Valstybės turtas

Miškai – ne tik medienos šaltinis. Miškai liko neišdraskytu didžiuliu Lietuvos turtu. Ne kartą aukščiausieji valstybės pareigūnai deklaravo, kad miškų išsaugojimas yra ir valstybės politikos dalis. Naujoji politinė jėga taip pat deklaravo, kad jai rūpi regionai, kalbėjo apie darbo vietų kūrimą.

,, Kasmet trečią rugsėjo šeštadienį minima Miškininkų diena šiemet tapo gėdingiausia diena miškininkų istorijoje. Miškininkų bendruomenė neišsaugojo pasaulyje geriausiai veikiančios sistemos.  Lietuvos  miškai  2012 metais buvo pripažinti geriausiai tvarkomais pasaulyje. Daugybę metų, su kolaboruojančių miškininkų palaikymu, buvo siekiama išdraskyti valstybinius miškus, bet ankstesni Seimai suprato valstybinių miškų svarbą ir neleido jų išdraskyti.  Priimtas valstybinių miškų išardymo planas pagal  medienos oligarchų ir pusbrolių seniai sukurptą projektą . Miškininkai, apjuodinti, apžmeižti, išvadinti , nė karto rimtai nebandė apginti savo orumo ir garbės, o tuo pačiu ir gerai veikiančios valstybinių miškų sistemos“, – sako buvęs generalinis miškų urėdas Benjaminas Sakalauskas.

 1997–2014 metais Generalinei miškų urėdijai vadovavęs Benjaminas Sakalauskas ne kartą  įžvelgė pavojingas šalies miškininkavimo  tendencijas, perspėjo dėl grėsmių šalies valstybinių miškų sistemai.

,,Kelinti  metai eskaluojamas dirbtinai sukurptas nesamas medienos trūkumas, sąmoningai kiršinami girininkijų ir miškų urėdijų darbuotojai. Viskas sudėliota pagal standartinius viso buvusio turto Lietuvoje užgrobimo scenarijus ir modelius. Miškininkai nepraranda vilties, kad valdžiai padedant pavyks atlaikyti “, – prieš pusantrų metų kalbėjo Benjaminas Sakalauskas.

Jo prognozėms nebuvo lemta išsipildyti.

Seimas šią vasarą priėmė Miškų įstatymo pataisas, kuriomis nuspręsta įstatyme atsisakyti konkretaus miškų urėdijų skaičiaus nustatymo. Įstatyme įtvirtinta, kad kompleksinę miškų ūkio veiklą valstybiniuose miškuose vykdys miškų urėdija (-os). Pagal iki šiol esančią tvarką veiklą vykdo 42 miškų urėdijos.

Priimtomis pataisomis nuspęsta sudaryti sąlygas likviduoti Generalinę miškų urėdiją prie Aplinkos ministerijos, svarbiausias jos funkcijas perduodant Aplinkos ministerijai.

Seimas taip pat reglamentavo iš valstybinių miškų pagamintos žaliavinės medienos, miško kirtimo liekanų ir nenukirsto miško mažmeninės ir didmeninės prekybos tvarką.  Už naujas teisės akto nuostatas balsavo 82 Seimo nariai, prieš – 16, susilaikė 12 parlamentarų. Priimtas įstatymas įsigalios 2018 m. sausio 1 d. Vyriausybė ir aplinkos ministras iki 2017 m. gruodžio 31 d. privalės priimti šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.

Ir mokslininkai, ir visuomenės veikėjai kalbėjo, kad dabartinio miškų valdymo struktūra yra optimalus variantas. Kam  vykdyti  reformą dėl reformos? Jeigu urėdijų veikla rentabili, laiku atsiskaito su darbuotojais ir valstybe, jų panaikinimas būtų didelė klaida.

Naujoji valdančioji dauguma neįsiklausė  ir į prof. Vytauto Landsbergio žodžius, pasakytus pirmajame nepriklausomos Lietuvos visuotiniame girininkų suvažiavime 1996 m. gruodžio 13 d.: „Miškas – ypatingas dalykas. Tačiau mes išgyvename laiką, kai daugelis į mišką žiūri iš vartotojo pozicijų, kaip į daržą, morkų lysvę. Iš dalies taip yra, nes miškas teikia naudą. Tačiau giria – tai ne morkų lysvė…“.

Šie teiginiai neprarado aktualumo ir po daugiau kaip 20 metų.

 „Geresnės šalies valstybinių miškų valdymo struktūros nebuvo rasta“

,,Aplinkos ministro pasiūlytai valstybinių miškų valdymo reformai nepritaria ne tik miškininkai, bet ir savivaldybės. Viliamasi, kad Seimo nariai, priimdami sprendimą, išgirs ir miškininkystės mokslininkų nuomonę, nes, kaip teigia habilituotas biomedicinos mokslų daktaras, akademikas Leonardas Kairiūkštis, miškų urėdijos yra optimaliausia ir didžiausią efektyvumą leidžianti pasiekti Lietuvos miškų ūkio sistema“, – rašė žurnalas ,,Miškai‘.

Nepritariu susiklosčiusios valstybinių miškų valdymo sistemos griovimui, – Aplinkos ministerijos siūlomą miškų valdymo reformą, panaikinant miškų urėdijas, įvertina akademikas L. Kairiūkštis. – Akademikas primena, kad miškų urėdijos valstybiniams miškams valdyti ir tvarkyti buvo kuriamos miškų departamento direktoriaus, miškininkystės mokslo pradininko Lietuvoje prof. Povilo Matulionio ir sėkmingiausio tarpukariu ministro pirmininko, tuo metu buvusio ir valstybės turtų ministru, Juozo Tūbelio 1918 m. atsikūrus Lietuvos valstybei.

1919 m. rugpjūčio mėnesį pirmame miškų urėdų suvažiavime Kaune jau dalyvavo 18 miškų urėdų. 1924–1937 m. suformavus vakarietišką progresyviausią kompleksinio miškų ūkio modelį, vadintą „ūkine gamyba“, nusistovėjo maždaug 42–45 miškų urėdijos.

Suprantama, per šimtmetį, ieškant optimalaus miškų ūkio valdymo, įmonių skaičiaus, buvo bandyta jį šiek tiek kaitalioti: 1940–1941 m., kai Lietuvai grąžintas Vilnius ir Vilniaus kraštas, buvo 57 urėdijos, vokiečiams okupavus jų buvo 63–65. Pokario metais, baigiantis didiesiems 6–7 dešimtmečių miškų atkūrimo darbams, kai kasmet vidutiniškai buvo želdoma po 16 tūkst. ha naujų miškų, vėl buvo grįžta prie 42–45 ūkio vienetų, valdančių valstybinius miškus, nes, kaip pažymi akademikas, geresnės struktūros nerasta.

Stambinimas rezultatų nepagerino

Akademikas L. Kairiūkštis primena, kad praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje vyko panašus stambinimas, kokį aplinkos ministras siūlo šiuo metu. Tada vaikantis globalių tendencijų ir ieškant geresnio turimos technikos panaudojimo (spaudžiant Maskvai, kaip dabar Briuseliui, EBPO) miškų ūkiai buvo sujungti į 10 įmonių susivienijimų. Tačiau stambinimas nedavė lauktų rezultatų: labai sumažėjo darbuotojų savarankiškumas ir iniciatyva žemesnėse valdymo grandyse, susilpnėjo kontrolė. Stambiose įmonėse įsigalėjo centristinės tendencijos, neobjektyvus lėšų, mechanizmų skirstymas – komandinis valdymas. Naujuose centruose atsirado darbuotojų, neturinčių konkretaus darbo, padaugėjo informacinės painiavos, tuščių informacinių srautų.

Po dešimtmečio pamačius, kad esant stambiems ūkio vienetams, smarkiai sumažėjo miškų ūkio intensyvumas ir kiti ūkiniai bei ekonominiai svertai, nes maždaug trečdaliu sumažėjo miškų želdymo ir ugdymo darbų apimtys, buvo apsispręsta grįžti prie anksčiau susiformavusios valstybinių miškų valdymo struktūros. „Suprasta ir kita banali tiesa, kad miškų valdymo struktūros kaitaliojimas pats savaime, be sumaišties visose valdymo ir informacijos srityse, nieko neduoda. Darbą ir jo sėkmę lemia kvalifikuoti ir patyrę, savo profesijai atsidavę žmonės, – pažymėjo akademikas L. Kairiūkštis žurnalui ,,Miškai“.

Akademikas L. Kairiūkštis pabrėžia, kad darnus miškininkų darbas per 50 metų keturis kartus padidino miškų tūrius ir kertama keturis kartus daugiau negu pokariu. Tai pasiekti padėjo kvalifikuotas miško želdinimas, dirvožemio kartografavimas ir miško rūšinės sudėties formavimas pagal dirvožemines augavietes, profesionalus miško ugdymas formuojant etaloninius medynus. Papildomą medienos prieaugį duoda ir atrankiniai kirtimai. Tam irgi reikalingas didelis profesionalumas ir atsakingumas.

 Kokį miškininką galėtumėte vadinti tikruoju šeimininku? Kaip tvarkytis, kad lydėtų sėkmė?

Miškininkas – ne profesija, o gyvenimo būdas. Sėkmingam miškininko darbui svarbios tokios savybės, kaip fizinė ištvermė, domėjimasis gamta. Miškininkas – ne tik miško šeimininkas, jis yra tarytum miško siela. Tikrasis miško šeimininkas profesionaliai rūpinasi ne tik šiandieniniu gamtos grožiu, bet ir mąsto, kokios naudos jo atlikti darbai teiks ateityje.

Tikrasis miško šeimininkas yra tas, kurio meilė miškams neišsenka visą gyvenimą. Tai geras savo profesijos žinovas, efektyviai, racionaliai ir pavyzdingai tvarkantis savo valdas. Tikrasis miškininkas žino, kad miškas yra ne tik tiesioginis jo darbas, bet ir pašaukimas, tai darbas, kuris teikia ne tik ekonominės naudos, bet ir didžiulį malonumą, ypač matant darbo rezultatus, kai prigyja ir auga pasodintas medis, kai gražėja aplinka.

Sėkmė – tai, kas atsitinka žmogui nepriklausomai nuo jo valios, o miškininko darbo efektas daugiausia priklauso nuo jo paties pastangų, įdirbio, meilės ir rūpesčio dozės. Sėkmė yra tikro miškininko darbo, pastangų ir tikėjimo vaisius. Visi miškininko darbai reikalauja kruopštumo ir kantrybės. Kuo daugiau skiriama pastangų, kuo kryptingiau dirbama, galų gale – tikima, tuo labiau lydi sėkmė. O miškas atsidėkoja už miškininko įdėtas pastangas savo grožiu. Taigi tikroji sėkmė yra tikrojo miško šeimininko rankose. Galėčiau teigti, kad visų miškininkų širdyse glūdi gerų šeimininkų genai“, – sakė miškininkas Zenonas Naujokas.

Naujoji valdžia šiemet parengė valstybinę miškų ūkio sektoriaus pertvarką, kurios apčiuopiamiausias rezultas – bus panaikintos šiuo metu egzistuojančios 42 urėdijos, o Lietuvos miškus valdys viena įmonė su 25 padaliniais. Tokią reformą kritikuojančių nuomone, reforma naudinga stambiajai medžio apdirbimo pramonei – jei tokia reforma bus įgyvendinta, prasidės nežabotas miškų kirtimas, koks jau dabar vyksta Latvijoje.

Kokiomis nuotaikomis šiandien gyvena miškininkai? ,,ŠIANDIEN“ korespondentas nuvyko į pamario kraštą, kur susitiko su Šilutės urėdu Vaidu Bendaravičiumi.

***
Kiekviena nauja valdžia norėjo reformuoti miškininkystę. Kodėl reikėjo griauti dešimtmečiais kurtą ir veikiančią sistemą? Miškininkai sumoka daugiau mokesčių nei kitos valstybės įmonės, gerai tvarkosi, bet net valdžia prisidėjo prie varomos šmeižto kampanijos, girdi, čia neskaidru, dirba šeimų klanai..

Nenoriu komentuoti, aš vadovauju valstybinei įmonei…
Labai gaila miškininkų, kurie bus atleisti. Ką daryti žmonėms Šilutės krašte, kuriems darbo nė su žiburiu čia nerasi?

Kur važiuoti žmogui – į Tauragę ar Klaipėdą? Jeigu ir ras ten darbo, vien važinėjimas tokiais atstumais ką reiškia?
Ką veikiate šiuo metu?

Dirbu, rūpinuosi urėdijos reikalais ir , jeigu atvirai,- ieškau darbo… Tik naujasis įmonės vadovas gali nuspręsti kiek šaliai reikia miškininkystės padalinių? Gal nuspręs stambinti ir girininkijas?

Kiek konkrečiai jūsų urėdijoje liks dirbti žmonių?

Jeigu liks padalinys, tai turėtų likti ir tos pačios funkcijos, specialistai bus reikalingi. Kol kas nėra aišku, kokios išliks pareigybės, kaip naujoji įmonė veiks su 5 skirtingomis buhalterinėmis programomis, kurias šiuo metu taiko urėdijos.

Finansinę atskaitomybę už 2017 m. reikia parengti iki kitų metų kovo – balandžio mėnesių. Kas jas parengs, kai urėdijos savo veiklą sustabdys 2017 m. gruodžio 31 d.? Jau dabar buhalteriai kalba, kad pradeda ieškoti kito darbo.

Aš – miškininkas, tėvas – miškininkas, senelis- miškininkas. Man ir žmonės sako: ,,kur tu to darbo ieškosi, jeigu tik į mišką žiūri?“

Ne vienas skandalas buvo sukeltas dėl tarnybinių miškininkų butų. Kodėl?

Mes administruojame valstybės turtą, esame atsakingi už jo išsaugojimą. Remiantis LR vyriausybės teisės aktais juose buvo apgyvendinti darbuotojai, tų butų buvęs urėdas privatizuoti neleido.

Kadangi gavau tokį „palikimą“, ruošiame dokumentus ir butai bus perduoti turto bankui, bet ši procedūra sudėtinga ir ilga. Dėl to mane ne vienas žurnalistas jau klausinėjo. Sakau, važiuokime į bet kurį butą, pats nuvešiu. Ir būdavo nustebę, pamatė tikrąjį vaizdą… Stovi kur nors apšiuręs namas pamiškėje, tualetas lauke… Ten gyvenantiems galėtų būti suteikta galimybė pirmumo eile įsigyti butus.

Miškininkai buvo kaltinami, kad kartu dirbo ir šeimos nariai…

Jeigu urėdas rašo įsakymą paskatinti miškininkus, ar jis turi iš sąrašo išbraukti šeimos narį? Girininkijose gali dirbti šeimos nariai, administracijoje negali būti tiesiogiai pavaldūs. Tai įteisinta vyriausybės.

Kodėl miškininkai sakė, kad didysis reformos baubas yra stambieji medienos perdirbėjai?

Deja, tai tiesa. Visa reforma vykdoma, atsižvelgiant į stambiųjų perdirbėjų interesus. Įkūrus vieną įmonę, stambiosios įmonės pirks šimtais tūkstančių kubų medienos. Kas liks mažoms įmonėms? Jų tiesiog neliks. Neliks tų, kurie gamina baldus, tęsia lietuvių žvejybos tradicijas. Karą pralaimėjo ne miškininkai, karą pralaimėjo Lietuva. Einame Latvijos pramintu taku, kur iš valstybinių miškų tik šešėlis liko.

Ar mediena taps pigesnė?

Manau, kad kaina 2-3 metus nesikeis, kol sunyks visos smulkios perdirbimo įmonės. Vien mūsų krašte tokių yra 25. Yra įmonių, kurios perka 200-300 kubų. Kas su jomis žais?

Kodėl buvo tokia negraži kova su miškininkais?

Man irgi keista, kodėl mus žemino ir niekino. Jau nekalbu apie kai kurias įmones, kurias valdo skandinavai.

Žmogų apdergti labai paprasta. Ar galima vadinti reformą tokį procesą, kurio metu įstatymai buvo priiminėjami bet kaip, stengiantis bet kokia kaina sudraskyti valstybinių urėdijų veiklą.

Šis purvo pylimas buvo reikalingas tam, kad plačiajai visuomenei būtų pasakyta – pažiūrėkite, matote, kokie blogi tie miškininkai žmonės…
Juk dauguma, gyvenančių mieste, nežino tikrosios miškų ūkio padėties. Jeigu reforma vyktų evoliucijos keliu, tokio pasipriešinimo iš miškininkų tikrai nebūtų.

Kita vertus, ar tai galima vadinti pasipriešinimu? Miškininkų profsąjungos bandė kviesti į diskusiją valdžią ir visuomenę, bet diskusija nevyko, greičiau buvo monologas.

Buvo garsiai kalbama apie stambių medienos perdirbėjų lobistų vaikščiojimus po Seimo koridorius, kas tai gali paneigti? Kodėl Seimo nariai taip bijojo laukti rudens sesijos? Kodėl jie taip skubėjo priimti įstatymą?

Todėl, kad Seimo nariai per atostogas, būtų plačiau pasklidę po apygardas, bendravę su rajono gyventojais. Neabejoju, dauguma būtų pakeitę savo nuomonę.

Ar jūs jautėte visuomenės palaikymą?

Taip, apklausos rodė, kad mus palaiko daugiau kaip pusė šalies gyventojų. Man sunku pasakyti, kodėl žmonės buvo abejingi tam, kas vyksta. Juk tai mūsų visų turtas.

Man buvo gėda skaityti tai, kas buvo rašoma apie mus. Baisu. Miškininkai vagia milijonus. Nepaaiškinta tikroji padėtis. Jei hektare yra 100 kubų medienos, vadinasi, tiek turi ir iškirsti? Taip juk nebūna: paliekami sėkliniai medžiai, paliekami sausuoliai, šakos, šaknys, iš 100 ktm iškirsti 100 ktm neįmanoma.

Ne kartą skandinavai teigė, kad Baltijos šalys taps medienos tiekėjais. Latvijoje ir Estijoje tai jau įvyko, dabar laikas atėjo Lietuvai. Tai greitai nieko lietuviško ir nebeturėsime? Bankai – skandinavų, mediena – skandinavams…

Duok Dieve, kad nebūtų pradėtas miškų privatizavimas. Niekas juk šiandien negali garantuoti, kad naujoji įmonė nesubankrutuos…
Pirmiausia mediena pigiau apsirūpintų stambieji medienos perdirbėjai, o smulkiesiems gamintojas ji būtų brangesnė. Taigi darbo neteks ne tik miškininkai.

Ką dar galima pakeisti, kad valstybinių miškų valdymo sistema nebūtų sugriauta?

Įstatymas priimtas. Dabar belieka tikėti, kad miškai bus išsaugoti, nesunaikinti, kad turėsime tą lygį, kurį sukūrėme iki šiol.
Žinoma, gaila žmonių, gaila miškininkų, kurie ištisus dešmtmečius dirbo kantriai ir dorai. Gaila, kad ši reforma gal būt sunaikino miškininko profesiją. Šiemet miškininkais panoro tapti tik 27 absolventai. Graudu.

Jūsų ,,karaliuku“ nepavadinsi – urėdu dirbate tik trejus metus. Kodėl vis tik miškinkų bendruomenė nebuvo vieninga, nesugebėjo duoti reikiamo atkirčio tiems, kurie garsiau šaukė?

Nežinau, gal ir todėl, kad kai kurie miškininkai tikisi dirbti toliau. Po mūšio kumščiais nemojuojama. Aš nieko nesiruošiu kaltinti. Man svarbiausia gerai užbaigti šiuos ūkinius metus ir įvykdyti suplanuotus darbus.

Parengta pagal laikraštį ,,ŠIANDIEN”.