www.siandien.info

VILKAS NEGALI GYVENTI BE SAVO ŠEIMOS. PETICIJA DĖL VILKŲ MEDŽIOKLĖS POLITIKOS PAKEITIMO LIETUVOJE

Autorius: Andrejus Gaidamavičius

LR Ministrui Pirmininkui Mindaugui Sinkevičiui, LR Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkui Linui Jonauskui, LR Aplinkos ministrei Ievai Andriulaitytei

Lietuvoje 2026–2027 metų medžioklės sezonui numatyta leisti sumedžioti 318 vilkų. Pernai limitas buvo 307, užpernai – 341. Prieš du dešimtmečius vilkų medžioklės limitai buvo skaičiuojami dešimtimis. Šiandien – šimtais. Medžiotojai neįvykdo net tokių didelių limitų, tačiau reikalauja dar daugiau: ilgesnio medžioklės sezono, didesnių kvotų, naujų medžioklės palengvinimų. Kur šios lenktynės baigsis? Ir kodėl jos vadinamos vilkų apsauga?

Didesnis vilkų sumedžiojimo limitas grindžiamas padidėjusiu nustatytų vilkų šeimų skaičiumi (iki 85), kurį VDU Žemės ūkio akademijos Medžioklėtvarkos laboratorija apskaičiavo atlikus sumedžiotų vilkų genetinius tyrimus. Tačiau vilkų šeimą gali sudaryti ir du, ir dešimt vilkų. Mokslininkai, atliekantys genetinius tyrimus, nežino, kiek vilkų sudaro kiekvieną šeimą. To nežino ir Aplinkos ministerija, tvirtinanti medžioklės limitus. Vis dėlto kažkodėl tikimasi, kad padidinus sumedžiojamų vilkų skaičių sumažės ir jų šeimų skaičius. Tačiau iš tikrųjų sumažės ne šeimų skaičius, o pačios šeimos.

Vilkų sumedžiojimo limitai pirmą kartą reikšmingai padidinti 2018 metais, kai genetiniais tyrimais buvo nustatyta, kad šalyje gyvena ne mažiau 34 vilkų šeimų. Nuo to laiko augo ir sumedžiojamų vilkų skaičius, ir nustatomų vilkų šeimų skaičius. Tai leidžia manyti, kad vis intensyvesnė vilkų medžioklė suskaidė anksčiau buvusias stiprias vilkų šeimas į mažesnes grupes ar net pavienius vilkus.

Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato pavyzdys šią prielaidą tik sustiprina. Rezervato ekologai daugelį metų stacionariomis vaizdo kameromis stebėjo ten gyvenusią vilkų šeimą.

Kadangi rezervatas nedidelis, vilkai nuolat pasirodydavo ir už saugomos teritorijos ribų. Vieno tokio išėjimo metu medžiotojai nušovė šeimos motiną – vieną svarbiausių jos narių. Netekę motinos, kiti vilkai puolė jos ieškoti toli už rezervato ribų, tačiau dauguma jų į rezervatą nebegrįžo. Šeima iširo. Iš stabilios 8–9 vilkų šeimos rezervate liko vos du vilkai, kuriems dabar tenka susidurti su naujais išgyvenimo iššūkiais.

Vilkai negali gyventi be savo šeimos. Milžiniškos medžioklės kvotos lems vilkų socialinės struktūros griūtį ir dar didesnę žalą ūkininkams. Juk daugiausia rūpesčių jiems pridaro ne stiprios vilkų šeimos, galinčios natūraliai maitintis medžiodamos laukinius kanopinius žvėris, o mažos šeimos ir pavieniai vilkai, kurie dėl medžioklės neteko savo šeimos ir galimybės sėkmingai medžioti įprastą grobį.

Tai matyti jau dabar. Teritorijose, tokiose, kaip Labanoro giria, kuriose vilkai dešimtmečius nekėlė rūpesčių kaimo gyventojams ir dėl to nebuvo medžiojami, padėtis pasikeitė panaikinus teritorinį medžioklės rajonavimą. Anksčiau vilkų medžioklės kvotos buvo orientuotos į rajonus, kuriuose jų daroma žala buvo didžiausia. Panaikinus šį principą ir pradėjus vilkus medžioti ir ten, kur jie anksčiau nekėlė problemų, šiose teritorijose taip pat pradėta fiksuoti vilkų daroma žala.

Siekiant išspręsti stambiųjų plėšrūnų ir ūkininkų konfliktą – pagrindinę oficialiai nurodomą vilkų medžioklės priežastį – reikalingas aiškus veiksmų planas. Dar 2012 metais tokį planą inicijavo ir parengė gamtosaugininkai. Jo tikslas buvo užtikrinti taikų žmogaus ir vilko sambūvį, teikti ūkininkams paramą žalos prevencijos priemonėms įsigyti ir šviesti visuomenę.

Plane buvo numatyta, kad minimali gyvybinga Lietuvos vilkų populiacija turėtų būti sudaryta iš 60–70 šeimų, kurios būtų paplitusios didžiojoje dalyje tinkamų miškų ir galėtų juose atlikti savo ekologinę funkciją.

Tačiau Aplinkos ministerija šį planą pakeitė taip, kad minimali vilkų populiacijos riba tapo maksimalia – ne daugiau kaip 62 šeimos. O siekis palaipsniui mažinti vilkų sumedžiojimo limitus ir pereiti prie išimtinės medžioklės tik konkrečiose vilkų daromos žalos vietose virto priemone vis intensyvesnei vilkų medžioklei pagrįsti.

Paskutinėje plano redakcijoje buvo panaikintas ir vilkų sumedžiojimo limitų rajonavimas pagal ūkininkams daromos žalos mastą. Taip pat atsisakyta saugomų teritorijų, kuriose vilkų medžioklė buvo ribojama, sąrašo, nors dar prieš įstodama į Europos Sąjungą Lietuva aiškiai įsipareigojo saugoti vilkus kitoms gyvūnų rūšims įsteigtose saugomose teritorijose, kad nereikėtų steigti saugomų teritorijų specialiai vilkų apsaugai (LR Vyriausybės 2000-08-17 nutarimo Nr. 935, derybinis skyrius Nr. 22, punktas Nr. 5). Vilkų medžioklės rajonavimas buvo vienintelis logiškas vilkų medžioklės reguliavimo principas šiame plane, nes vilkai neturėtų būti medžiojami ten, kur nedaro žalos.
Ir po visų šių pakeitimų šis vilkų naikinimo planas vis dar vadinamas „Vilko apsaugos planu“.

Taigi minėtas Vilko apsaugos planas, suformuluotas atsižvelgiant į dalies medžiotojų organizacijų pageidavimus ir pažeidžiantis minėtą LR Vyriausybės nutarimą, tapo spąstais, kurie šiandien riboja Aplinkos ministerijos galimybes priimti sprendimus, skatinančius taikų žmogaus ir stambiųjų plėšrūnų sambūvį.

Todėl šis planas turi būti panaikintas. Taip pat turi būti atsisakyta siūlymo naujam medžioklės sezonui nustatyti 318 vilkų sumedžiojimo limitą, nes jis naudingas tik tai daliai medžiotojų, kurie į vilką žiūri kaip į konkurentą, kenkėją arba trofėjų. Tačiau yra ir kita medžiotojų bendruomenės dalis, kuri nepritaria dabartiniam vilkų populiacijos reguliavimo principui.

Vilkų daroma žala ūkininkams yra tikra. Tačiau dideli visos šalies mastu nustatomi medžioklės limitai savaime negarantuoja, kad bus apsaugoti gyvuliai ten, kur vilkai iš tiesų kelia problemų. Per pastarąjį dešimtmetį prie gyvulių ganyklų nebuvo sumedžiotas nė vienas vilkas. Jie medžiojami ten, kur patogiau, kur jų daugiau – miškingame, o ne agrariniame kraštovaizdyje, kuriame vilkų paieška nebūtų toks lengvas pasivaikščiojimas kaip Labanoro, Dzūkijos ar Karšuvos girių pušynuose.

Todėl pagrįstas kai kurių medžiotojų ir gamtosaugininkų siūlymas, kad išimtinę vilkų medžioklę didelės žalos židiniuose vykdytų ne tam menkai motyvuoti medžiotojų būreliai, o specialiai apmokyti jėgeriai, kaip tai daroma Lenkijoje. Šioje šalyje vilkai griežtai saugomi nuo 1998 metų, o jų sumedžiojimas leidžiamas tik išimtiniais atvejais, kai būtina pašalinti vadinamuosius probleminius vilkus. Tokį kaimyninės šalies sprendimą lėmė tai, kad apskaičiuota vilkų ekonominė nauda miškų ūkiui yra didesnė nei žala žemės ūkiui.

Lenkijos miškininkai kasmet sutaupo milijonus zlotų, kuriuos kitu atveju tektų išleisti miško jaunuolynų apsaugai nuo kanopinių žvėrių daromos žalos ir jau pažeistiems medynams atkurti. O kur dar sunkiai išmatuojama vilkų nauda reguliuojant bebrų ir invazinių jenotų populiacijas bei mažinant užkrečiamųjų ligų plitimo tarp kanopinių gyvūnų riziką… Stabili vilkų šeima reikalinga kiekvienam miškui, nes vilkas yra kertinė rūšis, padedanti palaikyti visos miško ekosistemos ekologinę pusiausvyrą.

TODĖL REIKALAUJAME:
1. Netvirtinti siūlomo 318 vilkų sumedžiojimo limito ir atsisakyti reguliarios, kasmetinės limituojamos vilkų medžioklės.
2. Leisti vilkų sumedžiojimą tik išimtiniais, individualiai pagrįstais atvejais, kai jie daro rimtą pasikartojančią žalą ir veiksmingos prevencijos priemonės nepadeda.
3. Panaikinti dabartinį Vilko apsaugos planą ir parengti naują, kuriame svarbiausia būtų vilkų populiacijos ir šeimų apsauga, o ne medžioklės limitų nustatymas.
4. Užtikrinti veiksmingą vilkų šeimų apsaugą saugomose teritorijose taip, kaip Lietuvos Respublika pasižadėjo 2000 metų derybinėje pozicijoje, stodama į ES.
5. Supaprastinti kompensacinį mechanizmą ir paramą prevencinėms priemonėms gyvulių augintojams, siekiant, kad žalos prevencija ir taikus sambūvis su stambiaisiais plėšrūnais taptų alternatyva jų medžioklei.

Vilkai yra neatsiejama Lietuvos gamtos dalis. Mes neprivalome rinktis tarp vilko ir ūkininko. Turime išmokti gyventi taip, kad būtų vietos abiem.