Sąžiningi miškininkai jau pasitraukė iš darbo, o likusiems į miškų ateitį nusispjaut. Tas pats atsitiks ir su parkais.

Vytautas GIRININKAS, laikraštis ŠIANDIEN
  

Nuo liepos 1 d. įvyko saugomų teritorijų valdymo reforma. Urėdijų pavyzdžiu parkų ir rezervatų direkcijos buvo sujungtos ir iš daugiau nei 30 direkcijų liko 5. Kadangi tai įvyko prieš parkų darbuotojų valią, tai dalis jų nepanoro dirbti sustambintose direkcijose.

Štai Asvejos regioniniame parke iš darbo pasitraukė visas kolektyvas, liko tik direktorė ir darbininkas. Ženklus nubyrėjimas ir kituose parkuose. Tad ministro Simono Gentvilo kalbos, jog reformos tikslas – pritraukti daugiau specialistų – tik tušti žodžiai. Tikrasis tikslas, manau – dar labiau susilpninti gamtos apsaugą.

Jau keli metai, kaip valstybiniai parkai neturi savo inspektorių ir gali vykdyti tik vadinamą „prevenciją“. Inspekcinę funkciją dabar vykdo tik Aplinkos apsaugos departamentas, kuris nespėja gaudyti brakonierių ir teršėjų, o dabar dar turi ir poilsiautojus drausmint, žiūrėti ar laikomasi lankymosi apribojimų rezervatuose, kas buvo parko direkcijų funkcija.

Žinoma, dabar aplinkos apsaugos inspektoriai į parkų reikalus praktiškai nesikiša, nes papildomų resursų tam negavo. O ir neprivalo, nes to paties Simono Gentvilo iniciatyva buvo priimta įstatymo pataisa, leidžianti aplinkosaugininkams nevykti į iškvietimus, jeigu jie jiems atrodo nesvarbūs. Taigi saugomos teritorijos šiuo metu yra visiškai nesaugomos, o po paskutinės reformos ir gamtos tyrimus, monitoringus nebus kam atlieka.

Tad kam buvo reikalinga tokia reforma? Tik todėl, kad parodyti, jog per 4 metus kažką padarei? Pažiūrėkite, kas atsitiko su miškais po urėdijų reformos. Dabar vyrauja grynas pelno siekimas, paminant tiek gamtosauginius interesus, tiek prievolę visuomenei išlaikyti palankią miškų būklę.

Baisu net pagalvoti, kas atsitiks su miškais po dar vienos reformos – nuo lapkričio urėdija turėtų virsti akcine bendrove. Sąžiningi miškininkai jau pasitraukė iš darbo, o likusiems į miškų ateitį nusispjaut. Tas pats atsitiks ir su parkais. Kai tam tikra teritorija lieka be šeimininko, tai tas labai greitai pasimato. Nežinau nė vienos valstybės, kur viena direkcija valdo kelis nacionalinius parkus.

Man nuoširdžiai gaila tos Asvejos regioninio parko direktorės, kuri dabar turės valdyti teritoriją nuo Kauno marių iki Biržų. Taip pat nuoširdžiai gaila be darbo likusio Kurtuvėnų regioninio parko direktoriaus ir kitų direktorių, kurie šiems parkams paaukojo didelę dalį savo gyvenimo, pristeigė lankytojų centrų, amatų centrų, muziejų, apžvalgos bokštų, pažintinių takų. Kas dabar visu tuo pasirūpins, jeigu jau iki tol buvo sunku į provinciją pasikviesti tinkamą žmogų už varganą parko darbuotojo atlyginimą?

Pretekstas stambinti parkų direkcijas – per mažas jose dirbančių žmonių skaičius. Pagal teisės aktus biudžetinėje įstaigoje turi būti mažiausiai 20 etatų. Kas sugalvojo šį skaičių ir kuo pagrindė – nežinia, bet Valstybės kontrolė, atlikusi auditą Aukštaitijos nacionalinio ir Labanoro regioninio parko direkcijoje, nustatė, kad šių dviejų parkų direkcijų sujungimas, įvykęs prieš dešimtį metų, valstybei neatsipirko. Tad, logiškai mąstant, antrą kartą ant to paties grėblio lipti nevertėtų.

Gali būti, kad Aplinkos ministerija supranta, jog neapsimokės ir šį kartą. Ir tai gali būti pretekstu panaikinti parkų direkcijas iš viso. Kuo mažiau kontroliuojančių institucijų! Juk toks buvo į šią valdžią atėjusių liberalų šūkis.

Asvejos regioninis parkas įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu, siekiant išsaugoti Asvejos ežeryno kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti. Vidurinėje Aukštaičių aukštumos dalyje beveik 60 km nuo Alionių pelkių per Giedraičius ir Dubingius iki Buivydžių kalvų driekiasi siauras vingiuotas Lietuvos dubaklonis.

Vertingiausioje jo dalyje telkšo Asveja – ilgiausias ir vienas giliausių bei didžiausių Lietuvos ežerų. Siauras ežeras su šešiomis salomis, vaizdingomis atšakomis lyg upė vingiuoja 22 km, o kartu su Žalktynės ir Vyriogalos įlankomis jo ilgis siekia 30 km.