www.siandien.info. Parengta pagal laikraštį „Ūkininko patarėjas“. 2018 metai, liepa.

Sąjūdis „Už Lietuvos miškus“ gimė kaip protestas Seimo palaimintai valstybinių miškų valdymo reformai, kai buvusių miškų urėdijų vietoje buvo suformuota ketvirta didžiausia Lietuvoje valstybės valdoma įmonė – VĮ Valstybinė miškų urėdija (VMU).

Tai skaudžiai išgyveno pirmosios Vyriausybės miškų ūko ministras, mokslininkas, vienas iš Sąjūdžio iniciatorių šviesios atminties prof. Vaidotas Antanaitis, kurį artimieji ir draugai liepos 17 d. palydėjo į paskutinę kelionę.

Apie tai ir apie judėjimo prasmę kalbamės su Sąjūdžio „Už Lietuvos miškus“ valdybos pirmininku Gintautu KNIUKŠTA.

– Kaip gyvenimo kelias suvedė Jus su profesoriumi, kokiomis aplinkybėmis garsus miškininkystės mokslininkas, Sąjūdžio Seimo tarybos narys, politikas ir diplomatas tapo Sąjūdžio „Už Lietuvos miškus“ steigimo iniciatoriumi?

– Su profesoriumi teko bendrauti, kai buvau Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas. Tačiau nuoširdi draugystė mus susiejo po Miškų įstatymo pakeitimo (2017 m. liepą), kai ypatingos skubos tvarka priimtos pataisos nulėmė tūkstančių žmonių likimus neklausiant nei miškininkų, nei visuomenės, nei mokslininkų nuomonės.

Metų skirtumo visai nejautėme, bendravome kaip bendraamžiai. Pagalvodavau apie jo 90 metų jubiliejaus (buvo visai čia pat, rugpjūčio mėn.) organizavimą, o šeštadienį sulaukiau telefono skambučio: profesoriaus nebėra. Tai buvo didelis smūgis.

Stebėjausi jo įžvalgumu, ryžtingumu. Vienas faktas iš prof. V. Antanaičio biografijos. Po Medininkų žudynių vienintelis liudininkas Tomas Šernas buvo išgabentas į Vokietiją, bet ten, netoli ligoninės, buvo sovietų kariuomenė.

Buvo nusiųsta žinutė į Lietuvos ambasadą Vokietijoje – ambasadorius tada buvo V. Antanaitis. Liepė sužeistąjį kuo skubiau atvežti. Taip jam tarpininkaujant T. Šernas pasveiko Vokietijoje.

Profesorius didelį darbą nuveikė Nepriklausomybės pradžioje, būdamas miškų ūkio ministru. Buvo atkurtos miškų urėdijos, kurios nuo tarpukario metų buvo mūsų pasididžiavimas. Galėjo gyvuoti ir dabar, kitais metais jau būtų minėję šimtmetį.

– Pastangos sutelkti miškininkus ir pasipriešinti reformai nebuvo vaisingos. Kaip manote, kodėl?

– Prof. V. Antanaitis labai apgailestavo – miškininkai nebuvo vieningi. Vienus papirko siūlomos pareigos, kitus taip pat kažkas paveikė…

Man buvo sunku patikėti, kas vyksta Lietuvos miškininkų sąjungoje (LMS). Kai susikūrė mūsų Sąjūdis, raginome greičiau kviesti suvažiavimą ir būti mūsų atramos jėga, kad galėtume veikti kartu.

Tačiau suvažiavimas įvyko tik gegužės pabaigoje, ir miškininkai išsirinko prezidentą dr. Marių Kavaliauską, kuris į LMS prezidiumą pasiūlė medienos perdirbėjų atstovus, kurie niekada nebuvo Miškininkų sąjungos nariai.

Dabar sąjungos darbas yra įstrigęs. Esu įsitikinęs kaip pilietis, kaip buvęs politikas, kad šita reforma vykdoma antikonstuciniu keliu. Įstatymas priimtas pažeidžiant Konstituciją.

Prisiminkime, kaip buvo priimtos įstatymo pataisos: konservatoriai pritarė valdantiesiems su sąlyga, kad „valstiečiai“ pritars PVM lengvatai šildymui. Taip sprendžiamas žmonių likimas?

Prezidentei rašėme ne vieną raštą. Jokios reakcijos. Man atrodo, kad šalies vadovui turi rūpėti miškai ir kas vyksta, kodėl yra tiek daug nepatenkintų. Kaip bus patenkinti, jeigu viskas griaunama, kuriama verslo organizacija.

– Dalykai, kurie Jums labiausiai kliūva šioje reformoje?..

– Nutiko tai, ko negalima buvo net susapnuoti. Vyriausiuoju šalies miškininku (VĮ Valstybinės miškų urėdijos vadovu) tapo verslininkas, buvęs vienos įmonės finansų direktorius. Miškai tapo tarsi pramonės dalimi. Miškas ne pramonė, pirmiausia tai poilsis, pasididžiavimas savo kraštu, gamta.

Keli šimtai žmonių išmesta į gatvę. Sutrikdytas normalus įmonių darbas. Regionų merai didžiavosi urėdijomis (tačiau jų vieningai nestojo ginti), jas vadino žiburiais. Buvo šviečiami vaikai, su jais dirbama. Dabar nebeliko net urėdijų pavadinimo.

Žinau buvusį urėdą, kuris sutiko dirbti eiliniu eiguliu. Bet to regioninio padalinio vadovui buvo paskambinta iš Vilniaus, liepta atleisti šalių susitarimu.

Raginau tą žmogų pasakyti apie tai viešai. O jis: „Pasakyčiau, bet bijau, kad man kompensacijų neišmokės“. Baisu, kokią mes kuriame valstybę, jeigu žmonės bijo kalbėti! Tyli, nors supranta, kad yra daromi negeri dalykai.

Reforma yra pasityčiojimas iš miškininkų ir iš mūsų, piliečių, bendruomenės.

Prie Aplinkos ministerijos įkurta nauja Miškų konsultacinė ūkio taryba, į kurią pakviestas medienos perdirbėjų atstovas.

Visuomenės atstovas čia nereikalingas. Ši konsultacinė taryba pasiūlė 6 proc. didinti kirtimus (ateinančių penkerių laikotarpiui), nors, 2018 gegužės mėnesį atliktais „Vilmorus“ tyrimais, apie 90 proc. gyventojų pasisako prieš kirtimus. Plynuosius kirtimus išvis reikėtų uždrausti.

Rankų nenuleidžiate, matote tolesnę Sąjūdžio prasmę?

– Sąjūdis yra gyvas. Mums rūpi, kad Lietuvos miškai būtų išsaugoti ateities kartoms, būtų gerai prižiūrėti. Valstybinių miškų valdymo reforma tik viena iš mūsų darbo sudėtinių dalių. Jeigu bus blogiau prižiūrimi miškai – Sąjūdis pasakys savo nuomonę. Jeigu atleidžiami žmonės, Sąjūdis taip pat turi pasakyti nuomonę.

Sąjūdis ne vienadienis, o einantis iš kartos į kartą. Gauname žinutes iš visų Lietuvos vietų, visuomenė miškams nėra abejinga.

Šykšti valstybinė informacija, yra aiškus nenoras bendrauti su visuomeninėmis organizacijomis.

Tačiau manau, kad visuomenė bus pažadinta, mes imsimės ir kitokių veiksmų. Ketinama stambinti girininkijas, mažinti jų skaičių. Tai reikštų, kad miško priežiūra dar labiau suprastės. Jei pasitvirtins informacija, reikės prašyti visuomenės pagalbos įvertinti situaciją.