Valdas VASILIAUSKAS, laikraštis „ŠIANDIEN”

Daug kam Lietuvoje buvo neramu, koks bus JAV federalinio teismo Čikagoje sprendimas dėl Neringos Venckienės. Per užtrukusį teismo procesą Neringa sulaukė JAV kongresmenų Chriso Smitho ir Randy Hultgren’o rimtos paramos ir tokių pasaulio žiniasklaidos gigantų kaip “Associated Press” išskirtinio dėmesio.
O Lietuvoje? Nors žiniasklaidos tonas sušvelnėjo, bet kol kas vyrauja vienkryptis judėjimas. Aš pasirengęs suprasti ir gerbti kitokią nuomonę dėl Garliavos nei mano: ši iškrypėliška istorija per daug tolima ir prieštaraujanti sveikam protui, kad normalus žmogus ja patikėtų (tuo iškrypėliai visame pasaulyje visuomet meistriškai naudojasi).

Bet aš atsisakau gerbti žmogų, kuriam šioje istorijoje su virtine mįslingų mirčių viskas aišku.  Man iki šiol mįslė: dėl kokių priežasčių ūmai radikaliai pasikeitė, tyrėjų, prokurorų, politikų pozicija. Ir konvejeriu Lietuvoje kepami teismų nuosprendžiai man neleido suabejoti Montenio maksima: “Ar mažai man teko matyti nuosprendžių, labiau nusikalstamų, negu pats nusikaltimas”.

Visiems tiems, kurie iki šiol nepavargsta koneveikti „violetinį marą“, užduodu klausimą: smurtu iš senelių ir tetos namų išplėšus mergaitę ir ją paslėpus, ar Lietuvos vaikai tapo saugesni? Mano nuomone, šiuo metu vaiko teisių apsauga Lietuvoje katastrofiška.

 Primenu, kad Garliavos istorijai šiemet sukaks dešimt metų.

Kelias, kuriuo negrįžtama

Kai 2008 m. lapkričio 29 d. niekam nežinomas, pojaunis, sportiškai sudėtas vyriškis atnešė į Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą pareiškimą dėl seksualiai išnaudojamos mažametės dukrelės, likimas galbūt paskutinį kartą jį bandė išgelbėti nuo laukiančios Golgotos- budintis policininkas nenorėjo pareiškimo registruoti.

Tačiau vyro būta užsispyrusio ir kitą dieną policija noromis nenoromis pradėjo ikiteisminį tyrimą. Vyriškis nežinojo, kad tądien jis padarė pirmą žingsnį keliu, iš kurio negrįžtama.

Žingsnį, kuris ilgainiui apvers aukštyn kojomis jo tėvų, vienintelės mylimos sesers, visų artimųjų gyvenimus, nulems prokurorų, taip pat ir generalinio, policijos aukščiausių pareigūnų karjeras. Žingsnį į pomirtinę šlovę, kurios tačiau niekam nederėtų linkėti – vieniems jis bus didvyris, kitiems- žudikas.

Ir po jo mirties dėl jo pyksis net tų pačių šeimų nariai. Jis taps figūra, kuri kaip Vytautas Landsbergis ir Algirdas Mykolas Brazauskas, padalins Lietuvą į dvi nesutaikomas stovyklas – kedofilų ir kedofobų. Ir tai anaiptol nėra neskoninga hiperbolė, iš kurios verta šaipytis.

Elito pašaipų ir atsainios paniekos sulaukė ne vyras ir jo sesuo (juodu priešininkams kėlė ir kelia kur kas stipresnes neigiamas emocijas – pagiežą, įniršį, neapykantą), o jo šalininkai ir pasekėjai. Ironiška, kad žmogus, niekad nesidomėjęs politika, tapo simboliu stichiškai susiformavusio judėjimo, natūraliai peraugusio į politinę partiją, kurios pavadinimas asocijuosi su jo vardu.

Per kelis mėnesius politine veikėja pasidarė ir sesuo, anksčiau taip pat buvusi toli nuo politikos.
Sunku būtų išvardyti visus niekinamus epitetus ir karikatūriškas etiketes, kuriomis buvo išjuokiami prie jo ir jo dukrelės gimtųjų namų slenksčio besirenkantys taikūs ir romūs žmonės- gatviniai, patvoriniai, garliaviniai, net banditai, kriminaliniai elementai. Ir, žinoma, minia, gatvės teismas.

Bet etikečių klijuotojai darė vieną esminę klaidą – jie painiojo tautą (tegul jos dalį arba mažumą) su minia. Jie manė, kad Garliavoje susibūrė skirtingi ir atsitiktiniai žmonės, trumpam suvienyti vienadienių destruktyvių aistrų. Pasiautės, patriukšmaus, išsilies ir išsilakstys.

Pastebėti ir ištaisyti įsisenėjusią klaidą – atskirti minią nuo tautos – neprivertė ir tas faktas, kad „patvoriniai“ jau turi savo atstovus Seime, net visą frakciją ( minia nėra atstovaujama nė viename pasaulio parlamente).

Klaidinga įžvalga

Klaidinga pasirodė ir kita vyraujanti įžvalga: atseit tai viso labo tik vienos šeimos tragedija, kuri greitai visuomenei atsibos ir užsimirš. Matyt, šia diagnoze patikėjo ir mano nuoširdžiai gerbiamas buvęs premjeras, buvusios valdančiosios partijos vedlys Andrius Kubilius. Jo patarėjas prieš lemtingą balsavimą Seime dėl teisėjos Neringos Venckienės neliečiamybės panaikinimo buvo atviras: atstokit nuo premjero su savo mergaite, jam reikia statyti elektrinę.

Po pralaimėtų rinkimų A.Kubilius sulaukė partijos patriarcho viešo tėviško pabarimo dėl nejautrumo mergaitei. Pridurkime – ir teisingumui, be kurio pamato griūna elektrinės ir valstybės. Todėl A.Kubilius savo elektrinės nepastatė ir jau niekada nebepastatys.

Man iki šiol mįslė, kodėl per praėjusią kadenciją taip neatpažįstamai pasikeitė garbinga Tėvynės sąjungos- Lietuvos krikščionių- demokratų partija ( TS-LKD) ir jos iškilūs lyderiai, su kurių dauguma dar nuo Sąjūdžio laikų esu suvalgęs pūdą druskos ( dėl to ne vieno savo ankstesnio darbdavio nepelnytai esu apšauktas konservatorių „kurmiu“). Kadencijos pradžioje ir pabaigoje- tartum dvi skirtingos partijos.

Atėjusi į valdžią TS-LKD sudrebino prokuratūrą ir visuomenę – po 2009 m. spalio 5 d. dvigubos žmogžudystės Kaune – greitu, principingu ir įspūdingai profesionaliu Stasio Šedbaro vadovaujamo Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto parlamentiniu prokuratūros ir kitų ikiteisminio tyrimo institucijų veiksmų pedofilijos byloje reaguojant į Drąsiaus Kedžio skundus tyrimu.

Komitetas pripažino, kad ikiteisminis tyrimas Kauno pedofilijos byloje pagal D.Kedžio skundus buvo atliekamas „aplaidžiai, neoperatyviai ir nekvalifikuotai“. Po tokių triuškinamų išvadų generalinis prokuroras Algimantas Valantinas buvo priverstas atsistatydinti. Atrodė, dabar tai bus…
S.Šedbaro komiteto pateiktos išvados, kurioms 2010 m. sausio 21 d. pritarė visas Seimas, buvo tarsi tvirtas neatšaukiamas valdančiosios partijos pažadas tautai, kad atėjo nauji laikai: prokuratūra bus pertvarkyta iš pagrindų, teisingumas bus įvykdytas ne tik Kauno pedofilijos, bet ir visose kitose bylose. Tačiau tai ir liko pažadu.

Kadencijos pabaigoje S.Šedbaras ir kiti konservatorių šulai pasidarė mieguisti, abejingi ir keistai neryžtingi, kaip tie giliai į stalčių nukištose jų parlamentinio tyrimo išvadose prokurorai. Nemanau, kad dėl nuovargio.

Buvusiam generaliniam prokurorui A.Valantinui tikrai netrūko aukščiausių teisininko kvalifikacijų, jis iš karto suvokė pedofilijos bylos svarbą, nuolat ją stebėjo, net pareikalavo bylos medžiagą atvežti iš Kauno. Ir nieko nedarė, lyg suparalyžiuotas, aukodamas savo karjerą.

Panašus paralyžius ištiko ir bylą perėmusią Vilniaus apygardos prokuratūrą, nors jos vadovas Ramutis Jancevičius, sėdėdamas TV studijoje šalia manęs, bemaž iškilmingai prisiekė, kad tučtuojau bus pareikšti įtarimai Laimutei Stankūnaitei? Tačiau vėl viskas baigėsi neveiklumu ir tyla.

Taip nusprendė teismas

Dabar Generalinė prokuratūra pačią N.Venckienę siekia patraukti baudžiamojon atsakomybėn, be kita ko, už teismo pažeminimą, nes ji Panevėžio miesto apylinkės teismo patalpose po posėdžio , atsakinėdama į žurnalistų klausimus, teisėjus, neminėdama pavardžių, pavadino korumpuotais kyšininkais, kurie gina iškrypėlių klaną.

Tačiau tokiai apibendrinančiai ištarmei sunku surasti tinkamesnę vietą nei Panevėžys, kuriame jau galima būtų statyti teisėjo kyšininko paminklą. Modelių, pozuojančių tokiam paminklui, Aukštaitijos sostinėje tikrai nepristigtų.

Juo galėtų būti buvęs Panevėžio apygardos teisėjas Antanas Jarašius, priverstas atsistatydinti dėl palankų sprendimų Viliaus Karaliaus byloje. Jam rimtą konkurenciją galėtų sudaryti taip pat kontrabandos karaliaus gundymams neatsispyręs buvęs Panevėžio miesto apylinkė teismo pirmininkas Darius Japertas, jau nuteistas.

Prokurorai į teisiamųjų suolą dėl didelės žalos valstybei, dėl teisminės valdžios autoriteto pažeminimo bandė pasiųsti taip pat palankumu kontrabandininkams pagarsėjusį Panevėžio apygardos teismo teisėją Arnoldą Šukaitį, tačiau Seimas paskutinę akimirką neleido jo atiduoti į teisingumo rankas.

Dėl sukčiavimo, kyšininkavimo, dokumentų klastojimo įkliuvo ir Panevėžio apygardos teismo teisėjas Rimantas Savickas, tačiau šiam įtariamajam kyšininkui, anuomet Seimo jau nušalintam nuo teisėjo pareigų, Panevėžio apygardos teismo pirmininkas Valdas Meidus surengė jubiliejaus iškilmes teismo rūmuose – ar tai nebuvo teismo pažeminimas?

Dėl dokumentų klastojimo teisėjos mantiją prarado ir R.Savicko žmona, buvusi Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja Vaiva Savickienė. Ar ne todėl visos problemiškos, silpniau paruoštos bylos, kurių sprendimai iš anksto padiktuojami ne teismuose, o slaptuose susitikimuose, dažniausiai keliauja į Panevėžį? Tokia buvo ir pedofilijos byla.

Bet juk pedofilijos nebuvo, taip nusprendė teismas. Tai tik paranoja, liguisto žmogaus svaičiojimai,fantazijos, kliedesiai. Lietuva tapo unikaliu kraštu, nes čia, priešingai visam nuodėmingam iškrypusiam pasauliui, nėra pedofilų. Lietuvoje lengviau sutikti sniego žmogų, marsietį ar kitokį ateivį iš kosmoso, nei pedofilą.

O ką jau kalbėti apie visą vaikų seksualinio išnaudojimo tinklą, išsikerojusį ligi aukščiausių elito ir valdžios sluoksnių – gal kur Jungtinėje karalystėje, Belgijoje, Italijoje, bet tik ne Lietuvoje.

Antai teisėjo Andriaus Cinino pirmininkaujama teisėjų kolegija savo nuosprendyje teigia, kad velionis Andrius Ūsas aplankydavo butą, kuriame dvejus metus glaudėsi L.Stankūnaitė su dukrele, tik norėdamas užsirašyti elektros skaitiklio duomenis ir susirinkti gautas sąskaitas.

Visai kaip tame anekdote vyras, kuris, trokšdamas susipažinti su simpatiška kaimyne, eina pasiskolinti lygintuvo. Nereta tragedija baigiasi komedija. Šiuo atveju, tai jau net ne komedija, o farsas.

Juk negali rasti to, ko neieškai

Nebent netyčia. Tačiau policijos tyrėjai ir prokurorai negalėjo rasti pedofilų ir netyčia, nes net nesurengė įtariamųjų atpažinimo, nužudyto teisėjo kompiuterį apžiūrėjo tik po geros savaitės, kai jis seniausiai galėjo būti išvalytas, o pagrindinio įtariamojo- net po metų.

Kadangi tiriamą nusikaltimą kvalifikavo kaip nesunkų, negalėjo taikyti ir kriminalinės žvalgybos priemonių, be kurių neįmanoma demaskuoti organizuotų nusikalstamų susivienijimų, o ypač- prekybos vaikais, jų seksualinio išnaudojimo klanų, disponuojančių neribotais finansiniais ištekliais ir įtakingais ryšiais(„stogais“), puikiai organizuotų ir meistriškai užsimaskavusių.

Kad čia galėjo būti organizuotas pedofilų nusikalstamumas, byloja ir tos keturios, iki šiol neatskleistos mirtys – organizuotos gaujos žudo ne tik priešus, bet, kilus pavojui, nedvejodamos atsikrato ir saviškių. Nuo ko iki šiol saugoma L.Stankūnaitė? Nuo nužudyto D.Kedžio? Seimo narės N.Venckienės?

Kauno pedofilijos byla tapo centru, nuo kurio kaip raibuliai vandenyje pasklido kitos bylos. Vienas tokių raibulių netikėtai iškilo Policijos departamente Mindaugo Žalimo pavidalu. Pasitvirtino tiesa, kad provokacija- slaptųjų tarnybų alfa ir omega ir kad jos Kauno pedofilijos istorijoje nesėdėjo rankas sudėjusios. Tik gal sekė ne tuos.

Ar atsitiktinai buvo nusitaikyta į Kriminalinės policijos biurą, sveikiausią, mažiausiai korupcijos sužalotą Lietuvos teisėsaugos dalį, kuri visuomet kėlė grėsmę organizuotam nusikalstamumui ir kurios kriminalistai nebūtų taip lengvai patikėję slaptųjų tarnybų globojamais žalimais ir tikrų žudikų pakištais, neva D.Kedžio kaltę įrodančiais įkalčiais, kaip tai padarė prokurorai?

Tačiau dar nuostabiau: pakako vienos TV laidos , kad būtų demonstratyviai be skrupulų susidorota su pačiu generalinio policijos komisaro pavaduotoju Visvaldu Račkausku. Po laidos jau rytojaus dieną garbingo generolo namuose buvo atlikta krata, per daug neslepiant fakto, kad laidos, iš kurios neišeidavo L.Stankūnaitė ir A.Ūsas, bendraautorė yra specialiosios tarnybos.

„Laiškas niekam“

Darosi silpna, prisiminus versiją, kad šią laidą galėjo finansuoti pedofilų klanas- kam dirba Lietuvos slaptosios tarnybos? Įdomus sutapimas: V.Račkauskas kaip tik kuravo kovą su organizuotu nusikalstamumu. Kas ir kodėl generolui paspendė spąstus? Ar tie patys, kurie suplanavo žudynes Kaune?

Kai prokurorai atmetė vieną po kito D.Kedžio skundus, jis, nežinodamas, kur kreiptis, ką daryti, parašė garsųjį „Laišką niekam“. Nuo to laiko situacija tik pablogėjo: paleistas teisminės valdžios konvejeris sukasi viena kryptimi, štampuodamas skirtingų prokurorų ir teisėjų sprendimus tarsi tos pačios rankos surašytus jo artimųjų nenaudai.

Nevilties apimto tėvo skundas nepažadino aukštųjų kabinetų šeimininkų proto ir širdies. Užtat sujaudino tuos, kuriuos tie ponai laiko niekuo – paprastus žmones, „patvorinius“. Taigi „Laiškas niekam“ pasiekė savo tikrąjį adresatą. Ir kol Lietuvoje bus likes ( neemigravęs) bent vienas žmogus, tikintis, kad mergaitė svarbiau nei elektrinė, tol galios žodžiai: bylos, kaip ir rankraščiai, nedega.

Iš Nijolės Sadūnaitės, Laisvės premijos 2018 metų laureatės, kalbos Lietuvos Respublikos Seimo rūmuose iškilmingame posėdyje, skirtame Laisvės gynėjų dienai 2018 m. sausio 13 d.:

„Niekada neužmiršiu šiurpaus 2012 metų gegužės 17-osios ryto, kai valstybės vardu, dalyvaujant 240 ginkluotų ir kaukėtų pareigūnų, iš gimtųjų namų, kur užaugo, buvo išnešta klykianti, laužomom kojom, tuomet aštuonerių metukų Deimantė Kedytė.

O atėję sergėti nuo pražūties, vien Lietuvos himnu ir malda „apsiginklavę“ žmonės (kaip Sausio 13-ą mes čia prie Seimo), pažeminti, suluošinti, o dabar jau ir nuteisti, ir dar teisiami…

…Tie žmonės tikrai patys pilietiškiausi, tie, kurie, kaip Sausio 13-tą stovėjo plikomis rankomis prieš okupantų tankus, dabar tie bandė apginti tą nekaltą kūdikį, kada net ir prokuroras pasakė, jo nuosprendis buvo – „Mergaitė už rankytės su Stankūnaite išeina iš jos gimtųjų namų“.

Visi matėm, kaip jie, lauždami kojas, mergaitę išnešė. Prezidentė pažadėjo ištirti, ar iš tikrųjų smurtas buvo prieš ją panaudotas. Man atrodo – atsakymo nebuvo. Deja.

Taip valstybės vardu įvykdyta liudininkės pašalinimo operacija (Deimantės, kaip liudininkės prieš prievartautojus) pavadinta „vaiko grąžinimu motinai“. Tokiu būdu, neišsprendus baudžiamosios bylos, prievartos auka buvo atiduota asmenims, prieš kuriuos ji liudijo. Ir – teismuose yra visi įrodymai, keturios komisijos pripažino – buvo vaikas tvirkintas, nemeluoja, nefantazuoja, 3-4 metų mergaitė negali fantazuoti – nemokės papasakoti to, ką ji išgyveno daugelį kartų, nevienkartinį.

Po visuomenę sukrėtusio brutalaus neteisybės akto, kuriame dalyvavo dešimt kartų daugiau pareigūnų, negu neutralizuojant teroristą Bin Ladeną – 240 (o ten 20 tebuvo). Mes, visuomenė, mergaitės daugiau ne-ma-tė-me. Juk net nuteistiesiems iki gyvos galvos galima matytis su artimaisiais, bet Deimantėlei ir jos seneliams tokia teisė ne-su-teik-ta“…

…Tad noriu jūsų paklausti: „Kas čia?“. Ar tai Laisvė, dėl kurios mes negailėdami gyvybės aukojomės 1991 m. sausio 13-tą. Bet nesunkiai perskaitysim įtakingų žurnalistų, niekada nemačiusių mergaitės, nebuvusių Garliavoje, nepakalbinusių nei jos, nei jos artimųjų, piktus neišmanymo ir neapykantos pritvinkusius postringavimus apie violetinį rūką temdantį akis, ir apie tai, kaip Laisvės premija pateko į Garliavos patvorius…“

Garliavos istorijos įvykiai:

2009 metų spalio 5 dieną Kaune nušautas teisėjas Jonas Furmanavičius ir Violeta Naruševičienė. Prokurorai nustatė, kad žmogžudystes įvykdė garliaviškis Drąsius Kedys.,

2010 metų balandžio 17 dieną prie Kauno marių rastas D. Kedžio kūnas.

2010 metų birželio viduryje Alytaus rajone kūdroje šalia keturračio motociklo aptiktas Andriaus Ūso kūnas.

2012 metų gegužės 17 dieną Garliavoje dalyvaujant gausioms policijos pajėgoms įvykdytas teismo sprendimas mažametę D. Kedžio dukrą, gyvenusią pas tetą N. Venckienę, perduoti motinai L. Stankūnaitei.

2012 metų gegužės 29 d. Elta pranešė: “Prezidentė Dalia Grybauskaitė antradienį atsisakė atsakyti į klausimą, ar gali Kauno apygardos teismo teisėja Neringa Venckienė toliau eiti šias pareigas. Dėl N. Venckienės teisinės neliečiamybės panaikinimo į Seimą kreipėsi generalinis prokuroras Darius Valys. „Aš jau turėjau vieną klausimą ir atsakiau į dar vieną, dabar Maltos Prezidentui liko. Jeigu nėra, tai ačiū už dėmesį„, – dar kartą paprašius, ar galėtų atsakyti į klausimą apie N. Venckienę, kalbėjo Prezidentė“.

2012 metų liepos 2 dieną prezidentė Dalia Grybauskaitė N. Venckienę atleido iš teisėjos pareigų.

2012 metų spalio 14 dieną N. Venckienė ir dar šeši partijos „Drąsos kelias“ kandidatai išrinkti į Seimą.

2013 metų balandžio 9 dieną panaikinta N. Venckienės kaip Seimo narės teisinė neliečiamybė.

2013 metų balandžio 10 dieną Vilniaus apygardos teismas vadinamojoje pedofilijos byloje paliko galioti išteisinamąjį nuosprendį velioniui A. Ūsui.

2013 metų gegužės 9 dieną Lietuvos teisėsauga paskelbė N. Venckienės paiešką.

2014 metų birželį Seimas per apkaltą panaikino N. Venckienės mandatą.

2018 m. sausio 13 d. Laisvės premijos laureatė, disidentė Nijolė Sadūnaitė. sakydama kalbą iškilmingame Sausio 13-osios minėjime prezidentės Dalios Grybauskaitės, Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio ir premjero Sauliaus Skvernelio iki vasario 16 dienos, Lietuvos šimtmečio minėjimo, reikalavo pateikti neginčijamus įrodymus, kad 2012 m. gegužės 17 d. valstybės vardu prievarta pagrobta ir nežinia kur pradanginta Deimantė Kedytė yra gyva ir sveika, o jei mirusi ar nužudyta – nurodyti kapo vietą.

2018 metų vasario 22 dieną pranešta, kad Lietuvos prašymu N. Venckienė suimta Čikagos mieste.

P.S. Vakar BNS pranešė, kad  Prokuratūra apskundė  Valdą Vasiliauską dėl piketo prie prokuroro namų išteisinusį teismo nuosprendį. Skundą nagrinės Apeliacinis teismas.

Prokuroras prašo skirti  12,5 tūkst. eurų baudą už tai, kad surengtame pikete prie prokuroro namų  V. Vasiliauskas  laikė iškabą – „Mikelionis + Urbonavičius = SAVIVALĖ“, atsakinėjo į žiniasklaidos atstovų klausimus.

Vilniaus apygardos teismas išteisinamajame nuosprendyje konstatavo, kad ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje organizavo ir jam vadovavo ne prokuroras I. Mikelionis, bet prokuroras Gedgaudas Norkūnas. Būtent pastarasis prokuroras turėjo teisę ikiteisminį tyrimą nutraukti…

Bet Prokuratūros manymu, piketu buvo sukeltas nesaugumo jausmas I. Mikelionio šeimai…

siandien.info