www.siandien.info, laikraštis ŠIANDIEN

Šie metai labai svarbūs Zarasų krašto miškininkams. Prieš 100 metų Zarasuose buvo įsteigta Ežerėnų urėdija (vėliau pervadinta Zarasų miškų urėdija). Savo veiklą vykdžiusi per visą nepriklausomos Lietuvos valstybės gyvavimo laikotarpį, per okupacijas išlaikė savo struktūrą (su kai kuriais pakitimais) iki 1947 metų. Po 10 metų buvo atkurtas Zarasų miškų ūkis, kuris gyvavo iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.

1990 m. birželio 29 d. Miškų ūkio ministerijos įsakymu Nr.57 Zarasų miškų ūkis pavadintas Zarasų miškų urėdija. Zarasų krašto miškininkai šiais metais galėjo švęsti savo veiklos 100 – metį, bei paminėti atkurtos Zarasų miškų urėdijos 30 – metį, deja, dėl aplaidaus kai kurių politikų darbo miškų sistema buvo išdraskyta.

Žinomas Zarasų krašto miškininkas Rimantas Jurevičius gimė politinių kalinių šeimoje Sibire, į Lietuvą grįžo 1964 m. 1991–1999 m. dirbo Zarasų girininkijos girininku, nuo 1999 m. – VĮ Zarasų miškų urėdijos urėdu. Nuo 1993 m. steigiamojo suvažiavimo Tėvynės sąjungos Zarasų rajono skyriaus narys, ilgus metus buvo šio skyriaus vadovas, Zarasų rajono savivaldybės tarybos narys.

Rimantas Jurevičius sutiko atsakyti į laikraščio ŠIANDIEN klausimus.

• 

Gerbiamas Rimantai, kaip pasikeitė jūsų gyvenimas po 2017 metų, kai prasidėjo taip vadinama miškų reforma?

Mano darbo stažas beveik 44 metai. Pirmoji darbo knygutė išrašyta 1976 m. gamybinės praktikos metu. Darbovietė Zarasų miškų ūkis- Antazavės girininkija. Praktikos metu labai padėjo patarimais, pamokymais tuometinis miškų ūkio vyriausiasis miškininkas Bronius Subatavičius.
Broniaus, tikro miškų patrioto, šilto, nuoširdaus, gero žodžio pasigendu nuolat.

Niekur daugiau neteko dirbti – tik miškų sistemoje. Eigulys, technikas, girininkas, urėdas. Per savo 40 metų dirbau dviejose darbovietėse, prižiūrėjau kolūkių ir valstybinius miškus.

2017 metais po miškų sistemos išdraskymo, tapau Lietuvos valstybės išlaikytiniu. Kas mėnesį registravausi užimtumo tarnyboje. Buvau visiškai ramus, nes dirbti tokioje mėsmalėje , kokioje buvome priversti kapanotis po 2016 metų Seimo rinkimų, neteko per visą savo darbinės karjeros laikotarpį. Gaila, tačiau ir mes, miškininkai, pasirodėme silpni prieš tuos, kurie valdo milijonus.

Visos šalies valstybinių miškų valdymo sistema kartu su tuometinių vadovų atsakingu ir rūpestingu požiūriu į mūsų miškų ateitį per atkurtos Lietuvos metus stiprėjo, užsitarnavo gerą vardą, tačiau, susirinkus 2016 metų Seimui ,visa sistema, pažeidžiant Lietuvos Konstituciją, buvo išdraskyta. Kas gali paneigti, kad ne už atlygį iniciatoriams.

Po metų įsidarbinau švietimo sistemoje, tikrai esu patenkintas. Darbas panašus, kaip ir įmonės vadovo, tik su miškais mažai ryšio. Svarbiausia- puikus darbo kolektyvas.

Nenorėčiau dabar vertinti miškų sistemos išdraskymo pasekmių. Tai matosi akivaizdžiai. Vieno tik norėčiau, kad būtų įvardinti ir nubausti tie asmenys, kurie, kaip nusikaltėliai prastūmė Miškų įstatymo pataisas 2017 m. liepos 11 d.

O geriausia nuobauda būtų, kad artėjančiuose Seimo rinkimuose Lietuvos piliečiai už tuos veikėjus nebalsuotų. Tiems, kurie bus pamiršę, primiršę „ draskytojų“ pavardes, galėsime priminti.

Manau, kad jau laikas po juodinimo, šmeižto kompanijos, sugrąžinti dorą, šviesų miškininkų vardą. Juokaudamas dar galiu pridurti – ačiū, kad nors iš Tėvynės mūsų, miškininkų, ši valdžia neišvarė.

Netraukia atgal į mišką?

Esu sakęs, kad miškininko uniformą iš spintos ištrauksiu, kai vėl bus atkurtos urėdijos. Kai artėjo Lietuvos nepriklausomybės atstatymas, miškininkai aktyviai įsijungė į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklą, tapo atkurtos Lietuvos Šaulių Sąjungos nariais, Krašto Apsaugos savanoriais. Mano manymu, miškininkai nepriklausomybės judėjime buvo labiausiai organizuota patriotinė struktūra.

• 

Praėjusiais metais įkūriau bendruomenę „ Miško broliai“ , turime tikslą skleisti objektyvią, istoriškai pagrįstą informaciją apie mūsų miškų sistemos, konkrečiai – Zarasų miškų urėdijos kūrimąsi, veiklą, juo labiau, kad šie metai, kaip minėjau, Zarasų miškų urėdijai būtų buvę jubiliejiniai.
Bendruomenė „Miško broliai“ stengiasi prisiminti, priminti, pažymėti mūsų krašto Lietuvos patriotus. Šiuo metu iniciavome Lietuvos partizanų žeminių atstatymą Antazavės šile. Organizuojame patriotinius renginius, žygius.

Tai, ką atlikdavo buvusios Zarasų miškų urėdijos darbuotojai, dabar bando daryti „Miško broliai“?

Taip, Lietuvos miškininkai visais laikais buvo ir yra Lietuvos, savo krašto patriotai.

Sovietų, nacių okupacijų metu kartu su kitais neabejingais savo Tautos ateičiai, aktyviai dalyvavo pasipriešinimo kovose. Tapę partizanais, jų ryšininkais, rėmėjais žiauriai nukentėjo: žuvo kovose, buvo ištremti kartu su šeimos nariais į Rusijos šiaurę.

Gyvi sugrįžę iš lagerių, tremties, puoselėjo savo mylimos Lietuvos miškus. Nedaug turime parašytų atsiminimų apie miškininkus – patriotus.
Dar viena dalis dabartinės Lietuvos miškininkų, vadinamų pokario miškininkais – tai vaikai, anūkai tų lietuvių, kurie kentėjo sovietų lageriuose.

Politiniai kaliniai, tremtiniai, skiepiję savo atžaloms meilę Tėvynei, gamtai, stengėsi išmokinti savo vaikus dorais piliečiais, savo krašto patriotais. Dėl to didelė dalis Sibiro vaikų tapo miškininkais.

Vieni studijas pradėjo Šiaurėje, grįžę į Lietuvą tęsė mokslus, kiti sugrįžę pasirinko miškininko kelią.

• 

Mūsų bendruomenės „Miško broliai“ tikslas vadovaujantis istoriniais – literatūriniais šaltiniais, prisiminimais priminti visuomenei, kad didžiausia miškininkų bendruomenės dalis dori, sąžiningi, mėgstantys mišką, gamtą Lietuvos piliečiai.

Norime priminti, kad per šimtametę miškininkystės istoriją mūsų krašte susiformavo pagarbos vertas miškininkų – patriotų elitas. Žinoma, kaip ir kiekvienoje šeimoje, taip ir pas mus buvo ir nevertų miškininko vardo: išdavikų, prisitaikėlių, bailių, savanaudžių.

Bendruomenės nariai, kartu su neabejingais mūsų krašto istorijai bendraminčiais, domėsis, ieškos, prižiūrės atmintinas vietas, bendraus su likusiais gyvais pasipriešinimo sovietų okupacijai dalyviais, užrašys jų prisiminimus, rengs ir dalyvaus patriotiniuose renginiuose.

Mūsų tikslas priminti dabartiniam jaunimui garbingą Tautos praeitį, išaiškinti ir padėti suprasti pokario kovų svarbą ir atsakomybę.

Parengė Kęstutis Didžiulis.