Gintautas KNIUKŠTA, laikraštis „ŠIANDIEN”

AGRONOMO EDVARDO MAKELIO TIESA. Mokslas ir toliau lieka pagrindiniu ūkininko talkininku

Prieš kurį laiką laikraščio „Ūkininko patarėjas“ redakcija išrinko dešimt iškiliausių šimtmečio agronomų, kurie ne tik rūpinosi javų derlingumu. Jie aktyviai dalyvavo formuojant valstybės žemės ūkio politiką, buvo aktyvūs ekonomikos žinių ir kultūros puoselėtojai kaime.

Į dešimtuką buvo išrinkti šeši šviesaus atminimo agronomai ir keturi mūsų amžininkai – Edvardas Makelis, Zenonas Dabkevičius, Jeronimas Kraujelis ir Viktoras Pranckietis.

Pasak Edvardo Makelio, agronomo duona tikrai nelengva, juk galima užauginti puikų derlių, tačiau gamta gali neleisti jo paimti iš laukų. Tada tarp kaltųjų, žinoma, bus įvardintas ir agronomas, nors jo kaltės nebus nė trupučio.

Iš Zarasų krašto kilęs šimtmečio agronomas Edvardas Makelis, galima sakyti, įveikė visas karjeros aukštumas: dirbo agronomu, vadovavo rajono agropramoniniam susivienijimui, žemės ūkio valdybai, dirbo žemės ir miškų ūkio ministru, ragavo verslininko duonos, o šiandien jis dirba tą darbą, kurį, anot jo, geriausiai moka – vadovauja Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybai.

Įdomu, kad jis yra vienas iš Konsultavimo tarnybos kūrėjų 1993 m. ir iki 1998 m. jai vadovavo, vėliau, po daugiau kaip 10 m. pertraukos, vėl perėmęs šios įstaigos vadovo vairą.

Neseniai pažymėtas Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos 25-metis, surengta tarptautinė konferencija. Buvęs Seimo narys ir Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas profesorius Jonas Čiulevičius sakė, kad būtent Ūkininkų sąjungai buvo patikėta parinkti kandidatus direktoriaus pareigoms užimti. Iš dviejų kandidatų J. Čiulevičius atvirai pasisakė už Edvardą Makelį. Anot profesoriaus, Konsultavimo tarnyba nuėjo vakarietišku keliu ir šiandien dirba labai solidžiai ir stabiliai.

Su Edvardu Makeliu laikraščio „ŠIANDIEN“ žurnalistas susitiko šiųmetinėje žemės ūkio ir maisto pramonės parodoje „AgroBalt“, Vilniuje, kuri turėjo tapti šalies verslininkams dar viena galimybe užmegzti naujus kontaktus ir rasti partnerių.

Gerbiamas direktoriau, parodoje galima buvo susipažinti su šalies gyvulininkystės, tradicinių amatų sektoriais, žemės ūkio ir maisto pramonės technikos gamintojais. Ne gėda pasauliui pristatyti Lietuvos žemės ūkį ir jo pasiekimus?

Tai nėra žemdirbystės paroda, ji labiau orientuota ne į žemdirbius, o į verslus, įvairias įmones. Išskirtinis dalykas – sulaukėme didelės Kinijos verslo misijos.

 

Ekonominių ir prekybos santykių su Kinija plėtojimas ypač palankus Lietuvos eksportuojančioms įmonėms – pieno ir mėsos produktų sektorių atstovams.

Nereikia bijoti kinų, jie mums maisto nepriveš, o Kinijos rinka didžiulė ir moki, po „AgroBalt“ renginių, manau, bendradarbiavimas ir eksportas dar labiau suaktyvės.

Lietuva, įstojusi į Europos Sąjungą, per 14 m. sugebėjo daug nuveikti, galimybių taip pat dar turime labai daug.

Pavyzdys galėtų būti Airija, kuri produkcijos 2017 m. pagamino du kartus daugiau negu visa Lietuvos ekonomika.

Žinoma, pasigirti ir mes kai kuo galime. Ne ką atsiliekame nuo Skandinavijos šalių, kai kur juos ir lenkiame, tarkime, jau artimiausiu metu turėtume užauginti 8,5–9,5 milijonų tonų grūdų per metus.

Lietuva – nedidelė valstybė, bet jos galimybės labai išaugo įstojus į Europos Sąjungą. Ir dabar daug ką turime tik dėl to, kad esame ES nariai. Tarkim, 2016 m. gautas rekordinis grūdinių derlius per šimtą metų.

Liūdina tik tas faktas, kad tų grūdų neperdirbame, negaminame iš jų produktų, o išvežame į kitas šalis ir šiuo metu užimame penktą vietą ES pagal grūdų eksportą. Taigi prekiaujame žaliava, užuot ją sušėrę gyvuliams ir palesinę paukščius, eksportuotume produkciją, kuri sukuria didelę pridėtinę vertę.

Žinoma, labai nesmagu pripažinti, kad sunyko mėsinė ir pieninė galvijininkystė, kiaulių ūkis, užtat galime pasigirti paukštininkystės gamybos rodikliais.

Kodėl taip atsitiko?

Nuo Zarasų iki Pakruojo žiūrime, ką gali duoti žemė, gyvulininkystės ūkiuose darbo daugiau, tačiau šiandien pasistatyti tvartą labai daug nekainuoja, pernai turėjome 130 tūkst. ūkių, iš jų 111 tūkst. didesni kaip 50 ir 100 ha, 17 tūkst. ūkių yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojai. Dar yra 22 tūkst. ūkių nuo 15 iki 50 ha.

Reikia galvoti, kaip padėti tiems ūkiams, reikia kooperacijos, turime galvoti apie įstatymo pataisas, kurios savotišku proveržiu taptų. Galva sienos nepramuši, tarkime, Čekijoje, Vengrijoje yra daug stambių ūkių, o Italijoje 8 ha ūkis augina vaisius, 8 žmonės įdarbinti.

Man kelia nerimą, kad daug pinigų išleidžiame viešiesiems projektams, tarkime, investuojame į pastatus, bendruomenių namus. Jeigu ten nėra darbo žmonėms, kas ateityje išlaikys juos?

Neseniai buvau pakviestas į konferenciją Lenkijoje, kur kalbėta apie mažų ūkių galimybes. Stabtelėjome Punske – ūkis turi 70 hektarų žemės, 160 karvių, čia ir pajamų užtenka, ir visi patenkinti, o atvažiavome į Lietuvą, Vilkaviškio rajonas – tokio pat dydžio ūkis, o ūkininkai jaučiasi varguoliais.

Mokslas, žinios, inovacijos – svarbiausia. Šiandien ir ateityje. Mes praradome ne vieną ūkininkų kartą, ne viskas gerai su mūsų švietimo sistema, reformą reikėjo daryti prieš 10 metų. Negali juk studentas, turėdamas 14 balų už matematiką, po 5 m. didžiuotis inžinieriaus diplomu. Laisvė apsispręsti dar nereiškia, kad galime daryti bet kaip ir ką norime.

E. Makelis:”Negalvokime, kad kitos šalys nesusiduria su panašiomis problemomis, pavyzdžiui, Danijoje ūkininkų vaikai kratosi palikimo, nors ūkis vertas 7 ar daugiau milijonų eurų. Lietuvoje gal tik Šilalės rajonas gali pasigirti tikrais šeimos ūkiais, tuo tarpu kituose rajonuose padėtis ne tokia, kokios norėtųsi”.O dėl pienininkystės… tarsi iš savęs pasijuokiame, kad paskutines karves lenkams parduodame. Didžiulė klaida padaryta, kad savo rankomis naikinome mažus ūkelius, sakėme, kad kelių karvių neužtenka, žmonės iš jų nepragyvens.

Tai ką daryti, kad atgimtų šeimos ūkiai, daug šiandien kalbame apie stambius žemvaldžius, apie žemę ir jos koncentraciją vienose rankose?

Stambus ūkis yra gerokai našesnis ir reikalauja daug mažiau darbo jėgos, tačiau jis nesprendžia ekonominių, socialinių ir ekologinių šalies problemų. Dominuoja javų ūkiai, o produkcija, kaip žaliava, parduodama užsieniui. Tai nesukuria darbo vietų.

Žemės ūkyje dirbtų daugiau žmonių, tačiau reikia valstybės politikos, kuri labiau atsisuktų į ūkininkus, į švietimą, kita vertus, ir jaunimas, baigęs mokslus, turi suprasti, kad reikia padėti savo žiniomis ir kitiems, padirbėti bent 3 metus pagal specialybę, tačiau pasiūlyk studentui važiuoti į Akmenę… Atsakymas bus nutuokiamas – kodėl turėčiau, čia gi laisva šalis… Taigi, kad laisva…

Vis tik ar galime turėti vilties, kad mūsų kaimas ateityje bus gyvas?

Žinoma, kad kaimas bus gyvas, tik klausimas: kada ir kokiomis sąlygomis. Kol kas atsakymo nėra.

Negalvokime, kad kitos šalys nesusiduria su panašiomis problemomis, pavyzdžiui, Danijoje ūkininkų vaikai kratosi palikimo, nors ūkis vertas 7 ar daugiau milijonų eurų. Lietuvoje gal tik Šilalės rajonas gali pasigirti tikrais šeimos ūkiais, tuo tarpu kituose rajonuose padėtis ne tokia, kokios norėtųsi.

Lietuvoje vidutinio ūkio dydis yra bemaž 12 ha. Jis artimas ES šalių vidurkiui, tačiau džiugina pavienių žmonių aktyvumas, kurie iš miesto keliasi gyventi į kaimą. Pažiūrėkite į jų akis, jos gyvos, jos neša tikėjimą, kad dar ne viskas prarasta – žmonės be žemės ūkio išsilavinimo perka gyvulius, ieško, kaip įsigyti pieno kvotų, tveria tvoras, puošia sodybas.

Kitas dalykas, kad valstybė apsitvėrė tvoromis, turiu omeny saugomas teritorijas, kuriose draudžiama bet kokia veikla. Ar tikrai ten viską reikia saugoti, kodėl draudžiame žmonėms kurtis.

Vis mėgstame pasigirti, kad Lietuva – žemės ūkio kraštas, tačiau kodėl Žemės ūkio akademijos pavadinimą keitėme jau kelis kartus, o dabar net jungiame su kitu universitetu. Gal būtent nuo čia turi prasidėti žemės ūkio politika?

Eilinį kartą galiu akcentuoti, kad labai gaila, jog geriausi šalies abiturientai nesirenka studijų Aleksandro Stulginskio universitete.

Vadinasi, turime ieškoti būdų, kaip tokią situaciją taisyti.

Neseniai gražiai buvo paminėtas jūsų vadovaujamos tarnybos 25 metų darbo jubiliejus, atvažiavo Suomijos, Lenkijos, Graikijos, Estijos, Latvijos, kitų šalių ūkininkų konsultantai. Už ką jums šiandien labiausiai dėkingi Lietuvos ūkininkai?

Ūkininkai dėkingi mums už daug ką – ir už pagalbą renkantis veislę, ir parašytus bei įgyvendintus paramos projektus.

Esu ne kartą sakęs, kad niekas žemėje neįvyksta savaime – viską sukuria žmogaus protas ir galimybės. Ūkininkas pats vienas negali visko žinoti, be to, ūkininkauti pradėjo ir neturintys žemės ūkio išsilavinimo, tad išaugo didžiulis poreikis konsultuoti ir mokyti ūkininkus, tobulinti jų kvalifikaciją.

Šiuo metu visoje Lietuvoje įsikūrusiuose mūsų biuruose pagal vieno langelio principą dirba daugiau nei 400 darbuotojų. Jie žemdirbiams teikia kompleksines ūkio apskaitos, verslo ekonomikos, augalininkystės, gyvulininkystės, miškininkystės, darbų saugos ir priešgaisrinės saugos paslaugas, konsultuoja, vykdo žemdirbių mokymus.

Daug ir nuoširdžiai dirba konsultantai. Mūsų vizija – teikti ūkininkams nešališkas paslaugas, o šūkis „čia ir dabar“ galioja iki šių dienų.

Latvijos Konsultavimo tarnybos sistema kita – valstybinė, Suomijos – privati, kurią išlaiko steigėjai. Lietuva su Airija panašios dydžiu ir ūkininkavimo formomis, bet lyginant rezultatus, yra nemažų skirtumų. Airijos modelis, kur mokslas sujungtas su Konsultavimo tarnyba, išties veiksmingas.

Žemės ūkio ministeriją ketinant perkelti iš Vilniaus, ministras Giedrius Surplys pirmadieniais žada dirbti Kaune. Planuojama, jog ministerija ir jai pavaldžios įstaigos Kaune pradės dirbti po pusantrų metų. Kaip jūs vertinate tokius politikų planus ir įstaigų kilnojimus?

Nekomentuosiu, aš, pavyzdžiui, norėčiau, kad ministerija būtų Akademijoje, Kėdainių r. Ūkininkai čia suvažiuoja iš visos Lietuvos semtis žemdirbystės mokslų žinių.

Istorija rodo, kad šį Lietuvos mokslo centrą pagerbė visi šalies prezidentai, o Antano Smetonos pasodintas ąžuolas dar iki šiol tebežaliuoja. Nikitos Chruščiovo laikais norėta valdžią priartinti prie liaudies, tad Akademijoje buvo pastatytas pastatas ministerijai, dabar čia įsikūrusi Žemės ūkio konsultavimo tarnyba.