Pasiblaškę po pasaulį, šiltuosius kraštus lietuviai vis dažniau renkasi poilsį arčiau namų, savam krašte. Ne paslaptis, kad ir sugrįžę emigrantai vis dažniau stabteli ties ramiai tyvuliuojančiu ežeru, apkabina šimtametę pušį ar semiasi jėgų ir stiprybės iš girių karaliaus ąžuolo.

Ignalinos  krašte 1974-aisiais įkurtas pirmasis Lietuvoje nacionalinis Aukštaitijos parkas, čia dar gyvi senieji Šuminų, Strazdų kaimai, čia Piliakalnių metus pasitinka išdidus Ginučių piliakalnis, vandens malūnas, bitininkystės muziejus su seniausiu girių verslu – drevine bitininkyste.

Mėgėjai keliauti Žeimena ir upeliais sujungtais Aukštaitijos ežerais valtimis bei baidarėmis šiame krašte pradeda, kiti baigia žygius, ant Ladakalnio aukoja aukas baltų deivei Ladai, Palūšėje nusilenkia vien kirviu ir pjūklu statytai Šv. Juozapo bažnyčiai. Čia ir pats ryčiausias Lietuvos taškas, miškais besiribojantis su Baltarusija.

Ignalinos urėdijoje 6 girininkijos. Urėdas A. Aškelėnas kalba skaičiais:23 atokvėpio vietos, 16 poilsiaviečių ir 7 stovyklavietės, kur galima statyti palapines, ilgiau poilsiauti. Stovyklavietėse ilgalaikiam poilsiui, su nakvyne, visada yra paruoštų malkų, laužavietės, tualetai.

Jos įrengtos gražiausiose, žmonių labiausiai pamėgtose vietose: su baldais, pavėsinėmis, persirengimo kabinomis, vaikų žaidimo ir sporto aikštelėmis, lieptais į ežerą, laužavietėmis, dalis jų pritaikyta neįgaliesiems.

Kaltanėnų girininkijoje prie Kavinio ežero esanti poilsiavietė rekonstruojama, atnaujinama Meironų poilsiavietė netoli Palūšės, prie Asalnų ežero, Gaveikėnų poilsiavietė prie Dringelio ežero, Vaišniūnų stovyklavietėje darbuojasi urėdijos darbininkai. Žiemą nežinomi smarkuoliai automobiliu suko „saulutes“, sulaužė persirengimo kabiną. Tvarkomas ir neįgaliųjų lieptas.

Prie Vilkežerio atstatoma sena poilsiavietė. Čia dirbantys rangovai darbus turi užbaigti iki sezono pradžios.

2011 metais įrengta nauja poilsiavietė prie Trilypio ežero Dūkšto girininkijoje. Čia puikuojasi dvi didelės pavėsinės, talpinančios po dvidešimt žmonių. Ją labai mėgsta visaginiečiai.

Dūkšto girininkijoje prie Skaidrio ežero esanti poilsiavietė išsiskiria savo architektūra. Išvengiant objektų vienodumo atnaujinti kampu pastatyti suolai, taburetės. Tai mažoji miško architektūra.
Lentelės „Jūsų poilsiu rūpinasi VĮ Ignalinos miškų urėdija“ informuoja apie šeimininkus.

Tarptautinių žodžių žodyne rašoma: rekreacija – (lot. recreatio – pasveikimas, jėgų atgavimas): 1. med. pasveikimas; 2. poilsis, pramoga.

Nors žvalgomės po poilsio ir pramogų vietas, pokalbis su Ignalinos miškų urėdu A. Aškelėnu netrykšta optimizmu. Šnekamės ne apie pasveikimą, o apie ligas. Ne miškų ligas, kenkėjus ar šernų gripą. Apie sistemos ligas.

Jau įpratome prie dažnai į galvas kalamo žodžių junginio „visuomenė serga“. Kas dar serga? Tauta, valdžia? O gal tik per žiemą nusilpo…

Urėdo žvilgsnis, slystantis Ignalinos ežerų vandeniu ir medžių viršūnėmis, vis kažkur užkliūva ir žodžius jis kalba ne tokius, kokių norėtųsi klausytojui.

Kalbame apie poilsį, apie rekreaciją, apie gražius dalykus gražiausiame gamtos kampelyje, tačiau urėdo balse nerimo gaidelė. Kas tvarkys po reorganizacijos? Išsiduoda urėdas, kas kirba giliausioje širdies kertelėje. Ar gali nekirbėti, kai šie metai  atnešė nežinią. Kaip legendiniame filme „Niekas nenorėjo mirti“ skamba klausimas: „Tai man arti ar nearti?“ O atsakymo nėra…

Koks Europos Sąjungos pinigų likimas?

Urėdas stebisi, kodėl planuodami pertvarkas, nieks neįvertino Europos Sąjungos paramos ne 42, o vienai įmonei.
„Kas bus su įgyvendinamais projektais, kai bus viena įmonė, o urėdijos neturės juridinio statuso? – pats klausia ir atsako urėdas. – Mūsų planuose – pusė kilometro naujos statybos kelio. Rengiame projektą, teiksime paraišką Nacionalinei mokėjimų agentūrai (NMA) gauti pinigėliams 2018 metams.

Nauja kelio statyba – rimtas projektas. Miškingoje Tverečiaus girninkijos teritorijoje labai šlapi keliai. Traukdami medieną dideliais atstumais patiriame didelių sąnaudų. Pertvarkyti kelių tinklą reikia. Tad ir miškotvarkos projekto tikslinimas kainuos, projekto parengimas, kurį pateiksime NMA, vėl kainuos… Rudenį tikimės pateikti paraišką, kai bus žinomos darbų apimtys.

Nėra begalinis tas skirstomų pinigų maišas. Paramos esame ir negavę. Rengėm projektą, ruošėm paraišką, savo lėšų nemažai įdėjom – nesutiko NMA. Nes pirmumas rekreacijos darbams buvo skiriamas privatiems asmenims. Nesvarbu, kad jie pristato suolelių ar pavėsinių net ir ten, kur nei pėsčias žmogus ateina, nei važiuotas užsuka. Kažkokiam durpyne, pievose, atokioj vietoj, kur nėra jokių kelių, ežerų. O kas jose lankosi? Ten būna drėgnos vietos, niūri aplinka.

Jeigu žmonės neužsuka, neprilimpa poilsio vieta. Ir mums teko atokvėpio vieteles perkelti. Neprigijo. Iškėlėme. Tiesiog nebeliko žmonių. Daug kur likę tik namai, o kitur – tik kaimo pavadinimas“.

Netiki, kad bus sutaupyta

Sakoma, kad įvykdžius urėdijų reformą, bus sutaupyta 13 milijonų eurų. Ignalinos miškų urėdas labai tuo abejoja:
„O kodėl niekas neskaičiuoja, kiek reikės pinigėlių valstybinių miškų, pastatų perregistravimui? Šiandien miškai Registrų centre įregistruoti urėdijų vardu. Kokios išlaidos, kokios lėšos… Niekas to neskaičiuoja“.

A. Aškelėno nuomone, urėdijų griovimas vyks dviem etapais. „Jeigu pirmame etape urėdijas panaikins, liaudiškai sakant, liksime be piniginės ir be spaudo. Antrame etape laukiamas girininkijų naikinimas – po reformos Estijoje, Latvijoje jų jau neliko. Dabar svarbiausias vyriausybės uždavinys panaikinti įstatyme nustatytas 42 urėdijas, o kiek jų paliks, niekas nežino.

Pas mus, kaip ir daugumoje urėdijų, jauni žmonės dirba, baigę aukštąjį mokslą, sukūrę šeimas, augindami vaikus. Ką jiems daryt? Kur miškuose ieškoti darbo? Miškininko darbas labai specifinis. Į ką miškininką perorientuosi? Kurti savo verslą, kirtimo projektą paruošti ? Bet čia gi ašara. Rajone tokių yra pakankamai – įsitikinęs urėdas. – Mūsų urėdijoje po reformos liks be darbo penkiasdešimt žmonių. Skaičiuojame, kad liks tik girininkijų darbuotojai. Nors ir jų likimas labai miglotas.“

Pastebi ir gaisrus, ir ilgapirščius

Džiugu, kad pastarisiais metais šalyje sumažėjo gaisrų plotas. „Ne skaičius, o plotas, – pabrėžia urėdas. – Manau, kad tai įtakojo įdiegta nauja automatinė miško gaisrų stebėjimo sistema – Ignalinos urėdijoje 4 bokštuose įrengtos stebėjimo kameros. Juos prižiūri ir valdo vienas žmogus. Puiki sistema. Gaisrai labai greitai pastebimi ir lengviau nustatoma jų vieta.

Žmogaus akis nėra tokia tobula, kad matytų dūmus iš didelio nuotolio, o detektorius greitai fiksuoja. Urėdija nedidelė, o bokštai keturi, tad gaisrus greitai pamatome. Matomumas aprėpia ne tik mūsų, bet ir aplinkinių urėdijų dalį teritorijos“.

Skaičiuoja kiekvieną medį

„Dabar medienos judėjimas ir kontroliuojamas, ir matomas. Visiškai viešai. Daug kontroliuojančiųjų – išorės, vidaus auditas, mobilioji grupė. O ir patys darbuotojai neabejingi miško turtui. Vietiniai viską mato, svetimus ir savus pažįsta. Ir tai pasitaiko ilgapirščių, – pasakoja urėdas. – Kaimyninėje Latvijoje vienas žmogus prižiūri vidutiniškai 25 tūkst. hektarų miškų, bet jis neužsiima nei gamtosauga, nei rekreacija, nei priešgaisrine apsauga.

Man teko dirbti panašioje situacijoje, kokią žada dabar kuriama reforma. Tuomet, kai dirbau Vaišniūnų girininkijoje. Nuo1990-ųjų liepos 1 d. Vaišniūnų girininkija priklausė Aukštaitijos nacionaliniam parkui. Visos lėšos už parduotą medieną buvo pervedamos į valstybės biudžetą.

Atrodo, lyg viskas ir gerai, tačiau kai reikėjo lėšų miškų apsaugai, rekreacijai, jų nebuvo ir atsirasdavo tik baigiantis metams. Negalėjome spėt atlikt darbų iki metų pabaigos.

Pavyzdžiui, repelentus medžiams tepti gaudavome gruodžio mėnesį 200 litrų talpos metalinėse statinėse, sušalusius.O kur dar konkursai, rangovai? Patepi ryte, kaipmat temsta, vakaras. Rytoj vėl iš naujo. O kol ryte juos atšildai ir diena įpusėja.“

Žmogui reikia garantijos

Urėdas sako, kad kiekvienam žmogui reikia stabilumo ir tvirtos rytdienos. Reformos visi laukia su nerimu. Gal jau kitiems metams nereiks to, ką daro? Miškininkams reikia ypač ilgo pasirengimo darbams.

„Jei būtume ūkininkai, galvotume apie darbus rudenį, derlių nuėmę. Kiek sėti, kiek pjauti, kiek arti. O miške kitaip, – pasakoja urėdas. – Ypač saugomose teritorijose, kurios sudaro 62 proc. urėdijos valdomų miškų. Jose nuo kovo15 iki rugpjūčio 1 dienos draudžiami kirtimai.

Praktiškai visą vasarą ten rangovas neturi darbo. Ką daryti su medienos pirkėjais? Jiems medieną reikia pateikti tolygiai. Sausį, vasarį ir kovą turime iškirsti tiek medienos , kad užtektų I pusmečio sutartims įvykdyti. Išeina netolygus kirtimas.

Per nepilną ketvirtį – pusmečio norma. Saugomoje teritorijoje daug retųjų paukščių lizdų. Kirsti medžius apie tuos lizdus reikia atsakingai, kad išliktų nepaliesta apsaugos zona. Viską girininkai, eiguliai turi žinoti. Nuo sausio pirmos iki rugsėjo pirmos – kurtinių tuokvietės – vėl visi kirtimai uždrausti. Labai daug neplynų kirtimų, reikia saugoti paliekamus medžius, negalime kirsti mašinomis“.

Pirmiausia pradeda kalbėti apie žmones… 

„Gerai, nereikia tų urėdų, – sutinka pašnekovas. – Aš ne apie save galvoju, apie žmones, kurie neseniai atėjo dirbti – jauni. Svarbu, kad liktų specialistai, jaunimas pateisintų savo lūkesčius, mokslą, tikslus. Teko girdėti, kad anksčiau visus miškininkus vadindavo truputį pamišusiais.

Jie niekad neskaičiavo darbo valandų nei minučių. Žmonės daug dirbdavo iš patriotizmo. Kiek reikėdavo apeiti – šlapia, dilgėlės, uodai, akliai puola. Guminių batų nenusiauna nei žiemą, nei vasarą. Tai sunkus fizinis darbas, klampoji po miškus prakaituodamas ir lydimas uodų bei aklių.

Tų žmonių man labiausiai gaila. Darosi keista, pagalvojus apie reformą – bus naikinamos savarankiškos įmonės, kurios pačios save išlaiko, laiku sumoka milžiniškus mokesčius, o biudžetininkų tik daugėja. O jaunimui, baigusiam mokslus, dirbantiems miške, nežinau ką patart…“

Į klausimą, ar norėtumėt, kad jūsų vaikai išvažiuotų į užsienį, A. Aškelėnas iškart atkerta: „Ne. Aš nenorėčiau, bet, deja, esam verčiami… Kaip pragyventi? Kaimuose likę tik senyvo amžiaus ir prasigėrę žmonės. Mūsų jaunų miškininkų ateities vizija labai prasta.

Žmonės nežino, kas jų laukia rytoj. Jauniems žmonėms patarėm mokytis, kad galėtume savo rūpestingai išaugintus miškus perduoti į jaunas ir patikimas, mišką mylinčias rankas. O dabar toks lūžis… Čia klaida bus padaryta. Neatitaisoma. Urėdija – valstybinė įmonė, kuri į biudžetą moka penkiasdešimt procentų metinio grynojo pelno. O kur dar visi kiti mokesčiai?

Ir vis atsiranda laužančių galvas, kaip sugalvoti dar daugiau mokesčių: tai už dyzelines mašinas, tai už orą, tai už tai, kad tu gyveni. Tik tu mokėk… Kaip lietuviui gyvent Lietuvoj?“.

…Tai kiek ežerų nuo Ladakalnio matyti? „Ūkojas, Pakasas, Linkmenas, Alksnaitis, Alksnas…Nedaug Asėko matosi, tolumoj už alksnynų…“, – iš lėto vardina urėdas.

Parengė Karolis Didžiulis, Ignalinos miškų urėdijos archyvo nuotraukos.

Palūšė. Gintauto Kniukštos nuotrauka.