Ingrida ŠIMONYTĖ

„Noriu tiesiai ir nuoširdžiai atsakyti tiems, kam rūpi: išsiunčiau TS-LKD pirmininkui
Gabrieliui Landsbergiui atsakymą į jo laišką, kuriuo patvirtinau apsisprendimą dalyvauti partijos
pirminiuose ir – jei mano kandidatūra pirminiuose rinkimuose būtų įvertinta kaip priimtina –
Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimuose.

Apie šias pareigas niekada nei svajojau, nei ketinau siekti. Greičiau atvirkščiai. Vis dėlto
šiandien esu pasirengusi imtis tos didžiulės atsakomybės, jeigu žmonių valia taip lems.

Kas pakeitė ankstesnę nuostatą?

Pirma ir absoliučiai svarbiausia, savo pačios nuostabai patyriau, kiek daug žmonių – turiu
galvoje tiek TS-LKD bendruomenę, tiek su partija nesusijusius bendraminčius – su mano asmeniu
sieja kitokios – galbūt pagarbesnės, sąžiningesnės, nuoširdesnės – politikos viltis.

Negerbti tokio pasitikėjimo būtų puikybė. Todėl tegul į klausimą, ar išties galiu šį lūkestį išpildyti, padeda atsakyti
rinkėjai. Šiame etape – tie, kurie dalyvaus partijos pirminiuose rinkimuose, o vėliau galbūt ir kiti –
jeigu tikės, kad bendras kitokios politikos, kitokių santykių visuomenėje, kitokio gyvenimo viltis
galime sutelkti, sustiprinti, ir įgyvendinti kartu.

Antra, mane neramina įvykiai ir tendencijos, kurios ima įsitvirtinti Lietuvoje. Neramu, kad
gali įsitvirtinti pernelyg ilgam. Draudimai, ciniški galios žaidimai, įsigalinti daugumos diktatūra
mažumai – tai atstumia laisvus žmones, atgraso nuo domėjimosi ir dalyvavimo kuriant mūsų visų
bendrabūvį, t.y. Valstybės politiką.

Galbūt kažkas būtent to ir siekia, tačiau aš demokratiją suprantu kitaip, todėl norėčiau Lietuvoje matyti visiškai priešingus procesus ir „vidinė emigracija“ – bėgimas nuo skaudinančių dalykų į savo kasdienius darbus – nėra man jauki būsena.

Kaip aš suprantu Prezidento vaidmenį?

Nežarstysiu nesąžiningų pažadų: joks Prezidentas savo dekretais negali pakeisti nei
parlamentinės daugumos, nei jos suformuotos Vyriausybės, kuri įgyvendina savo programą ir savo
politiką. Negali pats sau vienas sukurti šalies ir kiekvienos jos šeimos gerovės.

Tačiau Prezidentas gali ir privalo būti Konstitucijos garantas. Mano supratimu, tai reiškia:
principingai ginti demokratiją, žmogaus teises, žodžio laisvę, nuosavybės neliečiamumą, teismų
nepriklausomumą. Užtikrinti, kad būtų ginamas silpnesnis ir neliktų tų, kurie jaučiasi pamiršti.

Ginti nuostatą, kad demokratija nėra daugumos diktatūra mažumai. Tikiu, kad kitokia politika gali
prasidėti nuo grįžimo prie Konstitucijos ginamų esminių vertybių, kurios šiandien vis dažniau
paminamos.

Savąsias kitokios politikos viltis sieju su vis dar tvirtu tikėjimu, kad savo šalyje galime
susitarti. Susitarti, kokios būtent valstybės norime: kokio švietimo, kokio mokslo, kokios sveikatos
ir socialinės apsaugos. Ir čia pat sutarti, sukirsti rankomis bei pasirašyti, kad sutinkame patys savo
sutartąjį vaizdinį tinkamai ir sąžiningai finansuoti, užuot nuolat vaikiusis kuo mažesnių mokesčių ir
kuo dosnesnių įsipareigojimų chimerą.

Tai būtų naujasis Lietuvos Kontraktas, naujas Lietuvos
Sutarimas, kurį pakaktų pradėti vos keliose srityse, turint didesnių ambicijų ateičiai. Susitarimas dėl
krašto gynybos jau yra ta pirmoji kregždė. Tai ir patvirtinimas, kad susikalbėti vis dar galime. Bet
vien jo nepakanka.

Turime susigrąžinti tikėjimą, kad galime pasiekti susitarimą dėl Valstybės ir
mūsų visų ateities. Tuomet galėsime darniau ir nuosekliau eiti į priekį nepriklausomai nuo to, kas
kuriuo metu yra valdžioje, kas – opozicijoje.

Ir pagaliau, Valstybės saugumas – svarbiausias Prezidento ir mūsų visų rūpestis. Šalies Laisvė
yra mūsų visų klestėjimo pagrindas. Ir čia nereikia kitokios politikos, nes negali būti jokių
kompromisų dėl Laisvės. Lietuvos geopolitinė padėtis pati diktuoja atsakymus – mums reikia
stiprios NATO, stiprios ir solidarios ES bei pakankamų mūsų pačių pajėgumų. Lietuvoje ir visame
regione turi būti kuo daugiau Vakarų. Saugios bei sėkmingos Ukrainos, Sakartvelo ir Moldovos bei2
jų sėkmingos pažangos europinės integracijos kelyje turime pasiekti ir dėl savęs pačių bei savo
ateities.

Prezidentas nėra visagalis. Ir nėra stebukladarys. Tačiau savo intelektinėmis ir savo
kūrybinėmis galiomis stipri tauta gali būti visagalė. Tai reiškia, kad galime vėl iš naujo atrasti, kaip
šias galias įdarbinti tolesnei Valstybės kūrybai“.