Jūs esate
Pagrindinis > Pradžia > Laikraštis ŠIANDIEN. Ugdymas šeimoje Lietuvoje nėra visiškai laisvas procesas

Laikraštis ŠIANDIEN. Ugdymas šeimoje Lietuvoje nėra visiškai laisvas procesas

Šeimoje savo sūnų ugdanti Akvilė: taip ugdysiu ir dukras

                    www.siandien.info, laikraštis ŠIANDIEN

  Milijonai vaikų visuose pasaulio žemynuose ugdomi šeimose. Kai kuriose šalyse taip mokosi jau trečioji karta. Mokymas šeimoje įteisintas ir kaimyninėse šalyse: Latvijoje, Estijoje. Nuo 2020 metų vaikai gali būti ugdomi šeimoje ir Lietuvoje. Tai gali vykti pagal priešmokyklinio, pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo bendrąsias programas.

                      „ŠIANDIEN“ skaitytojams siūlome žurnalisto Romaldo Abugelio interviu su vienos iš  kelių dešimčių šeimų, pasinaudojusių ugdymo šeimoje galimybe, atstove Akvile ADOMAITYTE. 

                      Gerbiama Akvile, papasakokite trumpai apie save, savo šeimą

                      Pagal išsilavinimą esu sinologė (Vilniaus universite baigiau Lyginamųjų Azijos studijų ir Šiuolaikinių Azijos studijų programas). Esu dirbusi IT kompanijoje, beveik 10 metų buvau diplomatė, trumpai dirbau ir anglų kalbos mokytoja Kinijoje, taip pat dėsčiau kinų kalbą VU. Šiuo metu dirbu tarptautinėje kompanijoje.

                      Esu trijų vaikų mama. Vyriausiai dukrai Upei beveik 14, sūnui Kajui Stasiui 9, mažiausiajai Etmei neseniai sukako treji metukai. Sūnų, antroką, nuo šių mokslo metų ugdau šeimoje.  Esu Ugdymo šeimoje asociacijos narė.

 Akvilė su dukra Upe. Asmeninio archyvo nuotrauka.

                      Kas ir kada paskatino imtis ugdymo šeimoje?

                      Nuo mažens mane domino viskas, kas susiję su vaikais, mokymu, mažesniųjų priežiūra.

Gimus pirmai dukrai patyriau didelį džiaugsmą, darydama su ja įvairius darbelius, matydama, kaip ji vystosi ir tobulėja. Sūnui mokantis priešmokyklinėje grupėje, prasidėjo karantinas. Jau buvo gimusi antroji dukrelė, buvau motinystės atostogose ir galėjau dirbti su sūnumi. Štai tada ir gimė pirmosios mintys apie ugdymą šeimoje. Mano draugė jau ugdė sūnų namuose, tad ji mane irgi padrąsino ir paskatino.

                      O rimtai pagalvoti apie galimybę ugdyti šeimoje mane privertė pirmieji sūnaus metai mokykloje. Pirmoji priežastis – sūnaus sunkumai bendraujant su kitais žmonėmis. Jis ne tik impulsyvus, jį taip pat erzina aplinkos triukšmas. Iš mokyklos dėl to girdėdavau kaltinimus, nors buvo deklaruojama, kad turime drauge spręsti su vaiko diagnoze susijusias problemas.

                      Antroji priežastis – Kajaus Stasio intelektiniai gebėjimai kai kuriose srityse. Pavyzdžiui, pirmokų pasaulio pažinimo pamokose jis nesuprasdavo, kodėl mokykloje mokoma to, ką jis žinojo jau prieš keletą metų. Be to, nemažai medžiagos mokykloje buvo pateikiama taip, kad ji atrodo teisinga, jei turi tik nedidelę dalį informacijos apie kokį nors reiškinį. Štai vaikai mokosi, kad senovėje keramika būdavo puošiama virveliniu raštu. O vėliau teste pateikiamas klausimas, ar virvelinė keramika yra dabarties, ar praeities reiškinys. Sūnus man išsijuosęs aiškina, kad ši puošyba pradėta naudoti dar senovėje, bet yra žmonių, kurie tokiu būdu puošia dirbinius ir dabar. Ir jis teisus ! Jis nesupranta, kaip ir kalvystę galima priskirti tik senovei, jei ir šiais laikais yra tokių meistrų, vieną tokių jis netgi žino. Tokiais atvejais turiu aiškinti vaikui, kad jei nori, kad mokytoja pripažintų, jog testas atliktas teisingai, jis privalo žymėti nevisiškai teisingą atsakymą!   

                      Prie savo pamokų tvarkaraščio pridėjome tris papildomus dalykus: informacines technologijas, kinų kalbą ir laisvą pamoką (kuomet Kajus žiūri filmus, laidas ar skaito straipsnius apie kokią nors labai specifinę jį dominančią temą, pvz., aukščiausius pasaulio pastatus, ilgiausius tiltus ir pan.)

                      Trečioji priežastis – kaukės, vertimas testuotis, srautų reguliavimas ir kiti mūsų šeimai nepriimtini dalykai. Galėčiau įvardyti ir dar vieną priežastį. Tai mūsų visuomenė. Vaikai, išmuštruoti sistemos, labai skiriasi nuo tų, kurie išugdyti šeimoje. Dėl bendro gėrio ateityje norisi, kad pastarųjų vaikų, o vėliau ir suaugusiųjų būtų kuo daugiau.

                      Ugdymas šeimoje Lietuvoje nėra visiškai laisvas procesas. Privalu vadovautis bendraisiais ugdymo planais ir sudaryti sutartį su mokykla, kuri šeimą prižiūri.  Kaip sekėsi pasirinkti konkrečią mokyklą ?

                      Norėtųsi daugiau laisvės, nes jaučiuosi pakankamai atsakinga ir tikiu, kad sugebėčiau neapleisti vaikų mokslų ir „nenueiti į lankas“. Esame pasirašę sutartį su viena gamtoje įsikūrusia mokykla. Sąmoningai rinkomės tokią, kuri atitiko tiek finansines mūsų galimybes, tiek ir ideologiją. Mokėjome palyginti nedidelį stojimo mokestį, jokio mėnesinio mokesčio nėra. Mokykla tiesiog gauna mano sūnaus mokinio krepšelį. Girdėjau, kad kai kuriose šalyse šis krepšelis atitenka vaiką ugdančiai šeimai. Tai būtų puiku, tačiau geriau jau taip, kaip yra dabar, negu apskritai neturėti galimybės ugdytis šeimoje.

                      Kaip klostosi santykiai su mokykla ?

                      Mūsų pasirinkta mokykla yra už dviejų su puse valandų kelio nuo Vilniaus, kuriame gyvename. Taigi, nors esame kviečiami mokyklos renginiuose apsilankyti maždaug kas mėnesį, mums tai pavyksta kur kas rečiau. Kita vertus, ryšį su mokykla palaikome kone kasdien. Turime priskirtą mokytoją, aktyviai su ja bendraujame pokalbių programėlėje. Be to, mokykla teikia mums mokymosi medžiagą į Eduka platformą, ten pat atliekame ir pusmetinius įsivertinimo testus. Mokykla yra suteikusi mums ir kai kuriuos vadovėlius.

 Mažoji Etmė dažnai prisijungia prie broliuko pamokų. Asmeninio archyvo nuotrauka.

                      Iš privalomų dalykų mums yra ugdymosi plano kassavaitinis pildymas, kasmėnesinis darbelių įkėlimas į internetinę platformą ir pasitikrinamieji atsiskaitymai dukart per metus. Kuomet šeimoje ugdytis pradės ir vyresnėlė, ketiname pereiti į dar daugiau laisvės suteikiančią mokyklą arčiau namų.

                      Kokius matote tokio ugdymo privalumus ?

                      Visus juos sunku net išvardinti. Vaiką mokau to, kas mums yra svarbiausia, pati koreguoju ugdymo programą. Mokomės savo tempu ir savo grafiku. Ilsimės, kai sūnus pavargsta, o ne tada, kai praeina 45 minutės. Kas sūnui aišku ir lengva, prie to neužtrunkame. Kas jam sunku, aiškinamės, kol jis visiškai supranta. Čia nėra „visai klasei aišku, o tau vienam ne. Mes dėl vieno vaiko laiko visi negaišim“. Jeigu matau, kad vienas mokymosi būdas sūnui netinka, bandome kitą. 

                      Be to, ugdydama šeimoje sutikau daug bendraminčių, kurie tapo naujais draugais. Atsiranda ir naujų idėjų dėl mano darbo ateityje. Norisi dirbti vaikams, su vaikais, kurti projektus. Turiu minčių nuo rudens priimti į mūsų kompaniją dar vieną ar kelis vaikus, kuriuos tėveliai norėtų ugdyti šeimoje, tačiau negali arba jiems reikia pagalbos.

                      O ar pastebite kokių nors trūkumų ?

                      Trūkumų nematau jokių. Tiesa, savo vaikams tenka skirti daugiau laiko ir energijos nei paprastai, bet tai natūralu. Daug kas klausia dėl vaiko socializacijos, bet juk ugdymas šeimoje nereiškia mokymosi užsidarius namuose. Kada norime, galime nuvykti į mokyklą. Muziejuose, bibliotekose ir kitur taipogi rengiamos įvairios edukacinės programos vaikams. Vilniuje ugdymo šeimoje entuziastai nuolat susitinka, organizuoja įvairiausias veiklas vaikams. Sodybose gyvenantys bendruomenės nariai kviečia pas juos švęsti įvairias šventes. Be to, mano sūnus lanko karatė treniruotes. Nuolat bendraujame su močiute, savaitgaliais susitinkame su vaikus auginančiais draugais ir giminaičiais.

  .

                      Ar mokymas namuose netrukdo Jūsų darbui ?

                      Iš tiesų, man ir pačiai kilo klausimas, kaip suderinti ugdymą šeimoje ir darbą. Idealu, žinoma, jei vienas iš tėvelių dirba, o kitas ugdo vaikus. Kitais atvejais sudėtingiau, bet tikrai įmanoma. Jei norime, mokomės vakare, jei norime – savaitgalį. Kai pradėjau Kajų Stasį ugdyti šeimoje, buvau motinystės atostogose. Dabar jau grįžau į darbą.

                      Kol dar nedirbau, stengėmės pasistūmėti su mokslais, kad pavasariui liktų mažiau naujų dalykų ir daugiau kartojimo. Naują medžiagą sūnui išdėstau per pietų pertrauką (dirbu iš namų), vakare (jam tai tinka, būna darbingas), kartais ir savaitgaliais. Kol aš dirbu, sūnus skaito knygas bei atlieka mano iš vakaro arba anksti ryte paruoštas užduotis.

Kajus Stasys. Asmeninio archyvo nuotrauka.

                      Ugdydama stengiuosi naudoti ir tradicinę mokomąją medžiagą, ir skiriu laiko prie ekrano. YouTube yra daug vaikams tinkamos medžiagos. Žiūrime įvairias lietuviškas pamokėles ar laideles, angliškus kanalus, kur pasakojama apie keliones, istoriją, geografiją, išradimus. Darbo pertraukų metu arba po jo patikrinu sūnaus atliktas užduotis, aptariame, ką jis žiūrėjo, aiškinamės, kas liko nesuprasta, taisomės klaidas, kad jos nesikartotų. Tuo pačiu metu užpildau savaitinį mokymosi žurnalą. Padeda ir netoliese gyvenanti mano mama. 

                      Dirbate intensyviai, taigi, reikia ir pailsėti …

                      Laikas sau bemaž dingo gimus vaikams, ugdymas šeimoje to iš esmės nepakeitė. Stengiuosi į savo mėgstamą veiklą įtraukti ir vaikus, tai puiki ugdymo proceso dalis. Pavyzdžiui, kai nusprendžiau vėl grįžti prie nėrimo, išmokti nerti užsinorėjo ir sūnus. Tai  buvo mūsų darbelių pamoka. Jei einame pasivaikščioti į mišką, aptariame gamtos pokyčius, stebime augalus ir gyvūnus. Tai pasaulio pažinimas. Tuo pačiu paskatinu vaikus palenktyniauti, pereiti nuvirtusio medžio kamienu. Tai fizinio lavinimo pamoka.

                      Be to, didelė mano aistra ir malonumas – Instagramo paskyra @houseformykids, kurioje daugiausiai dalinuosi darbelių ar žaidimų su vaikais idėjomis. Taip mano hobis ir laikas vaikams susijungia. 

                      Kaip ilgai ketinate ugdyti savo vaikučius šeimoje ?

                      Jau neįsivaizduoju, kaip galima gyventi kitaip. Su nekantrumu laukiu kitų mokslo metų, kuomet šeimoje ugdytis pradės ir vyresnėlė Upė. Mažiausioji Etmė kol kas po pusdienį lanko darželį, jai ten patinka. Tačiau kai Etmė yra namuose, ji dažnai prisijungia prie brolio pamokų. Etmę šeimoje ketinu ugdyti nuo priešmokyklinės grupės.

                      Ką patartumėte kitiems tėveliams, kurie norėtų, bet vis dar nedrįsta imtis ugdymo šeimoje ?

                      Pirmiausia – nebijoti. Prieš pradėdama pati labai nerimavau, kaip pavyks viską suderinti, tačiau matau, kad šis nerimas neturėjo pagrindo. Vaikams tereikia patarti, nukreipti reikiama linkme, atsakyti į iškilusius klausimus. Man prasčiau sekasi tikslieji mokslai, tačiau gerai moku kalbas, istoriją, geografiją. Šiuos dalykus dukrai galėsiu dėstyti pati. O ko nemoku, ieškosime pagalbos. Šeimos buriasi, padeda viena kitai, rengia bendras edukacines programas. Be to, yra daugybė internetinių mokymosi programų ir platformų.

                      Taip pat tėveliams patarčiau pasižvalgyti Ugdymo šeimoje asociacijos internetiniame puslapyje laisvivaikai.lt, prisijungti prie ugdymo šeimoje grupių Facebooke, pabandyti prisijungti prie jau ugdančių šeimoje šeimų gyvų susitikimų arba pokalbių per Zoom. Tėvai gali ir man parašyti žinutę per Instagramą, paskyra yra vieša. Joje yra ir valandos trukmės pokalbis su šeimoje ugdančia penkių vaikų mama. Manau, jis labai naudingas išsklaidant tėvelių baimes ir abejones.

                      Dėkoju už pokalbį.

                                                                                                                                                                                    

Parašykite komentarą

Top