Jūs esate
Pagrindinis > Pradžia > Leonas Milčius. 1990 m. kovo 11 d. prisimenant

Leonas Milčius. 1990 m. kovo 11 d. prisimenant


Leonas Milčius, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras

Netikėjau, tikrai netikėjau, kad sulauksiu 2020 –tųjų metų, kai visus galėsiu sveikinti Lietuvai ir mums istorinės Kovo 11-osios 30-mečio proga. Gražia viltimi tada atrodė ir 30 dienų, ir treji metai, kurie ateities kartoms liudytų, kaip mes troškome savo nepriklausomos valstybės.

Ir štai – ji yra. Geresnė ar blogesnė, bet Lietuvos valstybė yra. Ir tai toks laimėjimas, tokie naujai sutvirtinti pamatai lietuvių tautos ateičiai, kad gal tik dar iš didesnio laiko atstumo jie bus tikrai tinkamai įvertinti.

Dažnai dabar gailiuosi, kad tais istoriniais Sąjūdžio metais neturėjau foto aparato. Vien tik sąsiuvinius ir užrašų knygeles į kurias ne visados buvo patogu ar galima užrašyti Lietuvai lemtingų ir istorinių 1988 – 1992 metų įspūdžius.

Teko dalyvauti reikšmingiausių įvykių sūkuryje, klausytis ir susitikti su šimtais įvairiausių pažiūrų ir tautybių žmonėmis, stebėti, kaip formavosi Nepriklausomos Lietuvos politikų karta.

Pats didžiausias turtas, kurį gali įgyti yra susitikimai su žmonėmis. Dažniausiai atmintyje išlieka tik tvirtos ir gražios asmenybės, išsiskiriančios savo įsitikinimais, darbais.

Deja, šiandien tenka matyti ir pripažinti, kad dalis jų pasuko pragmatizmo keliu prisitaikę prie naudingos politinės konjunktūros, kita dalis nusivylę emigravo, kiti pasidavė ir užsisklendė savo namuose bei šeimoje. augu naujiems sąjūdžiams, kai pragmatizmas peraugs į visuotinę skriaudą ar aiškų pavojų tolesniam tautos išlikimui.

Mažą dalį patirtų įspūdžių vis tik pasisekė užfiksuoti dvylikoje didesnių ar mažesnių sąsiuvinių, užrašų knygelėse, kurios kantriai laukia savo laiko. Šiandien įdomu prie jų sugrįžti ir pasitikrinti save, atpažinti įvykių seką ir jų tikrąsias priežastis.

Gerai suprantu, kad kiekviename žmoguje yra įgimto subjektyvizmo jausmo ir niekas nežino absoliučios tiesos. Tad ir turimi užrašai niekados nebus tikruoju dokumentu.

Daugiausia jie gali atskleisti rašiusiojo mąstymą ir papildyti kitus, artėjant prie istorinės tiesos. Apie užrašytus prisiminimus teko kalbėti ir anksčiau bei jais dalintis, tačiau manau, kad ir šiandien yra gera proga prie jų vėl sugrįžti.

Dažnai tenka prisiminti ir kalbėti apie vieną reikšmingiausių mūsų kartai skirtą datą – 1990 m. kovo 11- ąją. Tuo metu, atrodė nebuvo nei laiko, nei minties, kad reikia viską užrašyti ar atsiminti, nes esamas laikas buvo svarbesnis už ateitį. Vis maniau, kad kada nors vėliau, kai bus ramiau ir laiko daugiau, bus galima ir į praeitį atsigręžti.

Septyneri metai nėra daug, bet laiko rūdys ir šviesiausias dienas apgraužia, tad ryžtuosi apibendrinti tik kai kuriuos to laiko pastebėjimus ir prisiminimus, gerai suprasdamas savo žinių ir patirties ribotumą.

Vis tik reikėtų prisipažinti, kad vieną dieną teko būti ir LTSR Aukščiausios Tarybos deputatu, bent taip skelbė Vyriausios rinkiminės komisijos išduotas deputato pažymėjimas, lygiai taip pat paskelbė ir pirmojo posėdžio, įvykusio 1990 m. kovo 10 d. pirmininkas akademikas Jonas Bulavas.

Tačiau juste jutome, kad greitai vadinsimės kitaip, kaip ir mūsų valstybė.
Kartu su dideliu paketu ankstesnės Tarybos priimtų dokumentų, kuriuos dar ir šiandien turiu, ir iš tikro jie yra įdomūs, gavome Sąjūdžio kovo 6 – ąją dieną atspausdintas Nepriklausomybės atstatymo principų ir Nepriklausomybės sampratos bendrąsias nuostatas. Neprisimenu kas jas paruošė, nes po jomis nebuvo pasirašyta, vien tik prierašas, kad šios nuostatos, kaip darbinis dokumentas spaudai yra neteiktinos.

Pagal jį žinojome, kad Nepriklausomybės juridiniu pagrindu bus 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Akto veikimo atstatymas. Net ir šiandien galima pasakyti, kad beveik visos tada skelbtos nuostatos liko išlaikytos. Gal tik vėliau buvo atsisakyta ketvirtosios, tarptautinių santykių nuostatos, skelbusios, kad Lietuvos siekis tarptautinėje politikoje – pastovus neutralitetas.

Tą dieną nebuvo galima numatyti ar tikėti, kad praėjus kuriam tai laikui, išblėsus šventiniam džiaugsmui, išblės ir pasitikėjimas, o atsiradus frakcijoms, atsiras ir nesutaikomos priešpriešos – kairė ir dešinė, su savo interesais, užkulisiais bei intrigėlėmis, atvedusiomis Aukščiausiąją Tarybą į krizę, skilimą bei priešlaikinius rinkimus.

O tada, atrodė, buvo visai nesvarbu, kad dešinėje pusėje, prie deputatų Vytauto Landsbergio, Sauliaus Pečeliūno, Romualdo Ozolo ar Juliaus Beinorto, kartu, susikibę rankomis, giedojo himną deputatai Mindaugas Stakvilevičius, Rolandas Paulauskas, Vincas Paleckis.

Pagal rinkiminės apygardos numerį, man teko būti kairėje pusėje, kaip ir deputatams Algirdui Endriukaičiui, Gintautui Iešmantui, Algirdui Brazauskui, Leonui Apšegai ir kt. Džiaugiausi, kad iš vienos pusės sėdėjo gerai žinomas sąjūdietis Audrius Butkevičius, o iš antrosios, tądien ir susipažinom – Jonas Prapiestis. Atrodė, kad tada ir buvo tikrosios Santarvės dienos, kurių taip trūko vėliau. Deja, jų trūksta ir dabar.

Kovo 10 – oji nebuvo nei įdomi, nei efektinga. Iš vienos pusės žinojome, kad reikia skubėti, nes tuometinė TSRS Aukščiausioji Taryba lipo ant kulnų su savo nauju išstojimu iš TSRS „mechanizmu“ , iš kitos pusės naujai išrinkta Aukščiausios Tarybos Mandatų komisija ir kiti juridiniai parengiamieji darbai reikalavo savo laiko.

Gal ir keistai pirmąją dieną atrodė diskusijos dėl vardinio balsavimo būdo pasirinkimo, bet dabar matyti, kad gerai buvo pasirinkta, kai parlamentarai balsuoja užpildydami ir pasirašydami specialią balsavimo kortelę.

Tai ne tik juos drausmina, verčia dalyvauti posėdžiuose, bet svarbiausia, priverčia geriau pamąstyti apie pasirinktą sprendimą ir atsakomybę.
Kovo 11 – osios posėdį pradėjo 130 deputatų, nors tuo metu jau buvo išrinkti 133 deputatai.

Savotiškai buvo įdomi deputatų partinė priklausomybė. Net 40 priklausė atsiskyrusiai LKP, 9 – atsikūrusiems socialdemokratams, 5 – Tarybų Sąjungos komunistams, 4 – Lietuvos Žaliųjų Partijai ir tik 2 – krikščionims demokratams. Tuo metu net 70 deputatų nepriklausė jokiai partijai.

Dar ir šiandien tenka išgirsti, kad tuometiniai deputatai pasižymėjo didesniu idealizmu bei aukštesniu intelektualiniu lygiu, negu vėlesnių Seimų nariai. Žinant, kad net 126 tuometiniai deputatai turėjo aukštąjį išsilavinimą, su tokiu teiginiu galima sutikti.

Ir antrą dieną, pasirodo, sunkiausi buvo procedūriniai klausimai. Deputatas Česlovas Juršėnas reikalavo, kad Aukščiausios Tarybos pirmininkas būtų laikomas išrinktu tik tada, jei už jį balsuotų ne mažiau, kaip pusė nuo visų išrinktų deputatų. Išdalintame Aukščiausios Tarybos reglamento pakeitimo projekte buvo reikalaujama tik daugiau negu pusės nuo dalyvaujančių posėdyje. Deputato Č. Juršėno siūlymas nebuvo priimtas.

Beje, procedūriniai klausimai pasiliko sunkiausi ir iki šiol. Tai pagrindinis opozicijos ginklas, kai stengiamasi nuvarginti oponentus ir sutrukdyti skubiai priimti svarbesnį kitą sprendimą. Iš kitos pusės – reikalauti laikytis reglamento, statuto yra labai svarbu, tai tikras demokratijos saugiklis, apsaugantis poziciją ne tik nuo nepagrįsto skubėjimo, bet ir galimybės savivaliauti, klastoti.

Suprantama, visi laukė kada naujoji Aukščiausioji Taryba priims Lietuvos Nepriklausomybę ir valstybės ateitį lemiančius dokumentus, bet tų sprendimų tikruoju raktu vis tik buvo Pirmininko rinkimai.

Pirmuoju kandidatu deputatė Vidmantė Jasiukaitytė pasiūlė Romualdą Ozolą, kuris savo ruožtu iš karto pasiūlė profesorių V. Landsbergį. R. Ozolo pasiūlymui pritarė deputatai Vytautas Plečkaitis ir Egidijus Jarašiūnas. Bene ilgiausią ir emocingiausią kalbą pasakė rašytojas ir deputatas Stasys Kašauskas, pirmininko pareigoms pasiūlęs deputato Algirdo Brazausko kandidatūrą.

Tai ir ūkininkas, kuo geriausiai prižiūrintis ir vienijantis visas bitutes (štai dėl ko vėliau LDDP nariai vienas kitą ėmė vadinti bičiuliais, bičiukais), ir šimtai tūkstančių parašų surinkta ir t.t. S. Kašauskui pritarė deputatai Č. Juršenas, Miglutė Gerdaitytė.

Deputatai Kazimieras Antanavičius ir Saulius Pečeliūnas dar pasiūlo deputato Kazimiero Motiekos kandidatūrą. Tačiau tiek K. Motiekai, tiek R. Ozolui atsisakius profesoriaus V. Landsbergio naudai , deputatams liko labai paprastas pasirinkimas – V. Landsbergis arba A. Brazauskas.

Deputato A. Brazausko kalba buvo gerai apgalvota ir atsargi. Taip pat priminęs, kad nepriklausomybės teisinis pagrindas ir toliau turi būti niekieno nepanaikintas 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės atkūrimo Aktas, vis tik siūlė neignoruoti šiandieninės ekonominės padėties ir ekonominių ryšių su TSRS. Jis taip pat aiškiai nepalaikė minties, kad Lietuvos politinę nepriklausomybę reikėtų paskelbti nedelsiant. Taip pat tada sužinojome, kad A. Brazausko karinis laipsnis – papulkininkis.
Profesorius V. Landsbergis kalbėjo labai trumpai.

Priminęs, kad jo programa yra Sąjūdžio programa ir visų bendras uždavinys – atkurti savo visuomenę, savo valstybę ir kurti ją toliau, pažadėjo siekti santarvės tarp skirtingų žmonių grupių bei politinių jėgų Lietuvoje. Taip pat atsakydamas į tuometinių TSRS deputatų Vaidoto Antanaičio ir Vytauto Statulevičiaus klausimus, pabrėžė, kad jis, kaip TSRS deputatas, daugiau į Maskvą nevažiuos.

Balsavimo rezultatai – už A. Brazauską – 38, už V. Landsbergį – 91, tiek Aukščiausioje Taryboje, tiek už jos sienų buvo sutikti ovacijomis, deja, ne visų. A. Brazausko šalininkai tokio ryškaus pralaimėjimo nesitikėjo, nes tikėjosi, kad organizuota parašų rinkimo ir telegramų siuntimų akcija, raginant deputatus balsuoti už A. Brazauską duos savo rezultatus.

Džiaugiuosi, kad iš savo 131 – mosios Vilkijos rinkiminės apygardos tokių telegramų gavau nedaug. Savo archyve turiu tik vieną telegramą, pasirašytą penkių šeimų iš Babtų.

Tiesa, po kelių dienų buvo pradėtas naujas vajus – siųsti vienodo turinio telegramas Aukščiausiajai Tarybai, laikant, kad išrinkti Lietuvos AT deputatai neišreiškė liaudies valios, renkant AT Prezidiumo pirmininką, taip pat buvo prašoma organizuoti referendumą.

Tai yra buvo prašoma kaip tik to, ko prašė ir deputatas Č. Juršėnas. Taip pat ant tų pačių lapų ir tais pačiais parašais buvo patvirtinama ir antroji telegrama LKP Sekretoriui A. Brazauskui – pasitikime, palaikome, prašome nepasitraukti nuo politinės veiklos arenos.

Ir aš gavau patvirtintą raštą, kuriame buvo parašyta, kad vien Babtuose ir Sargėnuose po tokiais raštais pasirašė 467 gyventojai. Ir priešingai, buvo laiškų, reikalaujančių , kad A. Brazauskas neignoruotų teisėtai išrinktos Lietuvos vadovybės, nes Nepriklausomybė yra svarbiau už asmeninius interesus. Vien Raudondvaryje net 105 Mechanizacijos Instituto, Konstravimo Biuro, Eksperimentinio Ūkio ir Apylinkės Vykdomojo Komiteto darbuotojai pritarė tokiam kreipimuisi.

Vėlesni personaliniai klausimai sprendėsi paprasčiau, nors Pirmininko pasirinktos kai kurios pavaduotojų kandidatūros kai kam atrodė gana netikėtos. Buvo kalbama, kad vienu iš pavaduotoju turėjo būti pasiūlytas R. Ozolas. Gal dėl to ir deputatas Bronius Kuzmickas, nuoširdžiai sakydamas, kad toks pasiūlymas yra netikėtas,

Pirmininko pavaduotoju siūlė rinkti R. Ozolą. Tačiau Aukščiausioji Taryba įtikinančia balsų dauguma palaikė Pirmininko siūlymus.

Šiandien niekas negali paneigti, kad 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Aukščiausios tarybos priimti dokumentai buvo gerai apgalvoti ir nuoseklūs. Priėmus deklaraciją „Dėl Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos deputatų įgaliojimų, buvo aiškiai apsibrėžta, kad ši Aukščiausioji Taryba turi pilną teisę ir gali padaryti lemiančius aktus.
Dažniausiai mėgdavau pasirašyti ant kiekvieno gauto dokumento projekto ir užrašyti jo priėmimo laiką bei gautų balsų kiekį.

Taigi, užrašiau tokią seką:
18 val. 08 min., už – 133 balsai, ( vienbalsiai) – priimtas įstatymas “ Dėl valstybės pavadinimo ir herbo“,
22 val. 44 min., už – 124 balsai, susilaikė – 6 – priimtas aktas „dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“,
22 val. 55 min., už – 128 balsai, – priimtas įstatymas „Dėl 1938metų gegužės 12 dienos Konstitucijos galiojimo atstatymo“,
23 val. 06 min., už – 123 balsai, susilaikė 6 – priimtas įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos laikinojo pagrindinio įstatymo“,
23 val. 12 min., už – 129 balsai, – priimtas nutarimas “ Dėl kai kurių Lietuvos Respublikos valstybės organų įgaliojimų pratęsimo“.
Paskutiniu balsavimu Aukščiausioji Taryba dar priėmusi kreipimąsi į pasaulio tautas, prieš pat 24 val. baigė savo istorinį posėdį.

Lauke neatrodė labai vėlu. Tūkstančiai žmonių visą laiką dainavo, skandavo, laukė ir plojo pro centrines duris išeinantiems iš rūmų naujiems Aukščiausios Tarybos vadovams, plačiau žinomiems deputatams. Gal ir vaikiškai, bet atrodė gera būti kartu su žmonėmis, džiaugtis, nežinant, kad vos po kelių dienų pro tuščią ir nurimusią aikštę, tuneliu pragaus grėsmingiausia sovietinė technika.

Taip ir maišėsi, džiaugsmas, grėsmė, pareiga, pasisekimai ir nesėkmės, įtarumas ir valdžia. O gal tik gęstančios ir vėl pakylančios aistros. Gal buvo gerokai po antros valandos nakties, kai į „Draugystės“ viešbučio kambarį pasibeldė jauniausias deputatas Gintaras Ramonas ir vis kartojo – mes ne tą išrinkome, reikėjo rinkti Romualdą Ozolą. Galvojau tik vieną, kaip juo mandagiai atsikratyti, nes tada maniau, kad viską padarėme gerai. Ir dabar galiu tik džiaugtis, kad tada turėjau pačią gražiausią Dievo ir likimo dovaną – 1990m. kovo 11 dieną.

Kaip stebuklas praėjo net 30 mūsų Nepriklausomybės metų. Tada buvo sunku ir patikėti, kad po šitiek metų galėsime vieni kitus sveikinti tokiu gražiu jubiliejumi. Tad šiandien, su dideliu džiaugsmu visus žmones sveikindamas Lietuvos Nepriklausomos valstybės atkūrimo trisdešimtmečio proga, linkiu visapusiško klestėjimo, dar daugiau gražių darbų, gražių sukurtų gyvenimų. Kurkime grožį, gerumą ir pasitikėjimą ne tik savo šeimose, savo aplinkoje, savo mieste ar miestelyje, rajone, kaime, bet ir visoje Lietuvoje.

Niekas kitas mūsų gyvenimus nepadarys gražesnius, turtingesnius, laimingesnius, jeigu mes patys to nesieksime. Greitai bėga dešimtmečiai, bet tegul 1990 m. Kovo 11-oji ir toliau mums lieka pačiu ryškiausiu, svarbiausiu švyturiu

2020 m kovo 3 d., Raudondvaris

Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atkūrimo Akto
signataras Leonas Milčius

Gimė 1942 m. gruodžio 11 d. Kauno rajone, Kluoniškių kaime.
    1949-1956 m. mokėsi Zapyškio 7-metėje mokykloje, 1960 m. – Ežerėlio vidurinėje mokykloje. 1965 m. baigė LŽŪA Mechanizacijos fakultetą. 1965-1967 m. dirbo Joniškėlio žemės ūkio technikume dėstytoju,

1967-1990 m. – Lietuvos žemės ūkio mechanizacijos ir elektrifikacijos mokslinio tyrimo instituto aspirantu, jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu, šio instituto Projektavimo konstravimo biuro skyriaus vedėju, 1990-1992 m. – LR Žemės ūkio ministerijos Mokslo ir mokymo departamento direktoriumi.
    

1990 m. vasario 24 d. buvo išrinktas LR Atkuriamojo seimo deputatu. Dirbo Agrariniame komitete, priklausė Lietuvių tautininkų sąjungos frakcijai, o 1992 m. spalio 20 d. Kauno-Kėdainių rinkiminėje apygardoje Nr. 65 buvo išrinktas į LR Seimą, dirbo Socialinių reikalų ir darbo komitete, buvo Lietuvių tautininkų sąjungos frakcijos seniūnu.

Nuo 1997 m. dirbo Lietuvos žemės ūkio inžinerijos institute (Kauno r., Raudondvaris) Konstravimo-projektavimo biuro vedėju, Lietuvos žemės ūkio universitete vyresniuoju asistentu, Europos žemės ūkio inžinierių draugijos narys.
    

1973 m. apgynė disertacinį darbą technikos mokslų kandidato vardui gauti (1993 m. nostrifikuotas į daktarus), yra 3 išradimų, daugiau nei 50 mokslinių ir 250 politinių bei publicistinių straipsnių autorius,

Parašykite komentarą

Top