,,Pasvaliečius garsina sūriai ir Daujėnų duona, smegduobės ir krepšinis. Alus – taip pat,  tačiau vykdant naująją valstiečių politiką to gal ir nereikėtų sakyti“, – juokavo laikraščiui ,,ŠIANDIEN“ šeštą kadenciją rajono meru dirbantis Gintautas Gegužinskas.

Gintautas Kniukšta

Rugsėjo viduryje Pasvalio senamiestyje, Vytauto Didžiojo aikštėje, pirmąkart Pasvalyje buvo surengta „Baltoji vakarienė“, skirta Pasvalio miesto 520 metų jubiliejui ir Pasvalio taikos 460 metinėms paminėti. Organizatoriai kvietė į Pasvalio miesto šventę kraštiečius ir užsieniečius susirinkti, paminėti, pasilinksminti, tiesiog pabūti kartu, susėsti drauge prie bendro stalo – pabendrauti bei dar geriau pažinti gimtąjį kraštą.

Šeštą kadenciją Pasvalio rajonui vadovauja  meras Gintautas Gegužinskas. Net jo oponentai sako, kad Pasvalio rajono meras išskiria kaip savo kraštui atsidavęs vadovas, paprastai ir nuoširdžiai rūpinasi kiekvienu žmogumi.  Prieš keletą metų Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos 1 d klasės mokinė Paulina Merkelytė rašė: ,,Laikas pamokoje prabėgo labai greitai. Mano klasės draugai liko susidomėję Savivaldybės darbu ir susižavėję Savivaldybės mero nuoširdumu ir paprastumu…“

Gintautas Gegužinskas taip pat vadovauja Panevėžio regiono plėtros tarybai. 

Esate ilgametis rajono meras. Kaip, Jūsų nuomone, pasikeitė Pasvalio kraštas per pastaruosius 20 metų?

Žinoma, kraštas pasikeitė. Kaip ir visa Lietuva. Didžiausi pasikeitimai įvyko, kai įstojome į Europos Sąjungą. Pasvalio kraštas – žemdirbių kraštas. ES parama labai padėjo atsigauti žemės ūkiui ir kaimui. Turime pasirašę bendradarbiavimo sutartis su prancūzais, lenkais. Kai jie pamato mūsų laukus, žemdirbių techniką, negaili gerų žodžių, labai nuoširdžiai žavisi.

Kitas dalykas, ar mes pasikeitėme kaip žmonės? Ar visi, kaip sakoma, į gerąją pusę? Sakyčiau, pasidarėme kosmopolitiškesni. Užtat šiandien turime tokią migraciją, tėvynainių veržimąsi į kitus kraštus.

Nepriklausomybės pradžioje rajone gyveno 37 tūkst. gyventojų, o dabar tik 25 tūkst. Aišku, tai oficiali statistika, tačiau, kad Pasvalio gatvėse mažiau žmonių nei prieš 25 metus, tai akivaizdžiai matyti.

1992 metais gimė daugiau kaip 600 naujagimių, dabar tik 160. Anksčiau buvo paprasta skaičiuoti: 80 proc. gimusių Pasvalyje po septynių metų praverdavo rajono mokyklų duris, tačiau dabar realybė kitokia.

O Jūs pats ar pasikeitėte, pirmiausia – kaip pasvalietis?

Ačiū, kad pavadinote pasvaliečiu. Iš tikrųjų susimąsčiau, per kiek laiko tampama šios žemės vaiku. Rašytoją Kazį Sają mes laikome savo krašto žmogumi, nors jis čia gyveno tik 3 mėnesius. Aš Pasvalyje – nuo 1984 metų.

Man buvo 23 metai, kai į Pasvalį atvykau dirbti agronomu. Vietiniai žmonės juokaudami sako, kad į Pasvalio molį įklimpęs lengvai neišsikapanosi. Mano gimtinė – Garliava, tačiau šis kraštas man labai brangus. Labai norisi, kad žmonės, su kuriais aš kartu gyvenau, grįžtų iš emigracijos.

Vilniaus pasvaliečių draugija organizavo renginį, kuriame buvo žymimi visi išnykusieji kaimai. Praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje iš sąrašų išbraukta daug kaimų, kurių žmonės persikėlė gyventi į gyvenvietę.

Taigi, neliko 80–90 kaimų, kuriuose buvo įsikūrę vienkiemiai. Dabar ši draugija siekia, kad visos seniūnijos įprasmintų kaimo pavadinimus – gal kas kryžių pastatys ar paminklinį akmenį. Taip mes turėtume Lietuvoje vietą, į kurią norėtume sugrįžti.

O kuri vieta jums brangiausia?

Man brangiausias – Pasvalys. Čia prabėgo didžioji gyvenimo dalis, čia gimė vaikai. Turiu 2 dukras, 4 anūkus. Tačiau vėlgi… Gyvenimas tarsi apsisuka į kitą pusę. Viena dukra gyvena Kaune, kita – Vilniuje.

Tačiau noriu tikėti, kad ir mano dukroms Pasvalys bus toks pat brangus, kaip ir man.

Kaip Jūs trumpai pristatytumėte Pasvalio kraštą tiems, kurie čia nė karto nėra buvę? Ar Pasvalys provincija?

Jeigu žiūrėsime iš Vilniaus bokšto, tuomet visa Lietuva – provincija. Pasvalio kraštas garsus smegduobėmis, duona, alumi, sūriais, krepšiniu. Ne, tai tikrai ne provincija.

Čia pat, kaip sakoma, ranka pasiekti galima Rygą, Šiaulius.

Aišku, turėsime ir  problemų. Europinės vėžės geležinkelis „Rail Baltica“ padalins žemes tarsi į atskiras teritorijas, atsiras jos konsolidavimo problemų. Žiūrint iš žemdirbių pozicijos, jis rajonui nieko gero neduos, tačiau regiono plėtrai gali pasitarnauti.

Žinoma, Pasvalį būtų paprasčiausia pristatyti keliais žodžiais, kurie pagal valstiečių politiką gal ir nelabai tinka. Kai pradėjau Pasvalyje dirbti prieš 30 metų, kas trečioje troboje buvo gaminamas alus, iš savo užaugintų miežių ir apynių. Laikai pasikeitė, tačiau šios tradicijos nesunaikinsi.

Pasvalio kraštas – smegduobių kraštas. Vieta unikali tuo, kad turime smegduobių parką. Gal kiek pavojinga, bet parodyti, kaip sakė Vladas Bražiūnas, kalnus augančius žemyn, mums tikrai smagu.

O žmonės?

O žmonės šiame krašte tikrai geri. Ramūs, pagalvojantys, daug nekalbantys, labai geranoriški. Pasvalys garsus ir žymiais žmonėmis: poetas Bernardas Brazdžionis, lietuvių kalbos puoselėtojas Petras Vileišis, jo brolis Jonas Vileišis, kuris dirbo Kaune burmistru. Jo dėka daug kas pasikeitė laikinojoje sostinėje.

Taip pat Jonas Mikelinskas, Kazys Pūras, radijo laidų žurnalistas Antanas Šimkūnas, akademikas Bronius Grigelionis, Rimantas Kanapėnas, dabartinis pasvaliečių bendrijos pirmininkas. Visų jų ir neišvardinsi. Dalis jų jau išėjo Anapilin, kiti nuoširdžiai triūsia savo krašto naudai.

Meru dirbate jau šeštą kadenciją. Žmonės Jumis pasitiki. Ar nejaučiate jiems savotiškos skolos už nenutiestą šaligatvį ar neišasfaltuotą kelią, kitą neatliktą darbą, kurie ne vien nuo Jūsų priklauso?

Kiekvienas gali pasakyti, kad valdžia jam kažko nedavė. Panagrinėkim žmonių verslumą, tų pačių lenkų. Toje šalyje kiekvienas kažkuo užsiima. Kažką gamina, parduoda, taiso, remontuoja.

Mes tokio verslumo tikrai neturime. Suvarėme žmones į didžiuosius prekybos tinklus. Dingo mažosios parduotuvėlės, jos negali atlaikyti konkurencijos. Kita vertus, paimkim mūsų perkamąją galią. Kas kaime pirks tam tikras paslaugas už siūlomą kainą? Niekas, žmogus pats savimi pasirūpins.

Kaltų galima ieškoti, bet kiekvienas turime pradėti galvoti nuo savęs. Valdžia nesukurs naujų darbo vietų, ji gali tik sudaryti sąlygas joms atsirasti.

O kaip gyvena kaimo žmonės? Daug bendruomenių susikūrė?

Taip, tikrai daug. Po įstojimo į ES, žmonės suprato, kad reikia kažko daugiau, ne tik sėdėti namuose ir žiūrėti televiziją. Turime 50 kaimo bendruomenių. Vietos veiklos grupės ir jų projektai davė didelį impulsą kaimo gyvybingumui. Bendruomenės susitvarkė bendruomenės namus, kelius, gatvės apšvietimą, atsirado kultūros centrai.

Daug žmonių rodo pavyzdį. Gal tikrai mes per daug sureikšminame emigraciją, alkoholizmą. Kodėl taip mažai kalbame apie gerus pavyzdžius?

Kalbėti reikia apie viską. Tačiau sakyti, kad šalį ištiko katastrofa, kai joje nebegyvena 3 mln. žmonių… Žmonės juk grįžta iš emigracijos. Tiesa, kiti išvažiuoja. Kita vertus, nenorėkime, kad jų būtų tiek, kiek buvo kolūkių laikais.

Žemės ūkio gamybai jų tiek ir nereikia. Jei nėra darbo paslaugų sferoje, ką žmogui veikti? Kol buvo uždaros šalies sienos, atrodė, kad mes visi čia reikalingi. Tačiau iš tikrųjų yra kitaip. Žmonėms neuždrausi padirbėti kituose kraštuose. Blogai, kad mes išvažiuojame dirbti juodą darbą. Tačiau ar blogai, jei sūnus ar dukra parsiveža užsienyje įgytą diplomą?

Ar tikrai mes esame nykstanti ir beviltiška tauta? Kodėl taip nuvertiname save?

Ne, tikrai tokie nesame. Kartais norime, kad į mūsų namus viskas ateitų labai greitai. Juk atkūrus nepriklausomybę svajojome, kad po 5–10 metų gyvensim kaip vokiečiai ar norvegai. Tačiau realybėje taip nėra.

Kita vertus, daug reiškia ir valdžios politika. Turime sutarti ir su lenkais, ir su latviais, derinti bei įgyvendinti bendrus projektus, gerai žinoti, kuo jie gyvena. Tarkim, padidino akcizus alkoholiui. Viskas lyg ir gerai. Lietuvoje kvaišalų perkamumas sumažės. Tačiau kas vyksta Latvijos pasienyje? Estai už Saločių pastatė parduotuvę. Pažiūrėkit, kas ten darosi…

Žmonės iš ten esančios parduotuvės alkoholį perka dėžėmis ir veža ne tik sau, bet ir kaimynams, draugams. Perka ir veža todėl, kad jis pigesnis nei Lietuvoje. Čia netgi ,,Kalnapilio alus“ pagamintas Lietuvoje kainuoja 30 proc. pigiau. Kai kurios alaus rūšys kainuoja ir dvigubai pigiau. Ką laimėjome?

Akcizus sukėlėme, o pinigus atidavėme kitų šalių ekonomikai skatinti. O kiek lietuviai išveža pinigų į Lenkiją? Mes tarsi stručiai – nieko nematome, negirdime. Tačiau kuriame socialines programas, kaip tam vargšui žmogui iš skurdo bristi.

Kodėl taip neprotingai elgiamės?

Todėl, kad be reikalo karščiuojamės. Eikvojame energiją ne ten, kur reikia. Teigiame, kad tie nieko nedaro, aš tai atėjęs į valdžią padarysiu. O košę vėliau srebiame visi. Tarkime, urėdijų reforma. Iš ministro K. Navicko taip ir neišgirdau, kokią naudą turės valstybė po šios reformos. Ką sakyti žmonėms, jeigu rajonų merai nežino reformatorių planų?

Vieną miškų reformą jau teko išgyventi, kai Pasvalio miškininkystės ūkis buvo panaikintas ir perkeltas į Biržus. Reforma turėtų būti palaipsninis procesas, o ne iškart Lietuvoje turi likti tik viena valstybinė miškų valdymo įmonė.

Juk su urėdija vietos bendruomenė turi įvairių reikalų, miškininkai sutvarko kelius, poilsiavietes. Kažką sujungiant mažėja darbo vietų – nuo to nepabėgsi. Lietuva tuštės toliau…

Ar emigracija skaudžiai palietė Pasvalio kraštą?

Manau, ilgai tą skausmą dar jusime. Išvažiavo tie, kurie turi vaikus. Daugiausia emigruoja tie, kuriems apie 40 metų. O tai reiškia, kad gimę užsienyje vaikai turės ir kitą tėvynę. Iš čia kyla ir švietimo, darželių problemos. Juos tiesiog reikia uždaryti.

Nepriklausomybės pradžioje rajone atidarinėjome naujas mokyklas, o dabar svarstome, ar išliks Pušalotų vidurinė mokykla. Gali likti tik pradinė. O tai juk seniūnijos centras, šalia Mikoliškių paukštynas, kuriame dirbo daug jaunų žmonių.

Kokias išskirtumėte savivaldybės iniciatyvas dėl darbo vietų kūrimo, emigracijos mažinimo?

Pirmiausia, mokesčių politika – žemės, nekilnojamo turto mokesčiai. Verslu užsiimantiems žmonėms mes nustatėme minimalius mokesčius. Kepėja, pavyzdžiui, per metus sumoka 120 eurų, tačiau ji neina į Darbo biržą.

Turime sporto kompleksą, baseiną, juos gausiai lanko kaimyninės Latvijos Bauskės, Jelgavos, Pakruojo, Kupiškio gyventojai. Turime stadioną, kempingus, parką. Turime gerą ligoninę, ji aprūpinta šiuolaikine technika, savivaldybė nupirko magnetinio rezonanso aparatą, ligoninėje gydosi ir kitų rajonų gyventojai. Tačiau didelė problema – specialistų stoka, nes čia gydytojas per metus gauna tiek, kiek jis gautų Norvegijoje per mėnesį.

Manau, kol valstybė nesutvarkys šalies švietimo finansavimo, tol taip ir bus. Žmogus, kurio mokymąsi finansuoja valstybė, turėtų kelis metus likti šalyje ir dirbti.

Pasvalio kraštas turi gilias alaus gamybos tradicijas, tačiau nauji valdžios užmojai ne tik sunaikins tradicijas, bet ir atims iš žmonių verslą. Negi elgsimės kaip moldavai Gorbočiovo perversmo laikais? Jie iškirto vynuogynus, o vėliau su ašaromis akyse sakė: žiūrėkit, kiek mirė žmonių gerdami alkoholio surogatus. Man sunku paaiškinti tokius valdžios žingsnius, tačiau aišku viena, kad draudimu tikslo nepasieksime.

Jeigu didieji aludariai sulyginami su mažosiomis įmonėmis, tuomet tokia valstybės politika yra pražūtinga. Kiek šnekama, kad kaimo turizmo sodyboms būtų leista pagaminti nedidelius naminukės kiekius, kuri yra ir mūsų kultūros dalis.

Negi dabar manote, kad tos degtinės negeriame? Kodėl Pietų Lenkijos, Čekijos, Austrijos žmonės gali legaliai gaminti degtinę, o mes ne? Esame Juk ES dalis. Tikrai ne nuo to galo pradedame kovoti su alkoholizmu.

Dažnai sakoma, kad Lietuvoje viskas blogai. Netgi bijome sakyti tiesą į akis, rodyti, kalbėti apie gražius pavyzdžius. O gal dėl to kalta ir valdžia? Dar nebuvo Lietuvoje politinės jėgos po nepriklausomybės atkūrimo, kuri neniekintų savo pirmtakų veiklos. Rietenos užsitęsia, kadencija baigiasi… Argi blogai, kad Pasvalio meras dirba ne vieną dešimtmetį, o Seimo narys A. Matulas čia renkamas taip pat ne vienai kadencijai?

Manau, kad gerai. Man asmeniškai buvo didelis išbandymas 2015 metais. Žmonės tiesiogiai rinko merą. Aš buvau išrinktas jau pirmajame rinkimų ture. Visi mano oponentai, kurių buvo 8, baksnojo į mane ir sakė, jog aš seniai dirbu, reikia naujų vėjų, naujo vadovo. Pasvaliečiai tą raginimą suprato kitaip.

Mumyse dar gajus įprotis, pačius populiariausius politikus per keletą mėnesių paversti atpirkimo ožiais.

Kas ketverius metus laikau žmonių pasitikėjimo egzaminą. Rinkėjų juk neapgausi, pažadus juk reikia įgyvendinti. Kas mane labai neramina? Didžiausia švietimo grėsmė – mažėjantis moksleivių skaičius.

Dabar rajone – tik 2,5 tūkst. moksleivių. Tarkim, Saločiai nuo Pasvalio nutolę 25 km. Ten liko progimnazija. Didelį rūpestį kelia pavežėjimo problema. Per šią kadenciją mūsų tikslas sutvarkyti ne tik Pasvalio gatves. Būtina užtikrinti rajone įgyvendinamų projektų finansavimą iki 2020 metų.

Ar krepšinio komanda „Pieno žvaigždės“ garsina Pasvalį?

Taip, žinoma. Bet lazda turi du galus. Remiame komandą ir iš savivaldybės lėšų, nes tai ir miesto, ir krašto įvaizdis. Didžioji savivaldybės tarybos dalis tam pritaria, tačiau valstiečių frakcija pasisako prieš, sako, kam to reikia…

O juk krepšininkų treneris treniruoja ir Pasvalio vaikus. Tai neįkainuojamos pamokos jiems. Kas žino, gal ir Pasvalyje auga būsimi saboniai ar marčiulioniai…?

Parengta pagal laikraštį ,,ŠIANDIEN”.