Radijo ir televizijos laidų vedėjos Astos STAŠAITYTĖS  ir ŠIANDIEN žurnalisto Gintauto KNIUKŠTOS pasikalbėjimas

Gerbiama Asta, kaip gyvenate šiandien, kas padeda semtis stiprybės? Kokius puoselėjate ateities planus? Turite du nuostabius sūnus –  Danielių ir Emilį.  Kokią Lietuvą jie mato šiandien, kokią norėtų kurti rytoj?

Mūsų sūnūs brandūs, mąstantys jaunuoliai. Apie Lietuvą šiandien ir ryt pakalbame. Studijuoti jie nori svetur, bet atostogas leidžia tik gimtinėje. Patriotiškumo žodžiais neįskiepysiu, tad, kaip ir visas kitas vertybes, stengiuosi perteikti pavyzdžiu.

Mano stiprybė – disciplina, sportas, malda, namai, šeima, draugai. Aš gyvenu džiugioje ramybėje. Taip mėgstu apibūdinti būseną, kai esu veikli, aktyvi, džiaugsmo pilna, bet viduje išlaikau pusiausvyrą ir tylą.

Profesine prasme bręstu dar vienam antram projektui, asmeninėje srityje atiduodu save į Dievo rankas. Kol kas Jis maloniai stebina.

Ką Jums reiškia šeima? Ar mums tikrai šiandien reikia ginti šeimos vertybes, tradicijas, kurias, mes, lietuviai, kūrėme ne vieną amžių?

Mano šeima yra mažoji valstybė. Ji yra labai svarbi. Svarbiausia. Kaip pavyksta vystyti santykius, puoselėti jausmus, būti nuoširdžia, atsakinga, ugdyti bendravimo kultūrą šeimoje, taip sekasi ir gyvenimas visuomenėje.

Tvirtai žinau, kad nepuoselėjant vertybių ir tradicijų kiekvienoje šeimoje, jokie judėjimai nepadės. Visos programos turėtų būti nukreiptos į konkrečias šeimas, į tarpusavio pagalbą.

Kaip Jums sekėsi prigyti televizijos projekte  „Duokim garo“ ? Kaip reaguojate į kritiką, kad nacionalinis transliuotojas neretai atspindi tik dalies Lietuvos gyventojų nuomones?

 „Duokim garo“ prigyti nebuvo sunku, nes esu smalsi, pradžioje nesupratau daug folklorinių, etnografinių terminų, tradicijų, tad visko klausinėjau, man viskas buvo labai įdomu. Ir tebėra.

 Antra svarbi priežastis – komanda ir laidų svečiai. Gavau tokį palaikymo, meilės pliūpsnį, kad nustebau. Deja, nėra daug tokių geranoriškų kolektyvų Lietuvoje.

Į Jūsų minimą kritiką nereaguosiu niekaip, nes aš LRT programoje randu daug įdomaus, įvairiapusio ir prasmingo turinio.

„Mes visi padarėme tai, ką turėjome padaryti. Stovėti Baltijos kelyje buvo lengva, supo žaisminga nuotaika. Visi jautėsi tarsi didžiulėje šventėje. Ypač geras jausmas buvo, kai visi pakėlėme rankas ir sušukome: „Valio! Tegyvuoja laisva Lietuva!“ –  apie istorinį įvykį yra sakęs  architektas, dainininkas Algirdas Kaušpėdas. Po triukšmingo šių metų Sausio 13 -osios mitingo jis ragino kreiptis į elitą: „Ko jūs tylite?“

Tą skaudžią dieną sutikau rimty. Susikaupusi stebėjau, kas vyksta šiandien. LRT pagalba, žiūrėdama archyvinę medžiagą, dar kartą prisiminiau, kaip anuomet viskas vyko, ką dariau pati, kaip mūsų šeima visa tai išgyveno.

Šiuo neramiu metu turime būti labiau budrūs ir atsargūs.

Anot dainininko Marijono Mikutavičiaus, dalį stabilios valstybės pamatų sudaro būtent vieninga tauta, o jai suvienyti reikia įvykio, verčiančio didžiuotis savo lietuviškomis šaknimis. Ar Jūs sutinkante su šia nuomone? Metų pradžioje  daug buvo šnekama ir rašoma, kad  tokio susiskaldymo Lietuvoj dar nėra nebuvę…

Nuo pandemijos nepavargau, galimybių pasai tikrai buvo atsibodę. Kiekviena karta turi savų išbandymų. Jei mums skirta tik tiek, dėkoju Dievui. Kita vertus, turiu susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti. Bet išlikti budria, kad suprasčiau, ką pakeisti galiu ar net privalau.

Pasidalinimą į dvi stovyklas tikrai jaučiau. Jei anksčiau draugų ar giminių susiėjimuose, norėdama džiugaus taikaus pasibuvimo, stabdydavau kalbas apie politiką, tai dabar teko stabdyti aistras dėl skiepų. Bet vis tiek kaskart išsivysto nemaloni diskusija. Nemaloni, nes ir viena ir kita pusė aršiai gina savo pozicijas, visi pradeda konkuruoti faktais, skaičiais ir asmeniniais pavyzdžiais.

 Manau, kad kiekvienas turi laisvę rinktis, turėti savo nuomonę. Neramina tik, kad dauguma sprendimus priima ne kaip išmintingiau, o kaip patogiau.

Nelinkiu mūsų tautai sukrėtimų ar skaudžių išbandymų. Mes turim, kuo didžiuotis.

Kaip kasdieniame gyvenime vis sunkiau pavyksta džiaugtis smulkmenomis, dėl jų jaustis laimingais, taip ir žvelgiant globaliau – lietuviai linkę menkinti save arba be pagrindo pūstis, vietoj to, kad uoliau pasimokytume savo nuostabios kalbos, giliau pastudijuotume savo krašto istoriją ir kultūrą, tinkamai pagerbtume tautiečius, grįžusius iš kokios ekspedicijos ar Paralimpinių žaidynių, vaikų mokytojos paklaustume „kaip laikotės?”, nepamirštume jai priskinti gėlių, nueitume pas kaimyną su pyragu, surinktume svetimas šiukšles, o namuose nuolat savęs klaustume, ką dar gero galiu padaryti, kad mano šeima būtų rami, darni ir sveika.

Valstybė, kaip žmogaus gyvenimas, turi kasdien augti, kitaip nebus vidinės darnos, gali „įsimesti“ depresija. Žmogaus gyvenime yra ir ypatingų, didelių įvykių, vadinasi, ir visos tautos gyvenimui reikalingi įvykiai.

Geriau juos inicijuoti patiems, kad galėtume rankomis susikibti besišypsodami, o ne ašarodami.

Ar tikrai   pasitikėjimas žiniasklaida smuko iki rekordinių žemumų? Ar  Lietuva išlaikė žodžio laisvės egzaminą?

Turbūt žodžio laisvės egzaminas būtų neišlaikytas, jei tuos, kurie kalba kitaip, būtų bandoma užčiaupti. Atsiranda vis daugiau tų, kurie stebi situacija ir reiškia savo mintis. Tikiuosi, dar nėra per vėlu.

Man regis, visada taip buvo. Politikoje nesu stipri, tad tenka ir patikimų draugų nuomonės paklausti, o kalbant, pavyzdžiui, apie pandemiją, skiepų strategiją, informacijos teko ieškoti po platų pasaulį, nes vietinė žiniasklaida dažniausiai kalba „į vienus vartus“.

Parengta pagal laikraštį ŠIANDIEN.