet tada veikė jų naujumas. O socialdemokratai juk ilgiausiai Lietuvoje buvusi valdžioje partija (įskaitant ir LDDP). Ir taip lengvai nenubrėši raudonos linijos tarp anų ir šitų, jau kažkokių naujų, partiečių.

Labai taikliai Haroldas Mackevičius  juokavo „Facebook“ socialiniame tinkle, komentuodamas išeinančių iš Ūkio ministerijos socialdemokratų nuotrauką ir klausdamas – „O jūs paluckininkai ar kirkilininkai?“, bei siūlydamas sugalvoti kažkokius antsiuvus, kad lengviau būtų visiems susigaudyti.

Pats manifesto tekstas su krūva epitetų, skambių frazių dvelkia naftalinu kaip reikiant. Jaunimas apskritai neįstengtų tokio teksto skaityti, nes ir geros idėjos tarp tų visų sparnuotų frazių tiesiog išnyksta. Kam tie banalūs pareiškimai, kad „didžiosios korporacijos be skrupulų išnaudoja dirbančiuosius“; „nereguliuojamos rinkos ryja savo pačios vaikus“; „smulkūs verslininkai pralaimi konkurencinėje kovoje stambių korporacijų rykliams“? Klausite, nejaugi nėra nelygybės problemos?

Žinoma, ji yra ir jos sprendimas yra tiesiog būtinas mūsų valstybėje. Bet pačiame tekste nestinga visiškai abstrakčių teiginių (pvz., „Remsime šiuolaikines medicinines technologijas, padedančias garbaus amžiaus žmonėms išsaugoti savo orumą ir įvairias galimybes“. Kas tai? Apie ką čia?). Turinys ir idėjų pateikimo forma tikrai nėra tai, ką turėtų rašyti partija, kai kalendorius rodo 2017 m. ir skelbiama apie atsinaujinimą.

Dar keisčiau atrodo tai, kad dokumentas labiau panašus į kažkokį pareiškimą „valstiečiams“ (jie minimi ne kartą), o ne į dokumentą, kuris būtų aktualus ne vienerius metus. Ar tikrai manifeste verta skųstis, jog populistai „valstiečiai“ pasisavino socialdemokratų darbotvarkę?

Socialdemokratai patys ją padovanojo, niekada nebūdami tokiais. O juk „valstiečiai“ tiesiog ėjo pačiu paprasčiausiu keliu, atliepdami žmonių norus, kuriuos jau seniai pamiršę socialdemokratai ir kuriuos, panašu, netruks pamiršti ir patys „valstiečiai“, kurie jau taip pat užsižaidė politinėse intrigose.  Todėl klausimas, kiek ilgai šis dokumentas bus aktualus. Juk gal ir „valstiečių“ po kitų rinkimų nebus, nes rinkėjas juk neprognozuojamas.

Vis dėlto visi, tiek kritikuojantys, tiek stipriai palaikantys, šiandien serga už LSDP atsinaujinimą, už tai, kad tikrai atsirastų politinės kairės partija, kur kairė nebūtų įamžinta tik dokumentuose ir dar tokiuose, kurie rodo partijos „revoliucionierių“ užstrigimą praeitame amžiuje. Ir kol kas be idėjos atsikratyti senąja partijos nomenklatūra daugiau nieko nesimato.

G. Paluckui net sekasi, jog ta nomenklatūra pati jam suteikia šansus atsikratyti balasto, kuris tempė ilgą laiką partiją dugnan. Bet nesinori, jog atsikračiusi to balasto, partija liktų tiesiog plūduruoti vandens paviršiuje. Mums reikia stiprių partijų, mums reikia kairės, reikia ir dešinės, reikia jų sveikos konkurencijos ir aiškių, įgyvendinamų idėjų. Bet ne tokių skurdžių savo turiniu ir forma manifestų, kurie labiau pranašauja ne šviesų partijos rytojų, o tai, jog galiausiai teks skaityti ne manifestus, bet nekrologus partijai.

Rimos Urbonaitės komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Parašykite komentarą

Top