Romaldas ABUGELIS, ŠIANDIEN apžvalgininkas

                      Lietuva neturi nuoseklios dirvožemio politikos      

                      Nepaisant to, kad mūsų šalyje erozija jau pažeidusi daugiau kaip penktadalį dirbamo ploto, nuoseklios dirvožemio politikos vis dar neturime. Tiesa, prieš keletą metų grupelė Seimo narių bandė pateikti Dirvožemio įstatymo projektą, bet šis bandymas nebuvo sėkmingas. Po kurio laiko politikai siūlė Žemės ūkio ministerijai patobulinti minėtą projektą ir teikti jį svarstymui Seime. Deja, ministerija šį siūlymą ignoravo.

                      Europos Sąjungoje taip pat nėra rimtų dirvožemio apsaugos teisinių pagrindų, nors mėginimų priimti Dirvožemio apsaugos sistemos direktyvą prieš gerą dešimtmetį būta. Europos Komisija tik dabar pradeda rengti teisės akto projektą dėl dirvožemio sveikatos. Mums reikia pasinaudoti šia proga ir aktyviai dalyvauti, rengiant tvarią dirvožemio apsaugos sistemą, kad būtų atsižvelgta į vietos dirvožemių ir žemės naudojimo ypatumus.

Jungtinių tautų organizacijos duomenimis ūkininkavimui tinkamo dirvožemio mūsų Žemėje liko tik 60 metų. Pagrindinė priežastis – netvari, itin industrinė žemdirbystė. Per pastaruosius keturis dešimtmečius planeta prarado apie trečdalį savo derlingos žemės.                                         

                      Didžiąją Žemės rutulio dalį sudaro vandenynai ir jūros. Sausuma užima tik 29 proc. viso planetos ploto. Teritorijos, tinkamos žmonių gyvenimui sudaro 71 proc. sausumos. Likusią dalį užima ledynai, dykumos, uolėti kalnai, pelkės ir kai kurie kiti plotai. Tačiau ne visa apgyvendinta žemė yra tinkama ūkininkavimui. Ariama žemė, sodai, pievos ir ganyklos sudaro tik 32 proc., o miškai – 27 proc. sausumos.

                      Net 77 proc. žemės ūkio paskirties žemės yra naudojama gyvulininkystės reikmėms – ganyklos, pievos ir pašarinės kultūros. Nepaisant to, kad didžioji dalis žemės ūkio naudmenų naudojama gyvulininkystei, daugiausia kalorijų gaunama iš augalininkystės produktų – net 82 procentai. Augalininkystė teikia ir du trečdalius baltymų.

                      Didėjant gyventojų skaičiui Žemėje, ūkininkavimui skirtos žemės plotas vienam gyventojui nuolat mažėja. Antai 1960 m. vienam gyventojui teko pusantro hektaro, o šiuo metu jau tik 0,6 hektaro.  

Dirvožemio svarba

                      Dirvožemis arba dirva yra paviršinis purusis, derlingasis Žemės plutos sluoksnis, susidaręs per daugelį tūkstančių metų. Esminis dirvožemio komponentas yra humusas – organinė dirvožemio dalis, susidaranti iš augalų, gyvūnų ir mikroorganizmų liekanų. Dirvožemis geba duoti augalų derlių, yra pagrindinė žemės ir miškų ūkio gamybos priemonė.

                      Dirvožemis yra ne tik maisto ir pašarų šaltinis. Jame taip pat auginama ir kitiems sektoriams skirta žaliava, pavyzdžiui, pluošto, kuro ir statybinių medžiagų gamybai. Dirva taip pat yra labai svarbi ekosistemos būklei: jame valomas vanduo, reguliuojamas jo kiekis, vyksta maistinių medžiagų cirkuliacija, užtikrinanti biologinę įvairovę. Tai ir pasaulinis anglies sugėrėjas, kuris atlieka svarbų vaidmenį siekiant sulėtinti klimato kaitą. 

                      Be to, dirvožemyje glūdi mūsų praeities pėdsakai, todėl jis yra svarbi mūsų kultūros paveldo dalis. Indai turi štai tokį prasmingą posakį: „Mylėk Žemę. Tu jos nepaveldėjai iš savo tėvų, tu ją pasiskolinai iš savo vaikų.“

Maisto poreikis didėja, dirvožemio kokybė – prastėja

                      Gyventojų skaičius mūsų planetoje didėja sparčiau, negu buvo prognozuota. Štai planuota, kad aštuonių milijardų riba bus pasiekta 2023 metais, tačiau toks žmonių skaičius jau buvo fiksuotas šių metų lapkričio mėnesį. Atitinkamai didėja ir maisto poreikis. Jis didėja dar ir dėl augančio pragyvenimo lygio pasaulyje.

                      Vis tik, nepaisant priimtų skambių programų, maisto nepriteklių kenčia vis daugiau žmonių. 2019 – 2021 metais badaujančių žmonių padidėjo net 150 milijonų, o bendras jų skaičius jau siekia 770 milijonų. 

                      Žemės ūkis, stengdamasis patenkinti augančius maisto poreikius net ir mažėjant ūkininkauti tinkamos žemės plotams, priverstas plačiau taikyti industrines technologijas, naudoti daugiau mineralinių trąšų ir kitų cheminių produktų. Tačiau taip alinama ekosistema. Vis greičiau plinta dirvožemio erozija, jame mažėja  organinių medžiagų, o teršalų didėja.

                      Kasmet dirvožemio erozija ir kitos žemės degradacijos formos atima iš pasaulio maždaug septynis milijonus hektarų dirbamos žemės. Pasauliniu mastu vidutinio sunkumo ar stiprios dirvožemio degradacijos paveiktas ariamos žemės ir ganyklų plotas jau yra didesnis nei JAV ir Meksikos kartu paėmus. Daugiausia žalos pridaro žmogaus veikla, vandens ir vėjo sukelta erozija. 

                      Taigi, atėjo metas, kai problema – kaip pamaitinti pasaulį, keičiasi į problemą – kaip pamaitinti dirvožemį. Pasirūpinti juo reikia taip pat, kaip vandeniu ir oru.                                

Mūsų pasaulis ir gyvenamoji aplinka nuolat keičiasi. Išsivysčius pramonei, labai padaugėjo anglies dvideginio, dažnai lyja rūgštiniai lietūs, dirva labiau prisotinama augalų auginimo technologijose naudojamais įvairiais chemikalais. Didelė dalis daržovių gauna per mažai natūralios saulės šviesos.

                      Visa tai keičia ir dirvožemio, ir žemės ūkio produktų sudėtį. Mes juk žinome, kad augalinis maistas organizmą šarmina, tačiau dabar daržovės ir vaisiai auga rūgštiniame dirvožemyje, todėl negali užaugti kokybiškos. Tie, kurie rūpinasi savo ir savo šeimos narių sveikata, ieško ir perka  tik ekologiškai užaugintus maisto produktus.

                      Eroduotą žemę būtina atkurti

                      Ilgai ir kantriai dirbant, eroziją galima pažaboti, o eroduotą žemę – atkurti. Dirvožemio specialistai pataria pasėlius  derinti su dirvožemiu, ūkininkavimo metodus taikyti pagal reljefą. Kur dirvos itin eroduotos, vertėtų vietoj dirbamų laukų įrengti ganyklas arba apsodinti tas vietas mišku. Lygumose, kur gali stipriai įsisiautėti vėjai, tinka sodinti medžių ir krūmų juostas, sulaikančias juos. 

                      Taip pat svarbu arti sekliau, nenaudoti sunkių žemės ūkio mašinų, tinkamai vykdyti pasėlių kaitaliojimą, vengti per daug intensyvaus gyvūnų ganymo viename sklype. Be to, kiek įmanoma rečiau ir labiau apgalvotai reikėtų naudoti ir mineralines trąšas, pesticidus, nes jie sunaikina daugybę dirvoje gyvenančių skaidytojų, mažina humuso kiekį joje. Geras pasirinkimas – ekologinės žemdirbystės kryptis.

                      Dirvos eroziją pristabdyti galima ir grąžinant laukams visas organines atliekas – mėšlą, srutas, šiaudus, maisto atliekas. Tinka durpės, kompostas, žalieji augalai trąšai. Apart biologinių metodų, galima taikyti ir fizinius – įrengti terasas ar užtvankas, tinkamai prižiūrėti griovius ir apskritai vandens baseinus.