Gintautas KNIUKŠTA

Nejauki tyla šiandien, rugsėjo trečiąjį šeštadienį, kai šalyje švenčiama Miškininko diena. Nė žodelio apie šią dieną nei iš Prezidentūros, nei iš Vyriausybės.

Na, galima suprasti dabartinį šalies vadovą, kuris, kaip sakoma, neturi akies ant miškininkų ir apskritai – gamtosaugininkų. Tik teismų dėka jo pastatyto namo draustinyje istorija ilgam įsirėžė į žmonių atmintį.

Tačiau kodėl tyli Aplinkos ministerija ir jos vadovė Ieva Andriulaitytė? Paskutinė žinia iš šios ministerijos ta, kad pirmininkaudama ES Tarybai Lietuva sieks mažinti kliūtis žiedinei ekonomikai. Ir nė žodelio apie šią, Miškininko, dieną…

Tuo tarpu miškininko profesija Lietuvai turėtų reikšti itin gyvybiškai svarbų vaidmenį tvariai valdant šalies miškus, kurie užima daugiau nei trečdalį šalies teritorijos. Nepasakysiu nieko naujo, kad mišką tvarkyti ir puoselėti gali kūrybingas bei mylintis gamtą žmogus, gerai pažįstantis miško ekosistemas.

Tačiau apie tai politikai jau nebekalba. Tik kai išlenda su mišku susijęs koks nors skandalas, visi solidariai stengiasi tai nutylėti.

Prisimenate garsiąją istoriją, kai 2020 m. sausį stumbrės žūtimi pasibaigusioje medžioklėje buvo minimi Seimo, „Grigeo“, „Biovelos“ vardai? Tuomet įtakingų Lietuvos politikų ir verslininkų – medžioklės dalyvių – sąrašo iškart neatskleidė nei aplinkosaugininkai, nei Valstybinių miškų urėdija, argumentuodami asmens duomenų apsauga.

Valstybinių miškų urėdijai priklausančiame Krekenavos-Naujamiesčio profesionalios medžioklės ploto vienete varyminės medžioklės metu buvo sumedžiota stumbro patelė. Jos jauniklis taip pat neišgyveno. Tuometis Utenos rajono savivaldybės tarybos narys „valstietis“ Jonas Slapšinskas teigė supainiojęs stumbrę su šernu. Jam vėliau buvo skirta bauda bei priteista atlyginti milžinišką žalą gamtai.

Stumbras yra įtrauktas į Lietuvos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą. Naujienų agentūros BNS duomenimis, šioje komercinėje medžioklėje iš viso dalyvavo 25 asmenys. Ši medžioklė tarsi po didinamuoju stiklu parodė šalies įtakingųjų voratinklį.

Kodėl valstybės lėšomis išlaikomi profesionalios medžioklės plotai ilgus metus tarnauja kaip neoficialūs politinių susitarimų ir verslo sandorių užkulisiai?

Kaip rodo faktai, medžioklėse sprendžiami „milijoniniai klausimai”, o už uždarų durų galioja tik savos taisyklės ir ypatinga asmens duomenų apsauga.

Juk tie patys asmenys, kurie linksminosi Panevėžio miškuose, figūruoja rezonansiniuose politiniuose procesuose, tarkime, „Grigeo Klaipėda“ teisiniai procesai, dabartinio premjero Mindaugo Sinkevičiaus „televizorių” finansiniai skandalai…

Vadinasi, šios medžioklės – tai ne šiaip bendras laisvalaikis, tai – įtakos tinklas, lemiantis ir valstybinius užsakymus tiesiant kelius į poligonus.

Vykusioje medžioklėje, kaip skelbė BNS, tuomet dalyvavo dabartinio Vyriausybės vadovo tėvas, tuometinis Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkas Rimantas Sinkevičius, įmonės „Grigeo“ didžiausias akcininkas Gintautas Pangonis, advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ įkūrėjas Rolandas Valiūnas bei kelių tiesimo įmonės „Fegda“ vienas akcininkų Arvydas Gribulis.

Tuometis aplinkos ministras Kęstutis Mažeika BNS sakė, kad medžioklės dalyvių nepažinojęs, bet planavęs juos paviešinti. K. Mažeikos teigimu, jam G. Pangonio pavardė žinoma tapo tik po „Grigeo Klaipėda“ nevalytų nuotekų skandalo, o iš kitų dalyvių žinojo tik R. Sinkevičių.

Tuo tarpu žurnalistai tuomet pagrįstai pasigedo nuoseklumo – apie J. Slapšinsko dalyvavimą pranešta iškart, o kitų įtakingų asmenų pavardės buvo slepiamos, neviešinti medžioklės dalyvių ministrą K. Mažeiką galėjo skatinti ir neoficialus medžiotojų solidarumo jausmas.

Tai štai kas iš tikrųjų vyksta mūsų miškuose.

Medžioklės dar nuo sovietmečio laikų yra dažnas politinio bei verslo elito neoficialaus laisvalaikio ir reikalų tvarkymo būdas, dažniausiai vykstantis atokiau nuo visuomenės akių.

Nežinau, ar tikslu sakyti, kad nacionaliniuose parkuose, draustiniuose ar ES saugomose „Natura 2000“ teritorijose vyksta tam tikros verslininkų ir politikų užkulisinės linksmybės?

Tikrąja to žodžio prasme – ne tik dėl to, kad plynai kertami vertingi miškai, bet ir dėl to, kad tąkart Pašilių stumbryno apylinkėse nugaišo be motinos likęs stumbriukas. Vytauto Didžiojo universiteto Gamtos mokslų fakulteto mokslininkų atlikta DNR ekspertizė vėliau oficialiai patvirtino liūdną faktą.

Tai buvo tiesioginis įrodymas, kad J. Slapšinsko šūvis nusinešė ne vieną, o dvi saugomas gyvybes, nors aplinkosaugininkai tyrimą vilkino kelias dienas.

„Aš mačiau pavardes, bet žiūrėjau tik, ar nėra mano pavaldžių institucijų vadovų. (…) Bet kalbant apie viešus asmenis arba ten tai, kas buvo įvardyta, aš tų žmonių kažkaip kai nepažįstu, tai mano tos pavardės nieko nesako“, – BNS tuomet teisinosi tuometis aplinkos ministras K. Mažeika.

Šiandien Kęstutis Mažeika vadovauja Žemės ūkio ministerijai, kurios reguliavimo sričiai priklausančią Nacionalinę mokėjimo agentūrą (NMA) pastaruoju metu krečia Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) ir kitų teisėsaugos institucijų tyrimai.

Ar šiandien mes visą tiesą žinome apie Kapčiamiesčio girios, kitų  miškų ir girių perdavimą karinių poligonų plėtrai bei karių treniruotėms? Pavyzdžiui, dėl Rūdninkų ar naujai steigiamų poligonų Tauragės ir Šilalės rajonuose?

Priimant šiuos strateginius valstybės saugumo sprendimus tiesiogiai dalyvauja tie patys politikai, o jų priekyje šiandien žengia vienas iš minėtos medžioklės herojų – dabartinio premjero tėvas – Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Rimantas Sinkevičius.

Taip, kariniai poligonai yra viena iš svarbiausių grandžių krašto gynyboje. Poziciją dėl jų plėtros ne kartą išsakė sąjūdis „Už Lietuvos miškus”, Lietuvos miškininkų sąjunga, Girių inspekcija. Visuomeninės organizacijos kalba be užuolankų, sako tiesiai, kad miško kirtimas vardan saugumo neturi tapti nekontroliuojamu plynų kirtimų legalizavimu saugomose teritorijose.

Iškirstų miškų atstatymui ar jų kompensavimui šalyje tiesiog nėra laisvų valstybinės žemės fondų, o visuomenė turi aiškiai žinoti, kokia kaina vyksta ši plėtra.

Išskirtinę vietą šalies gamtoje užima Kapčiamiesčio bei Dainavos girios miškai, kuriuose 36 metus ūkininkavo žymus aukščiausios kvalifikacijos girininkas, nusipelnęs Lietuvos miškininkų sąjungos garbės narys Antanas Olšauskas.

Girininkas A. Olšauskas per savo praktiką atkūrė daugiau kaip 5 tūkstančius hektarų miškų, o susipažinti su jo sukurtais medynais ir miškininkystės patirtimi važiuodavo specialistai iš visos Lietuvos.

Su Miškininko diena! Diena, kuri turi pagerbti miškuose dirbančius žmones už jų sumanumą, kantrybę ir meilę gamtai.

Už miškininkų kūrybą, kad jų įveisti ir prižiūrimi miškai sėkmingai sulauktų brandos bei būtų išsaugoti ateities kartoms.