Trakų urėdo išpažintis arba kodėl kartojasi Gedimino kalno istorija: medžius ėmė ir nupjovė, tada pasiūlė tautai – siūlykite idėjas, ką daryti toliau…

Trakų miškų urėdas VYGANTAS MIERKIS baigęs Lietuvos žemės ūkio akademiją pradėjo dirbti gimtajame Zarasų miškų urėdijos Antazavės girininkijos girininku, vėliau perspektyvus miškininkas buvo paskirtas dirbti į Miškų ūkio ministeriją vyr. inžinieriumi, o atkūrus šalies nepriklausomybę darbo keliai vėl atvedė į Miškų ūkio ministeriją. Nuo 2002 m. jis vadovauja VĮ Trakų miškų urėdijai.

Anot urėdo, lietuvio sąmonėje miškas, gamta nuo seno užėmė ypatingai svarbią vietą. Svarbiausioji šiandienos miškininkų pareiga yra išsaugoti Lietuvos girias našias ir gražias, ūkininkauti taip, kad miškas netaptų tik resursų šaltiniu, priemone vien materialiniams poreikiams tenkinti, o teiktų šalies žmonėms įvairiapusę naudą, mokytų meile ir pagarba pagrįstų santykių su gamta.

To ir siekia Trakų miškų urėdijos miškuose ūkininkaujantys miškininkai. Urėdijos teritorijoje esantys miškai yra penkių savivaldybių teritorijose: Trakų rajono – 56069 ha, Vilniaus rajono – 334 ha, Prienų rajono – 85 ha, Elektrėnų – 5651 ha, Vilniaus miesto – 338 ha, be to, priskirta 10 girininkijų: Aukštadvario, Lentvario, Jagelonių, Onuškio, Paluknio, Ropėjų, Rūdiškių, Semeliškių, Trakų, Žeronių.

Su Trakų miškų urėdu VYGANTU MIERKIU kalbėjosi Gintautas Kniukšta, www.verslaspolitika.lt

Gerbiamas urėde, kam reikia valstybinių miškų valdymo reformos, kas jos iniciatoriai?

Nežinau, tikrai nežinau. Ne tik man, bet ir kitiems miškininkams kyla tas pats klausimas, kodėl taip skubiai urėdijoms reikia reformuotis ir kas užsakė šią reformą. Aplinkos ministras neatsako, Seimo Aplinkos komiteto pirmininkas taip pat neturi atsakymų, bet purvo ir nepagrįstų kaltinimų pylimui lėšų negaili.

Labai keista, kad ministras pirmiausia imasi reformos toje srityje, kuri toli gražu nėra blogiausia. Apie „reformą“ jokio konkretumo: nei kur tas įmonės centras bus, nei kuriuose rajonuose tuos 25 padalinius įkurs. Pagaliau, kokie kriterijai darbuotojams bus keliami, kokio dydžio atlyginimai bus mokami?

Jie kalba apie urėdijas tarsi apie sovietinių laikų palikimą, o tai yra visiška nesąmonė ir labai žeidžia visus šalies ilgaamžius nusipelniusius miškininkus. Pirmasis nepriklausomos Lietuvos miškų ministras profesorius V. Antanaitis sugriovė buvusius sovietinius „susivienijimus“ ir sukūrė arba atkūrė urėdijas tokias, kokios buvo Antano Smetonos laikais.

Prisimenu, tuomet viskas buvo daroma demokratiškai, žmonės balsavo, visi dalyvavę pasisakė dėl urėdijų atkūrimo. O kaip valdžia šneka su mumis šiandien? Taigi mes jau turėjome tarybiniais laikais įmones su savo padaliniais, todėl ši „reforma“ – didelis žingsnis atgal.

Vyriausybės programoje nėra nei žodžio, kad miškų ūkis bus centralizuotas, o kalbama tik apie pertvarką ir darbo optimizavimą, pasitariant su vietinėmis bendruomenėmis ir regionais.

Norėtųsi, kad reformos būtų daromos estišku pavyzdžiu, t. y. 9 kartus pamatavus, o ne politiniu buldozeriu, šimtus kartų reformuojant pačią reformą.

Kartojasi Gedimino kalno algoritmas: medžius ėmė ir nupjovė, tada pasiūlė tautai – siūlykit idėjas, ką daryti toliau…

Kokias Jūs įžvelgiate šios reformos pasekmes, dėl ko labiausiai skauda širdį – žmonės neteks darbo, padidės miško kirtimai, bus apleisti reakreacijos darbai?

Istorija kartojasi – naujas Seimas, nauja Vyriausybė ir vėl eilinį kartą imtasi reformuoti valstybinių miškų valdymą. Šį kartą iniciatyvą parodė pats aplinkos ministras, pateikdamas patį radikaliausią valdymo pertvarkos variantą – 42 miškų urėdijas ir valstybinį miškotvarkos institutą sujungti į vieną valstybės įmonę.

Idėjos reformuoti valstybinių miškų urėdijas, apeliuojant į jų neefektyvų valdymą, nors ir nepateikiant jokių faktų, sklando jau senokai. Tiesa, 2016 metų rezultatai vėl parodė, kad visos miškų urėdijos metus baigė pelningai.

Be bendrųjų visoms įmonėms mokesčių, miškų urėdijos vien tiesioginių atskaitymų į šalies biudžetą nuo pajamų, gautų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką, sumokėjo 21.6 mln. eurų. Visi miškų urėdijų mokesčiai 2016 m. sudarė 64 mln. eurų arba beveik 41 proc. nuo visų gautų pajamų. Normalizuoto grynojo pelno marža siekia 17.7 proc.

VĮ Trakų miškų urėdija 2016 m. pardavė 115.0 tūkst. ktm apvalios medienos, 9.3 tūkst. ktm kirtimo atliekų ir 3,1 tūkst. ktm nenukirstų miškų. Vidutinė apvalios medienos pardavimo kaina buvo 42.87 euro/m3.

Urėdija gavo 5326.5 tūkst. eurų pajamų. Pelnas sudarė 471,6 tūkst. eurų arba 8.8 proc. Mokesčiams atseikėjo 2185 tūkst. eurų. Tai sudaro 41 procentą nuo visų gautų pajamų. Vidutinis darbuotojų atlyginimas 2016 metais buvo 1012 eurų.

Trakų miškų urėdija savo jėgomis iškerta apie 40 procentų medienos. Likusi dalis kertama rangovų. Miškų urėdijos tiesioginės miško kirtimo išlaidos sudaro 10,5 euro/m3. Tuo tarpu įvykus rangos darbų konkursui, 2017 m. tiesioginės miško kirtimo išlaidos sudarys 13,45 euro/m3.

Vykdydama miško kirtimą savo pajėgomis, urėdija sutaupo apie 2 eurus/m3. Trakų miškų urėdijoje šiuo metu dirba apie 100 darbuotojų. Kartu urėdija suteikia darbo vietas dar 8 rangovinėms įmonėms, kuriose dirba apie 50–70 darbuotojų.

Numatoma reforma skaudžiai atsilieps Trakų rajonui, nes jame be miškų urėdijos, kuri yra trečia iš didžiausių mokesčių mokėtojų rajone, sumokėjusi daugiau kaip 880 tūkst. eurų mokesčių, yra labai daug su šia ūkio šaka susijusių įmonių ar atskirų žmonių.

Centralizavus medienos prekybą, jos ruošą ir vykdant centralizuotus visų šių paslaugų pirkimus, mažesnės medienos perdirbimo, medienos ruošos įmonės bus išstumtos iš rinkos, neteks darbo, o savivaldybė neteks didelės dalies mokesčių.

Be to, suvaldyti visą miškų ūkį iš vienos būstinės bus sunku, dėl biurokratinių derinimų gali strigti konkretūs darbai, be to, nuorodos tik iš viršaus ne kiekvienam regioniniam padaliniui gali būti priimtinos. Tad laukiamas ekonominis efektas ir grąža valstybei tik sumažėtų.

Valstiečių ir žaliųjų sajungos lyderis Ramūnas Karbauskis sako, kad urėdijos dirba gerai, tačiau norėtų didesnės finansinės grąžos. Kaip jūs vertinate valstybinio miško ūkio ekonominį efektyvumą, miško išteklių naudojimą?

Pagal miškų našumą pasaulyje esame 14, o Europoje – 10 vietoje. Šiuo metu Lietuvos miškai yra sukaupę 250 m3/ha medienos.

Palyginus su kaimynais, našesnius miškus turi tik vokiečiai. Išgirtosios Latvijos miškų našumas nesiekia ir 200 m3/ha.

Pagal miškų kirtimų intensyvumą Lietuva miškus naudoja labai saikingai. Lietuvoje kasmet kertama 1,5 proc. nuo medienos išteklių, tai yra dvigubai mažiau nei per metus užauga medienos. Tuo tarpu Švedijos ir Suomijos miškų kirtimai viršija 2 proc., o latvių ir estų artėja prie 2 proc.

Dėl gero ūkininkavimo Lietuvos miškininkai keletą dešimtmečių sparčiai didina medienos išteklius. Pokariu šalies miškuose buvo 125 mln. m3 medienos, o šiuo metu – virš 500 mln. m3. Todėl ateities kartoms nėra ko nerimauti.

Valstybinio miško ūkio ekonominį efektyvumą reiktų vertinti pagal bendrąsias pajamas ir grąžą valstybei. Grąža valstybei yra ne tik sumokėti visi mokesčiai bei sukurtos darbo vietos, bet ir investicijos į miškų infrastruktūrą, rekreaciją, gamtosaugines priemones ir kt.

Pagal gaunamas pajamas iš vieno hektaro miško ploto, atitinkamai palyginus su miško kirtimo intensyvumu Lietuvoje, yra 25–30 proc. didesnės negu Latvijoje ar Estijoje. Be to, dar reikia įvertinti ir tai, kad Latvijoje, skirtingai negu Lietuvoje, į valstybinės miškų įmonės gautas pajamas įskaičiuotos lėšos, gautos iš durpynų, žvyro, smėlio.

Gaila, bet šiandieninė reforma pradėta ne miškininkų. Jei kas nepavyks, tai tikrai kaltų nebus ir reformos sumanytojai greit tos reformos išsižadės.

Blogina situaciją ir tai, kad miškininkystė – specifinė ir savita šaka, tikrai ne morkų laukas. Žemės ūkyje kasmet nuimame derlių ir matome rezultatą, o miškuose rezultato reikia laukti ir šimtą metų, jį pamatys ne mūsų vaikai, o tik anūkai.

Mes visi žinome, kad tikrai ne visos reformos būna sėkmingos. Sėkmingiausios būna tada, kai jos deramai išanalizuojamos, labai kvalifikuotai paruošiamos ir kai jas vykdo tikri specialybės žinovai. Tuo tarpu ši planuojama reforma daroma visiškai priešingai.

Kokias didžiausias problemas matote iš Aplinkos ministerijos siūlomos valstybinių miškų valdymo pertvarkos, naikinant esamas miškų urėdijas ir įsteigiant vieną įmonę?

Pirmiausia regionų problemos – valstybinių miškų valdymo centralizavimas prieštarauja septynioliktos LR Vyriausybės programoje deklaruojamam regionų plėtros skatinimui.

Skaudžiausias pasekmes pajus mažosios savivaldybės, kuriose neišvystyta pramonė, vyrauja tik biudžetinis sektorius. Jose miškų urėdijos yra vienos iš pagrindinių vietos biudžetą papildančių, gyventojų užimtumą užtikrinančių įmonių.

Savivaldybėse miškų urėdijos vykdo švietėjiškas funkcijas, bendradarbiaudamos su švietimo įstaigomis, globodamos jaunųjų miško bičiulių būrelius, vykdydamos šviečiamąjį darbą gyventojų tarpe.

Miškų urėdijos daug investuoja lėšų į rekreacinių objektų įrengimą, jų priežiūrą, atsižvelgdamos į vietos gyventojų poreikius.

Centralizavus miškų valdymą per vieną įmonę, atsiras sąlygos monopolizuoti prekybą mediena, dėl to bus atimta konkurencinė galimybė smulkiesiems pirkėjams. To pasekmė – esančios regionuose smulkiosios medienos perdirbimo įmonės sužlugs, o savivaldybės praras mokesčių mokėtojus.

Praras galimybę dalyvauti miško darbų pirkimuose smulkios miško darbų rangos įmonės. Jos taip pat žlugs.

Tiek smulkių medienos apdirbimo įmonių, tiek miško darbų rangos įmonių, tiek atleisti miškų urėdijų darbuotojai papildys bedarbių regionuose gretas, tuo pačiu padidės emigracija.

Miško ūkio valdymo centralizavimas ir monopolistinės įmonės įkūrimas sutrikdytų pakankamai stabiliai funkcionuojantį valstybinį miško ūkį ir neišvengiamai sukeltų neigiamų socialinių, ekonominių bei aplinkosauginių pasekmių.

Vienoje įmonėje akcentuojant veiklos efektyvumą, pagrindinis dėmesys bus skiriamas medienos ruošai ir prekybai.

Centralizavus valdymą vienoje įmonėje, vyraus komandinis valdymas, silpnės asmeninė iniciatyva, ekonominio efektyvumo paieškos ir atsakomybė žemutinėse grandyse.

Sumažinus darbuotojų skaičių, suprastės miškininkystės darbų kontrolė, pablogės ir jų kokybė bei gaminamos produkcijos apskaita.

Dėl aukščiau išvardintų priežasčių sumažės bendrosios pajamos iš valstybinių miškų. Abejotina, ar jas kompensuos planuojama 10–14 mln. eurų administracinės naštos ekonomija.

Suprantama, kyla pavojus dar labiau politizuoti valstybinį miškų sektorių, nes visas valdymas priklausys nuo vieno žmogaus – aplinkos ministro. Jis skiria valdybos narius, valdyba skiria įmonės vadovą.

Atsiranda galimybė proteguoti stambiuosius medienos pirkėjus, taikant jiems lengvatas. Dėl to mažėtų valstybės pajamos.

Skelbiant centralizuotai miško ūkio darbų rangos konkursus, juose įsivyrautų stambios įmonės, kurios galėtų karteliniais susitarimais diktuoti darbų kainas.

Atsiranda galimybė proteguoti stambiuosius medienos pirkėjus, taikant jiems lengvatas. Dėl to mažėtų valstybės pajamos.

Kai kurios paslaugos nutoltų nuo paslaugų vartotojų (gyventojams kuro pirkimas, nenukirsto miško įsigijimas, sodmenų pirkimas, konsultacijos, darbų miško savininkams paslaugos).

Kai kas įžvelgia korupciją parduodant medieną, tačiau konkrečių faktų nepateikia. Kitas dalykas, jeigu norime surinkti daugiau mokesčių, kodėl Vyriausybė nerodo iniciatyvos ir nedidina kirtimų apimties?

Valstybiniuose miškuose pagaminta mediena parduodama vadovaujantis aplinkos ministro įsakymu patvirtintomis prekybos mediena taisyklėmis. 90 proc. valstybiniuose miškuose paruoštos medienos parduodama didmeninėje prekyboje, o 10 proc. medienos galima parduoti mažmeninėje prekyboje.

Didmeninėje prekyboje mediena parduodama pagal pirkėjų pasiūlytą didžiausią kainą. Mažmeninėje prekyboje kainas nustato pardavėjas ir skelbia pardavimo vietose. Atitinkamų sortimentų mažmeninės pardavimo kainos negali būti mažesnės už vidutines svertines kainas, nustatytas ilgalaikėse, pusmetinėse ir trumpalaikėse sutartyse, pardavėjo sudarytose po paskutinių įvykusių aukcionų ilgalaikėms, pusmetinėms ir trumpalaikėms sutartims sudaryti.

Didmeninė prekyba mediena nuo 2012 metų vykdoma Apvaliosios medienos elektroninėje pardavimų sistemoje (AMEPS). Aukcionai ilgalaikėms ir pusmetinėms sutartims sudaryti vykdomi du kartus per metus visose VĮ miškų urėdijose tuo pačiu metu. Neparduota mediena nuolat parduodama aukcionuose, sudaromos trumpalaikės sutartys.

Sistema yra patogi pirkėjams, nes medieną įsigyja neišvykdami iš savo darbo vietos, taip pat užtikrinamas konfidencialumas, skaidrumas. Šios pardavimų sistemos veikimas užtikrina maksimalias miškų urėdijų pajamas ir mažina tiek verslininkų, tiek miškininkų darbo laiko sąnaudas.

Pramonės atstovų reiškiamos pastabos, kad jie neapsirūpina žaliava, yra ne visai teisingos, nes aukcionuose dažnai nenuperkama visa pasiūlyta mediena. Aukcionų metu visi žaliavos pirkėjai turi vienodas sąlygas nupirkti medieną.

Vykstant aukcionui, miškų urėdijos nežino, kas nori nupirkti ir kokias kainas siūlo. Pirkėjus miškų urėdijos sužino tik pasibaigus aukcionui, kai yra paruošiamos standartizuotos medienos pirkimo-pardavimo sutartys.

Didesnio skaidrumo aukcionuose turbūt nebūtų galima užtikrinti. Visa ši procedūra yra įtvirtinta medienos pardavimo taisyklėse, todėl pramonės atstovų priekaištai, kad iš Lietuvos perpardavinėtojai išveža nemažą dalį žaliavinės medienos tikrai turėtų būti skirti ne urėdijoms, kurios vadovaujasi aplinkos ministro patvirtintomis prekybos taisyklėmis.

Šiuo metu miškų urėdijos yra valstybės įmonės, kurioms keliami pelningumo, efektyvumo ir didžiausios grąžos reikalavimai, privalo medieną parduoti pirkėjui, pasiūliusiam didžiausią kainą, nepriklausomai, ar jis tą medieną perdirba ar eksportuoja.

Jei bus pakeistos prekybos taisyklės, kad pirmenybę įsigyti medieną turės vietiniai stambieji medienos perdirbėjai, tai urėdijos privalės jų laikytis, tačiau turime atvirai pripažinti, kad šiuo atveju sumažės konkurencija, o taip pat sumažės ir medienos pardavimo kainos.

Kita šios problemos dalis yra ta, kad šiuo metu esame bendros Europos Sąjungos rinkos dalis ir kaip nors proteguoti tam tikrų pramonės atstovų mums neleistų Europos Sąjungos institucijos.

Kaip miškininkus paliestų reformos socialinės pasekmės?

Ekonomistas Raimondas Kuodis pastebėjo, kad darbo neturėjimas arba jo praradimas prilygsta skyryboms. Žmogus jaučiasi nereikalingas visuomenei, pažemintas.

Dabar kalbama, kad steigiant vieną valstybės įmonę, miškų urėdijose bus atleista 400 bendrojo administravimo funkcijas atliekančių darbuotojų, o pagal aplinkos ministro 2017 m. sausio mėn. reformos pristatyme teiktus skaičius numatyta, kad ateityje 1000 ha valstybinių miškų tektų 1 darbuotojas.

Matyt, kad tikslus atleidžiamų žmonių skaičius nežinomas arba slepiamas, siekiant švelninti reformos pasekmes. Prisiminkime, kad už kiekvieno netekusio darbo, stovi jo šeima, vaikai.

Taigi, reformos socialinės pasekmės paliestų tūkstančius žmonių. Miškininkai yra siauros specializacijos specialistai, todėl neatmestina, kad po reformos atleistųjų dauguma papildys bedarbių ir emigruojančiųjų iš Lietuvos gretas, o socialines pasekmes reikės prisiimti valstybei.

Pristatant miškų urėdijų centralizavimą, nepateikiama (be tų mistinių 10–13 mln. eurų) jokių skaičių apie pačios reformos kaštus ir visuotinę naudą valstybei po jos.

Labai abejotina, kad iš vienos įmonės surinktas didesnis pelno mokestis ir dividendai padengs reformos metu atleistų žmonių mokėto Sodros, GPM, garantinio fondo, asmens privalomojo sveikatos draudimo fondo, pensijų ir nelaimingų atsitikimų kaupimo, kitus mokesčius.

Vargu, ar pasidengs ir lėšos, kurios kiekvieną mėnesį bus reikalingos išmokėti atleistų žmonių bedarbio pašalpoms, šildymo ar kuro įsigijimo kompensacijoms, kompensacijoms už vaikų išlaikymą darželiuose, jų ugdymui, maitinimui mokyklose ir visos kitos socialinės išmokos, mokamos iš valstybės biudžeto, trūkstant šeimoms pajamų.

Mano galva, dėl šiandieninės valstybės demografinės padėties ir masinės žmonių emigracijos atsakinga valdžia visais būdais siektų išsaugoti savo piliečiams darbo vietas regionuose, ypač jeigu jos nėra dotuojamos iš valstybės biudžeto.

Gintauto Kniukštos nuotraukos