ŪKININKŲ ULTIMATUMAS

Gintautas KNIUKŠTA, laikraštis ŠIANDIEN

Nepasitikėjimą žemės ūkio ministru Kęstučiu Navicku žemdirbiai jau išreiškė ne kartą, tačiau šiandien  Seimas, apsvarstęs žemės ūkio ministro Kęstučio Navicko atsakymus į Seimo narių grupės interpeliaciją, vieningai pritarė ministro atsakymams  Už tokį sprendimą balsavo 64 balsavime dalyvavę Seimo nariai.

Iš 11 Seimo narių sudaryta komisija – Aistė Gedvilienė, Eugenijus Gentvilas, Vaida Giraitytė-Juškevičienė, Jonas Gudauskas, Vidmantas Kanopa, Paulė Kuzmickienė, Kęstutis Mažeika, Arvydas Nekrošius, Andrius Palionis, Tomas Vytautas Raskevičius, Andrius Vyšniauskas – nusprendė  siūlyti Seimui pritarti žemės ūkio ministro atsakymams į Seimo narių grupės interpeliaciją.

***

Lietuvos ūkininkų sąjunga, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija, Lietuvos pieno gamintojų asociacija, Lietuvos grūdų augintojų asociacija, Lietuvos nederlingų žemių naudotojų asociacija, Lietuvos juodmargių galvijų gerintojų asociacija, Lietuvos veislinių kiaulių augintojų ir gerintojų asociacija, Lietuvos žalųjų galvijų gerintojų asociacija, Lietuvos arklių augintojų asociacija, Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociacija, Ekologiškų mėsinių galvijų augintojų asociacija, Lietuvos uogų augintojų, perdirbėjų ir prekybininkų asociacija kreipėsi į LR Ministrę Pirmininkę su prašymu atleisti žemės ūkio ministrą Kęstutį Navicką iš užimamų pareigų, nes, anot žemdirbių kad tendencijos nesikeičia, o „valdymo“ metodai išlieka tie patys.

 „Lietuvos žemės ūkio taryba dar kartą išreiškia nepasitikėjimą žemės ūkio ministru Kęstučiu Navicku ir kreipiasi į Jus, prašydama paskirti į šias pareigas kitą asmenį. Valdančioji koalicija savo narių tarpe turi pakankamai asmenybių, išmanančių žemės ūkio problematiką ir turinčių dalykiško bendravimo su socialiniais partneriais įgūdžių bei geresnių valdymo praktikos gebėjimų“, – rašoma prašyme Ingridai Šimonytei.

Į ŠIANDIEN klausimus atsako Prienų rajono ūkininkas, Lietuvos pieno gamintojų asociacijos prezidentas Jonas VILIONIS.

Gerbiamas Jonai, kodėl žemdirbių organizacijos dar kartą kreipėsi į Ministrę Pirmininkę dėl žemės ūkio ministro Kęstučio Navicko veiklos?

Apie sudėtingą situaciją žemės ūkio sektoriuje Lietuvos valdžios institucijas informavome dar 2021 m. rudenį, deja, niekas nesikeičia.

Ministras nenori su mumis bendrauti, nėra su kuo spręsti žemės ūkio reikalų, ypač dabar, kai prasidėjo karas Ukrainoje, dar labiau sutrūkinėjus tiekimo grandinėms, situacija sektoriuje tapo kritinė. Ji vis su didesniu pagreičiu ir toliau blogėja, pavyzdžiui, energetinių resursų kainos augimą ėmėme matuoti šimtais procentų.

Kainų žirklės tarp vis augančios produkcijos savikainos ir produkcijos supirkimo kainų pirmiausiai palietė paukštininkystės, kiaulininkystės sektorius, problemos persimetė į kitus sektorius ir šiandien situacija sparčiai blogėja visuose žemės ūkio sektoriuose. Be išimties.

Trąšų brangimas, lyginant su prieš metus buvusiomis kainomis, yra bene skaudžiausia problema, nes azotinių kainų augimas svyruoja 500-600 proc., kalio fosforo – 250-300 proc., dyzelino 250-300 proc., pašarų priedų (baltyminių, mineralinių ir kt.) – 250-1100 proc. ribose. Nėra nei vienos eilutės, skaičiuojant produkcijos savikainą, kuri nepaaugo.

Mes, ūkininkai, nesame nusistatę prieš konkrečią asmenybę, tačiau delsti nebegalima. Kęstučiui Navickui nepakanka valstybinio mąstymo ir  vadybinių gebėjimų. Jis netapo lyderiu, kuris vestų paskui save žemdirbių visuomenę iššūkių kupinais metais, o toliau skaldo ūkininkų organizacijas, jam gamybiniai klausimai absoliučiai nerūpi. Nepasitikėjimas žemdirbių tarpe ministru ir toliau stipriai auga.

Pavyzdžiui, jo vadovaujamai ministerija prioritetas – pievininkystės-pelkių vystymo kryptis. Antai pelkių įrengimui skirta 16 mln. eurų, net  3,4 mln. eurų paimta iš nacionalinio biudžeto lėšų, griovių užvertimo akmenimis darbams – 5,9 mln. eurų, o melioracijos griovių tvarkymui – tik 2,8 mln. eurų, taip pat skiriami pinigai šlapynių palaikymui iš Lietuvos kaimo plėtros programos lėšų.

 Žemės ūkio ministro politiniai sprendimai turi būti priimami numatant ekonominius rezultatus ir pasekmes, nes žemės ūkis – inertiška šaka, kuri staiga nesustoja, tačiau sustabdžius pradėti iš naujo labai sunku ir brangu.  

Turime galimybę situaciją keisti, bet tam reikia stiprios politinės valios. Kaip minėjau,  žemės ūkis naudoja daug energetinių resursų žemės ūkio produkcijos gamyboje, dėl to sektorius yra labai jautrus energetinių resursų kainų augimui.

Skaudžiai atsiliepė kaimyninių šalių pasikeitusi politika, kuri leido šių šalių gamintojams susimažinti produkcijos savikainą dėl maisto sektoriui taikomų mokestinių lengvatų, paramos schemų.

 Lietuviška produkcija parduotuvių lentynose užleidžia vis daugiau vietos kaimyninių šalių gamintojų produkcijai, o racionalių žemės ūkio iniciatyvų nematyti.

 Maisto produktų kainų infliacija Lietuvoje (15,3 proc.) beveik 3 kartus viršija ES vidurkį (5,6). Žemės ūkio dalis šalies BVP susitraukė didesnio nuo 8,5  iki 5,8 proc. – net 28 proc. Žemės ūkio gamybos našumas Lietuvoje yra 300 proc. mažesnis negu ES vidurkis.

Nesiimant valdyti situacijos ir viską paliekant rinkoms pačioms susibalansuoti, žemės ūkio ir maisto pramonės praradimai bus skaudūs, negrįžtami ir turės ilgalaikių pasekmių šalies vystymuisi.

Ką šioje situacijoje galėjo nuveikti žemės ūkio ministras?

 Pirmiausia finansinių išteklių, reikalingų situacijai stabilizuoti, paieška biudžete, mokestinės politikos peržiūra, galų gale BŽŪP lėšų bendrafinansavimas iki maksimalaus 25 proc. lygio, RRF 16 mln. eurų lėšų skyrimas ne pelkėms, bet katastrofiškoje padėtyje atsidūrusiai melioracijai.

Europos Komisija, reaguodama į besikeičiančią situaciją dėl karo Ukrainoje, pabrėžia visuotinio apsirūpinimo maistu svarbą. Apsirūpinimas maistu yra ir Lietuvos strateginis tikslas, nacionalinio saugumo klausimas – tokius Lietuvos politikų pasisakymus girdime, bet reikia sprendimų, kad skambios deklaracijos virstų darbais.

Kaip ūkininkai vertina Europos Komisijai pateiktą Lietuvos BŽŪP 2023-2027 m. strateginį planą?

Šis strateginis planas, jo turinys patyrė fiasko. Lietuvos pateiktas dokumentas priskiriamas nedidelei grupei planų, kurių nepakaks vien tik papildyti, bet reikės iš esmės patobulinti.

 Europos Komisija pateikė net 219 pastabų ir nurodė, kad identifikuotoms silpnybėms įveikti nėra priemonių. Todėl nieko keisto, kad už uždarų Žemės ūkio ministerijos durų rengiamas ir su socialiniais partneriais nederintas planas susilaukė tiek pastabų.

Prastas Žemės ūkio ministerijos vadovo darbų organizavimas nulėmė tai, kad brandesniam planui parengti pritrūko laiko. Išmintingai įvertinus žemės ūkiui keliamus naujus iššūkius, kitose ES valstybėse konsultacijos buvo pradėtos gerokai anksčiau.

Neramina Žemės ūkio ministerijos vadovybės išankstinis nusiteikimas, kad planas iš esmės yra geras, todėl didelių taisymų neprireiks. Strateginis planas yra neeilinės svarbos teisės aktas, todėl jo rengimui privalo būti skiriamas visų lygių politikų atitinkamas dėmesys.

Pagal teisės aktus,  Žemės ūkio ministerija organizuoja verslo plėtrą ministrui pavestose valdymo srityse, kuria teisines ir ekonomines sąlygas įvairinti kaimo plėtrą ir verslų kūrimą, koordinuoja kaimo gyventojų užimtumo didinimo klausimus.

Deja, to labai trūksta K. Navicko veikloje. Pritariu Seimo nario J. Razmos kažkada  išsakytoms mintims, kad  K. Navickui tekusios pareigos yra per sunkios. Tikrai nematyti ministro politinės lyderystės, kai to reikia.

ŪKININKŲ NUOMONĖ

Martynas BUTKEVIČIUS, Prienų r. ūkininkas:

„ Rajono ūkininkai pritaria nuomonei, kad ponas Navickas turi nedelsiant trauktis iš ministro pareigų. Ūkininkų šiandieninė padėtis yra liūdna ir apverktina, nėra žemės ūkio politikos bei ilgalaikės strategijos.

Mums  ministerijoje reikia tokio vadovo, kuris pakeltų žemdirbiams ne tik nuotaiką, bet ir matytų bankrutuojančius ūkius, žinotų realią situaciją kaime. Skaudu matyti, kas šiandien vyksta Lietuvos kaime, verslas krenta žemyn, į dugną, kartais net verkti norisi, o dabartinis žemės ūkio ministras pelkes gaivina…“  .
Martynas Puidokas, Kelmės rajono ūkininkas:

„Esu jau trečios kartos ūkininkas. Tarpukario Lietuvoje ūkininkavo mano  prosenelis Juozas Banevičius. Mūsų nuomonė dėl ministro veiklos nepasikeitė, K.Navickas mus ignoruoja, ūkininkai jau nekartą išsakė tą  pačią nuomonę – ministras turi trauktis,  bendravimo su juo nebuvo ir nebus. Ypač skaudu, kad jis mus, ūkininkus, ignoravo dėl strateginio plano EK ruošimo.”

Ignas Hofmanas, Radviliškio r. ūkininkas:

„Ministras sakydamas, kad žemės ūkis – ne raketų mokslas, tik parodo savo požiūrį į žemės ūkį ir duoda suprasti, kad kompetencija vadovauti ministerijai yra nereikalinga.

K. Navickas ignoruoja savivaldą, tik imituoja bendrystę, o Žemės ūkio rūmai,  išlaikomi iš biudžeto, atlieka tik ministerijos padlaižių funkciją. Rūmai surenka nario mokesčio 15 tūkstančių, o gauna iš biudžeto apie 3 milijonus eurų.

Jis nori įgyvendinti politiką, kuri padėti uždirbti savo buvusiems verslo partneriams. Verkiant reikia pinigų melioracijai, o čia pelkėms taško net 16 milijonų…

Beje, tame pelkių projekte figūruoja tie patys  žmonės, kurie rūpinosi ir meldine nendrinuke…

Ministerija pasižymi tuo, kad nieko nedaro, o Žaliojo kurso našta gula augalininkystės sektoriui, tik  airiai už mus ES  mažiau naudoja pesticidų. Žemdirbiai Žaliajam kursui pritaria ir netgi teikia siūlymus, kurių ministerija nepriima“.

Zigmantas Aleksandravičius, Kupiškio r. ūkininkas:

 „Kęstutis Navickas yra jau penkioliktas žemės ūkio ministras nepriklausomoje Lietuvoje. Mes, ūkininkai, dažnokai tarpusavyje pasišnekame ar Lietuvos kaimas turi žemės ūkio ministrą, kuris atstovautų kaimo žmones. Dažniausia išvada – neturi.

Kodėl taip teigiame? Ogi K. Navickui nepavyko išspręsti daugelio problemų, bėdų, kurios ilgą laiką kamuoja Lietuvos kaimą.

Paminėsiu tik keletą, – nesprendžiamas melioracijos finansavimas, baigia užaugti kažkada tobulai sutvarkyti valstybei priklausantys grioviai, niekaip nesugebama išspręsti praskrendančių paukščių ūkininkams padarytos žalos už sunaikintus pasėlius kompensavimo.

Mane, kaip ir daugelį kaimo žmonių, šokiravo K. Navicko teiginys, kad Lietuvos žemės ūkio mokslininkai – tai sofos ūkininkai, iš kurių jokios naudos. Pradžia buvo lyg ir nebloga. Jau pirmomis savo darbo dienomis K. Navickas pasirinko nemažą visuomeninių patarėjų būrį iš aktyvių ūkininkų ir žadėjo vis tartis, klausti ir klausytis.

Deja, tai buvo tik akių dūmimas ir apgaulė, – nei tarėsi, nei klausėsi, nei kalbėjosi, o po metų jo paties įsakymu ši visuomeninė patarėjų grupė buvo panaikinta.

Jau dabar Lietuvos kaimo žmonės K. Navicką vadina pelkių ministru, – jis joms negaili nei lėšų, nei dėmesio. Jam žymiai svarbiau yra vandens blusų problema, melioracijos griovių kreivinimas, negu kaimo žmogus su savo bėdomis ir rūpesčiais”.

Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos generalinis direktorius Jonas Sviderskis:“

„Nepasitikėjimą ministru žemdirbiai išreiškė ne kartą. Vyko maži mitingai prie ministerijos, mieste ir už jo ribų buvo kabinami nepasitenkinimo stendai. Nuo didelių akcijų susilaikyta, nes visi puikiai suprato ir supranta pandeminę ir geopolitinę situaciją. Karas. Premjerė sako, kad jai ministras geras, ją tenkina ir ji juo pasitiki.

 Žemdirbiai – ne. Seimo opozicija, turėdama tik vieną priemonę žemdirbių palaikymui ar nepalaikymui, išreiškė jų palaikymą ir rengia interpeliaciją.

Ne mes juos palaikome, o jie mus. Tokia demokratija“.

Iš Seimo narių teikiamos interpeliacijos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministrui Kęstučiui Navickui

Po EK pastabų BŽŪP Lietuvos Strateginio plano negalima vadinti planu. Kaip buvo atrinkti užsienio konsultantai/ekspertai? Kokie ryšiai sieja konsultantus/ekspertus su ministerijos vadovybe.

 Kodėl 8000 ha pelkių įrengimui skiriama 16 mln ES RRF fondo lėšų ir 3,36 mln nacionalinio biudžeto lėšų , o žemės ūkio veikloms RRF nebuvo iš viso skirta lėšų? Ar ministrui yra žinoma, kad Valstybės žemės fondo duomenimis 2015 m. Lietuvoje buvo 60 000 ha pelkių, o 2021 m. jų plotas savaime pasiekė >90 000 ha?

 Kokios yra sąsajos tarp pelkininkystės programai skirtų pinigų ir ministro ankstesnės veiklos interesų grupių?

 Žemės ūkio ministerijos politikos pasekmės ištisoms žemės ūkio šakoms ir grėsmė dėl kokybiško, lietuviško, maisto tiekimo Lietuvos gyventojams. Kasmet iš pieno gamybos pasitraukia po 3000 ūkių ir sumažėja po 8000 karvių.

Šiuo metu apie 30-40 proc. Lietuvoje perdirbamo žaliavinio pieno yra importuojama iš Latvijos ir Estijos, bet kitais metais Estijoje turėtų pradėti veikti pieno perdirbimo gamykla. Kokių priemonių ministras žada imtis, kad Lietuvos pieno perdirbimo gamyklos nepristigtų pieno žaliavos, nes pristigus, tektų 2-3 gamyklas uždaryti.

Kokiomis priemonėmis ministras planuoja pritraukti jaunimą ir jaunus specialistus į kaimą, kai šiuo metu uždarinėjamos mokyklos, ligoninės ir tokiu būdu menkinamas kaimiškų vietovių patrauklumas jauniems žmonėms jose kurtis?