Prof. Petras STIRBYS, laikraščio ŠIANDIEN apžvalgininkas

Daugelis namų ūkių jau turi privilegiją gamintis elektrą patys, savo reikmėms pajungdami saulės siunčiamą energiją. Valstybės teikiama finansinė parama skatina saulės baterijų diegimą, pigina elektros savikainą, mažina namų ūkių išlaidas. Tos išlaidos galėtų būti dar mažesnės, o gaminama elektra galėtų nešti kur kas apčiuopiamesnį pelną, jei ne realizacijos apsunkinimai.

Išties, nieko nekainuojanti saulės energija yra patraukli žaliava elektros gamybai tegul ir nedidelėmis apimtimis, tačiau elektrą gaminantis vartotojas patiria nemažai iššūkių. 

Gausūs elektrotechniniai  reikalavimai saulės energijos pradiniame įdarbinimo procese šeimininkams kelia finansinių ir kitokių rūpesčių. Susiduriama su saulės modulių, inverterių, optimizatorių, kabelių bei kitų būtinų priedų, turinčių solidžius įkainius, panaudojimu bei fondogrąža.

Patiriamas išlaidas didina įrangos montavimo darbai, kurių pats šeimininkas negali atlikti, tad tenka samdyti profesionalius instaliuotojus. Nerimą kelia ne tik saulės baterijų veikimo trukmė, atsiperkamumas, bet ir perteklinės elektros vertės apskaitos buhalteriniai niuansai. Tad šis rašinys apie tai, o konkrečiai – apie fizinio ar juridinio asmens sugeneruotos perteklinės elektros energijos realizavimo rinkoje peripetijas, bei nuostolingumą.

Visiems yra gerai žinoma tiesa, kad pagaminta elektra turi būti sunaudojama tą pačią akimirką. A. Jockus teigia, kad „elektra sunaudojama tuo pačiu metu, kai atiduodama į tinklą“ (alfa.lt; 2021.12.27). Jei pasektume tos energijos finansinio kompensavimo vingius gaminančiam vartotojui, tai pastebėtume, jog pinigus už pagamintą perteklinę elektrą (faktiškai – energijos depozitą) susižeria ESO  – energijos skirstymo operatorius, kuris, pasiėmęs pinigus, apsimeta saugantis elektrą, o vėliau, gamintojui prireikus papildomos energijos (pvz., rudenį ar žiemą), grąžina ją gamintojui, bet jau kita kaina, pasiimdamas niekuo nepagrįstą, susigalvotą „pasaugojimo“ mokestį, nors elektra niekaip nebuvo saugoma – ji juk buvo suvartota vos tik ją pagaminus.

Analizuojant šią kuriozinę situaciją, logiškas nuoseklumas būtų kitoks. Ne ESO, bet gaminantis vartotojas, pateikęs energijos perteklių į tinklus, turėtų pinigus pasiimti kaip už parduotą elektrą čia ir dabar (gal net su jam naudinga marža, kaip priimta komerciniuose santykiuose), o vėliau, prireikus papildomų energijos išteklių, juos nusiperka jam palankia kaina iš bet kurio tiekėjo. Šis supratimo modelis panaikina, demaskuoja vadinamą elektros „pasaugojimo“ mokestį kaip klaidinantį, telpantį į apgaulingai gudrią, kartu primityvią schemą.

Oficialiai deklaruojama, kad nesunaudotas elektros perteklius patenka į tinklą, o už pasinaudojimą tinklais mokamas ESO nustatytas mokestis (G. Sagaitytė; LRT.lt). Įsidėmėtina: elektros tinklais pasinaudojo ne tik gaminantis vartotojas (perteklinės energijos tiekėjas), bet ir kiti vartotojai (energijos gavėjai), kurie, savaime suprantama, irgi moka priedus už pasinaudojimą tinklais. Taigi kažkas, (galimai ESO) už tinklų pasinaudojimą apmokestina ir netaršios elektros gamintoją, ir tuos kitus (atokius) energijos recipientus. Taigi, išsunkiami du mokesčiai iš skirtingų šaltinių – iš gaminančio vartotojo ir daugelio mūsų už tų pačių tinklų eksploatavimą. Ekonomiškai genialus žaidimas, kuris, verslo požiūriu, itin patrauklus.

Dalis pelno tenka turbūt ESO, o kita dalis – galimai liberaliems elektros tiekėjams. Stebint procesą iš šalies, sunku justi nepadorumą, kai elektrą gaminantis vartotojas, patiekęs perteklinę energiją į tinklus (faktiškai ją pardavęs), finansinės kompensacijos negauna, jo lūkesčiai nukeliami ateičiai, neramiai laukiant kada jam prireiks papildomų energetinių išteklių, kuriuos įsigys jau su „pasaugojimo“ antkainiu.

 Praėjusiais metais buvo skelbta, jog šiais, t.y. 2023 metais privatiems elektros gamintojams „pasaugojimo“ mokestis didės vidutiniškai 30 proc. (VERT; Verslas, 2022.11. 24). Priklausomai nuo atsiskaitymo varianto (I ar II) kainos 2023 metais didės atitinkamai 32 proc. ir 56 proc. (V. Budzinauskas, 2023.01.17).Iškyla ir kitokio pobūdžio nesusipratimų. Superkantys ir, suprantama, perparduodantys elektrą, tegul ir tam pačiam gamintojui, nė centu neprisideda prie nelengvai įdarbintų investicijų į elektros gamybos infrastruktūrą. Turimi omenyje tiek fiziniai, tiek ir juridiniai asmenys (pavadinkime juos elektros donorais), kurie įsirengė saulės energijos konvertavimo į elektros energiją brangiai kainuojančią įrangą.

Apsimetę saugantys perteklinę energiją (nesvarbu ESO ar liberalūs tiekėjai) neva superką ją, kruopščiai ir, atseit, nuostolingai ją pasaugo, po ko vėl parduoda (perparduoda recipientui, t.y. tam pačiam donorui, pagaminusiam produktą) su pasaugojimo priedu. Ir nė žodžiu neužsimenama apie finansinį būtinumą prisidėti prie techninės įrangos įsigijimo, montavimo, įteisinimo ir kitokių kaštų dalinio padengimo. Visiems turbūt patiktų daryti biznį kitų gaminančių vartotojų sąskaita.

Susidariusią situaciją švelnina Aplinkos projektų valdymo agentūros (APVA) parama. APVA galėtų prisidėti prie ydingos elektros pasaugojimo praktikos nuvainikavimo ir geranoriško, skaidraus finansinių santykių sureguliavimo. Fizikine prasme elektros energiją gali akumuliuoti, o tuo pačiu rezervuoti / pasaugoti tik milžiniškos talpos akumuliatoriai ir dalinai Kruonio hidroelektrinė.

 Gaminantis vartotojas yra suinteresuotas gaminti kuo daugiau elektros energijos ir šitaip papildomai užsidirbti. Tačiau pasirinkimą riboja instaliuota galia. O galios didinimas, anot S. Bliudskio (delfi.lt; 2023.04.13) vėlgi kainuoja papildomai pagal ESO nustatytus įkainius. Beje, viršijus tam tikrą galią (> 3,6 kW) prireiks trifazio įvado, o tai  ir vėl papildomos išlaidos gamintojui.

 Galima įžvelgti du negatyvius momentus: 1) Privalomai sumokėtiną dirbtinai sugalvotą elektros pasaugojimo mokestį, 2) Nesąžiningą prekybinį manipuliavimą pertekline elektros energija, prie kurios gamybos nei ESO, nei joks liberalus tiekėjas neprisidėjo finansiškai – nesikooperavo, neinvestavo, tačiau naudojasi gamybos produktu ir iš jo pelnosi.

   Elektrą gaminantis vartotojas yra suinteresuotas ne tik prisidėti prie netaršios energijos gamybos, pasigaminti kuo daugiau pigesnės energijos, bet ir kiek įmanoma trumpinti investuotų lėšų atsipirkimo terminus. Gaminantį vartotoją juk ir taip spaudžia saulės elektros modulių limituota funkcionavimo trukmė. ESO ir/arba liberalus elektros tiekėjas vienašališkai ir nepagrįstai diktuoja sąlygas, menkina elektrą gaminančio vartotojo ekonominį įnašą, piktnaudžiauja savo padėtimi.

Peršasi išvada, jog demaskavus nesveiką praktiką, būtina eiti demanipuliavimo keliu, gerbti ir vertinti elektrą gaminantį vartotoją, matyti jo investicinį įnašą. Tai įgalintų užtikrinti spartesnę elektrą gaminančių vartotojų plėtrą, saulės elektrinių pajėgumų augimą, pasaulinių tendencijų įgyvendinimą.