Jūs esate
Pagrindinis > Interviu > SOCIALINĖ NELYGYBĖ ir politinių partijų krizė 

SOCIALINĖ NELYGYBĖ ir politinių partijų krizė 

Algimantas Valentinas Indriūnas sako, kad piliečių politinis abejingumas pražudė ne vieną valstybę. V. Janulio nuotr.

Socialinių mokslų daktarui Algimantui Valentinui Indriūnui jau 92 metai. Tačiau jis prieš metus išleido knygą „Atsakingos demokratijos valstybės kūrimas“ , o prieš keletą metų baigė anglų kalbos kursus. Duodamas interviu laikraščiui „ŠIANDIEN“ jis pažymėjo, kad Lietuvoje, kaip ir kitose pasaulio šalyse, nyksta kairiosios partijos, o atotrūkis tarp turtingųjų ir nepriteklių kenčiančių žmonių vis didėja. Jo nuomone, daug ką išspręstų mokesčių politika, tačiau Lietuvoje nė viena partija nesiryžta įvesti progresinių mokesčių.

,,Girdžiu sakant – turtuolių Lietuvoje yra mažai, tai ir apmokestinti jų neverta. Bet turtuolių visame pasaulyje yra mažai, tačiau turto jie valdo labai daug“,- sakė mūsų pašnekovas. Kalbėjosi Gintautas Kniukšta

Algimantai, kodėl Lietuvoje nebeliko kairiųjų partijų, kurios gintų viduriniąją klasę, mažiau uždirbančius?

Todėl, kad nugali kyšiai, korupcija. Geriausias pavyzdys – stambiojo kapitalo įsiskverbimas į politines partijas – kyšio davimas liberalui Masiuliui. Atrodo, ten taip viskas buvo paprasta: vienas davė, kitas ėmė, tačiau byla niekaip nepasiekia teismo.

Lietuvoje bene didžiausias įmonių vadovų ir paprastų darbuotojų atlyginimų skirtumas – jie skiriasi vidutiniškai 7 kartus. Tuo tarpu JAV – 3,7 karto, Kanadoje ir Švedijoje – 2,7 karto, Norvegijoje – 2,3 karto, Latvijoje – 5,4 krto, Estijoje – 4,7 karto.

Lietuvoje yra daugiau kaip 200 tūkst. darbuotojų, kurie per mėnesį neuždirba nė minimalios algos. Tačiau taip pat yra bent du asmenys, per vieną mėnesį oficialiai uždirbę daugiau kaip 200 tūkst. eurų.

O socialdemokratai? Jie juk sako: mums svarbiausia – žmogus…

Man sunku paaiškinti buvusio socialdemokrato lyderio žingsnius, tačiau, kai jis pristatinėjo naująjį Darbo kodeksą, supratau, kad ir ši partija tarnauja oligarchams.

Didžiausias pajamas gaunančių asmenų pajamos per 4 metus išaugo nuo 1463 iki 2054 eurų per mėnesį, taigi daugiausiai uždirbančių asmenų gerovė išaugo 40 procentų.

Korumpuoti politikai, susikrovę milžiniškus turtus, savo šalių gyventojų skurdinimo sąskaita:

1. Muchamedas Suhartas (Indonezija (1921 – 2008). Pavogė nuo 15 iki 35 mlrd. JAV dolerių. Indonezijos kovų už laisvę veteranas, tautinis didvyris, valdęs šalį 20 metų (nuo 1968 iki 1998). Kilus skandalui dėl korupcijos, valstybės lėšų grobstymo, atsistatydino. Mirė nesulaukęs teismo nuosprendžio 2008 m. sausį.

2. Ferdinandas Markosas (Filipinai). (1917 – 1989). Pavogė nuo 5 iki 10 mlrd. JAV dolerių. Filipinų prezidentas ir diktatorius 1965 – 1986 m. Apkaltintas korupcija, po masinių demonstracijų ir karinio perversmo pabėgo į JAV. Mirė Havajuose 1989 m.

3. Mobutu Sese Seko (Kongo demokratinė Respublika) (buv. Zairas). [ (1930 – 1997). Pavogė apie 5 mlrd. JAV dolerių. Jo valdymo metais šalis skurdo. Nuverstas per pilietinį karą, pabėgo į Maroką.

4. Slobodanas Miloševičius (buv. Jugoslavija). (1941 – 2006). Pavogė apie 1 mlrd. JAV dolerių. Nuo 1989 m. Serbijos, vėliau iki 2000 m.buvusios Jugoslavijos prezidentas. Kaltintas korupcija. Mirė Tarptautinio tribunolo kalėjime Hagoje 2006 m.

5. Žanas Klodas Diuvalje (Haitis). Pavogė 300-800 mln. JAV dolerių. Valdė Haitį nuo 1971 iki 1986 m. Po karinio perversmo pabėgo į užsienį.
6. Pavelas Lazarenka (Ukraina). (gimė 1953 m.). Pavogė 110-200 mln. JAV dolerių. 1996 – 1997 m. buvo Ukrainos premjeras. Paaiškėjus korupciniams ryšiams, nušalintas prezidento įsaku. 1999 m. sulaikytas JAV ir nuteistas kalėti 9 metus.

Tuo tarpu mažiausias pajamas gaunančių asmenų (penktadalio) pajamų lygis per pastaruosius 4 metus nukrito nuo 242 iki 229 eurų per mėnesį

Gal naujoji politinė jėga Valstiečių – Žaliųjų sąjunga imsis deramai atstovauti žmonių interesus?

R. Karbauskiu kol kas pasitikiu. Jis nors ir turtingas, bet atrodo, kad gina ir paprastų žmonių interesus. Tuo tarpu jo bendražygis S. Skvernelis krypsta į liberalizmo pusę. Jeigu ir toliau taip bus, ši partija subyrės taip pat, kaip ir iš politinio lauko dingę socialliberalai, kurie, mano nuomone, turėjo puikią politinę ateitį. Deja…

Žinoma, daug kas priklauso nuo komandos. Negalima reikalauti asmeninės atsakomybės iš žmogaus, kuris apie tuos darbus neturi supratimo. Viskas prPavyzdžiui, iš aukščiausios kvalifikacijos statybos specialisto, turinčio mokslinius laipsnius ir vardus, apdovanoto ordinais, negalima reikalauti, kad jis parašytų operą.

Blogiausia, kad partijos nebeturi savo idealogijos, vertybių. Kas yra partija? Pagal tarptautinių žodžių žodyną – tai 1) organizacija, turinti valdžią arba jos siekianti; 2) asmenų grupė, sudaryta kokiam nors darbui atlikti.

Labai gerai pasakė apžvalgininkas Vladimiras Laučius, kad dabar visa Lietuvos didžioji politika – tarsi pimpačkiukai iš filmo „Bjaurusis aš”: jie ir pasistumdo, ir pasipyksta, ir kitaip individualizuojasi, kažin kuris net liemenėlę ir sijonuką užsideda, kad būtų panašus į mergaitę, bet – tik tam, kad žiūrovus palinksmintų, o šiaip nėra tarp jų nei partijų, nei frakcijjų, nei takoskyrų, nei dviejų (ar daugiau) lyčių.

Tačiau juk aštrėjant socialinei atskirčiai, didėjant žmonių nepasitenkinimui valdžia, didėja ir socialinė įtampa.

Negalima laukti revoliucinės situacijos. Visuomenė turi būti suinteresuota laiku daryti reformas, kad šalis išliktų demokratinė parlamentinė respublika, politika taptų pagarbos verta veikla, politikai bendrautų su rinkėjais ir iš esmės rūpintųsi jų interesais.
Ieškant šiandieninių valstybės valdymo nesėkmių priežasčių prieinama prie bendros išvados: daugelis įstatymų, suteikiančių valdžios intitucijoms teises, nenumato asmeninės atsakomybės, ypač už kolegialius sprendimus, padariusius žalą gyventojams ir valstybei.

Šiuo metu daugelyje valstybių sunku nustatyti, kas ir kaip turi atsakyti už ydingas reformas, nacionalinio turto ir privatizavimo lėšų švaistymą, užsienio paskolų didėjimą ir neracionalų jų panaudojimą, einamosios sąskaitos deficitą, korupcijos mastus, monopolinių teisių suteikimą investuotojams, nusikalstamumo klestėjimą, turtinę diferenciaciją, blogėjantį daugelio žmonių gyvenimą.

Tai gal prezidentui reikia suteikti daugiau galių?

Lietuvos prezidentui galių užtenka. D.Grybauskaitė jas pakankamai gerai išnaudoja.

Liaudies išmintis byloja: ne vien duona žmogus sotus. Tai patvirtina ir faktai, kad daug uždirbantieji ne visada jaučiasi laimingi. Štai ekonomiškai klestinčio Singapūro gyventojai iš „Gallup“ tirtų 148 valstybių yra patys nelaimingiausi pasaulyje.

Todėl siūlymu, kad valstybės tvarkymo pavyzdžiu reikia imti Singapūro prezidentinę valdymo sistemą, leiskite suabejoti, jeigu nenorime savo šalį padaryti dar nelaimingesnę.

Kitas dalykas, kad žmonės tapę šalių vadovais mato tik savo kišenę. Jungtinės Tautos ir Pasaulio bankas ragina vienyti pasaulio valstybių pastangas mažinti korupciją ir užkirsti kelią pavogų lėšų išvežimui į užsienį.

Nuo vadovų korupcijos nukentėjusioms valstybėms labai sunku atgauti į užsienio bankus pervestas ir gudriai paslėptas lėšas. Pavyzdžiui, Filipinams prireikė 18 metų susigrąžinti 624 mln. JAV dolerių, pavogtų buvusio šalies prezidento F. Markoso. Pusė milijardo dolerių, pavogtų buvusio Nigerijos diktatoriaus Sanio Abačos iki 1998 m., buvo sugrąžinti šaliai tik 2006 m.

Manoma, kad milijardų dolerių, išgrobstytų posovietinėse šalyse pirmaisiais metais po Sovietų Sąjungos žlugimo, jau niekada napavyks atrasti. Įvykiai po šio paskelbimo atskleidė faktus apie sukauptus neaiškios kilmės milijardinius turtus Irako prezidento Saddamo Husseino, Libijos prezidento Muasmmaro al Gadaffio, Egipto prezidento Muhamaddo Hosnio Mubarako, Ukrainos prezidento Viktoro Janukovičiaus ir nemažai kitų prezidentinių valstybių prezidentų.

Tačiau yra ir kita medalio pusė: vis didėjantis gyventojų politinis abejingumas.

Valstybei tai yra blogas ženklas. Istorija rodo, kad piliečių politinis abejingumas pražudė ne vieną valstybę.
Kai piliečiai pasyvūs, mažėja valdžios kontrolė, ignoruojami įstaymai, įsišaknyja korupcija, įsigali despotizmas, susidaro aplinkybės, palankios tamsiosioms jėgoms daryti įtaką valdžiai.

Kokią prognozuojate Lietuvos ateitį po 10 metų?

Sunku prognozuoti, reikia dar išgyventi (Juokiasi). Viskas juk žmonių rankose. Juk jie valdžią renkai. Jie duoda įgaliojimus Tautos atstovui, kuris turėtų ginti jų interesus.

Parengta pagal laikraštį ,,ŠIANDIEN“

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Parašykite komentarą

Top