Jūs esate
Pagrindinis > Politika > Laikraštis ŠIANDIEN. Kaip sustabdyti tolesnį bedvasio pragmatizmo slinkimą?

Laikraštis ŠIANDIEN. Kaip sustabdyti tolesnį bedvasio pragmatizmo slinkimą?

Mintys balsu.

Akad. Romualdas GRIGAS, laikraštis ŠIANDIEN

Romualdas Grigas.

Pasaulis bėga greitėjančio traukinio sparta, nebepaisydamas tarpustočių ir ten jo laukiančių keleivių. Tačiau bene svarbiausia, kad traukinys ir jį valdantys mašinistai nežino galinės stoties… Keleviai sėdi komfortabiliame vagone ir kartas nuo karto jų sąmonę pakirbina mintis vardan ko ir kodėl nesirūpinama galine stotimi…

Bet taip buvo nuo pradžių pradžios. Susikurdavo civilizacijos ir jos išnykdavo palikusios pėdsakus. Kurdavosi naujos, jas keisdavo kitos… Kosminės rėdos ratas sukosi ir sukasi, o žmogus, žmonija gyvena ir veikia įkalinti tame rate.

Aš, kaip vienas iš to rato adeptų, šiame prieškalėdiniame straipsnyje pasidalysiu savo prisiminimais, kaip vaikystėje elgdavomės baigdami eilinius metus. Mano paties gyvenimas susideda iš neviso šimto metų grandinės… Įdomi grandinė. Vos ne kiekvienas jos segmentas paženklintas atskira istorija. Kaip ir kitų mano bendraamžių, išgyvenusių (ir tebeišgyvenančių), palyginus, įspūdingas permainas.

Na, kad ir tokia detalė. Mūsų tėvai, juolab senoliai, Naujųjų metų nešvęsdavo. Jie praeidavo ir ateidavo beveik nepastebėti. Naujųjų metų sureikšminimas susijęs su industrine-technologine revoliucija. Su prekių ir finansų apskaita. Na, o sovietų valdžia šį reikšmingumą sustiprino dar ir bandydama įveikti Kalėdų sutikimą ir šventimą pagal bažnytines tradicijas.

Bet, kaip žinome, Kalėdų tradicija ėjo nuo seniausių laikų. Nuo akmens amžiaus, o gal dar nuo seniau. Kai žmogus pradėjo fiksuoti Saulės sugrįžimą ir pagal tai organizuoti savo gyvenimą: paprotines apeigas, darbus ir žygius.

O dabar po šių įvadinių minčių žiupsnelio skaitytoją „pavarginsiu“ savo prisiminimais iš mano vaikystės dienų apie taip, kaip mes laukdavome ir švęsdavome Kalėdas.

Būdavo, prailgės laukimas. Prisodrintas kitokios nei įprasta kasdienybės. Gelbėdavo sniegas ir šaltukas, kurių anais laikais pasitaikydavo. Turėdavome savo darbo pačiūžas ir net slides… O vakarais – vargas. Elektros tais laikais nebuvo. Net ir žibalinei lempais skysčio vokiečių okupacijos metais ne visada gaudavome.

Gelbėdavo avių taukų lemputė, o kartais apsieidavome ir su beržine balana… Pasninkas prieš Kalėdas būdavo privalomas (visas mėnuo!) ir mes, vaikai, lauke čiuožinėdavome pustuščiais skrandžiais. Bet džiaugsmo pakakdavo, jeigu gruodyje gamta palepindavo šaltuku, sniegu ir jo vėpūtiniais.

Betgi tasai advento mėnesio pusbadžiavimas sustiprindavo Kalėdų laukimo nerimastingumą. O joms atėjus, išgyvendavom šventinio džiaugsmo sprogimą. Juolab kad visa Kūčių dieną reikėdavo laikytis bado režimo. Nebent Mama iš gailesčio paduodavo duonos kriaukšlelę.

Man ne kartą Kūčių stalui teko moliniame puode su kočėlu trinti aguonas. Jų salstelėjusiomis sultimis būdavo užplikomi kūčiukai (šližikai) – mėgiamiausias vaikų patiekalas, valgomas vaišių pabaigoje. Iš dvylikos patiekalų padengtas stalas sukeldavo tikros, didelės šventės pajautą. Bet… reikėdavo išlaukti vėlyvo vakaro.

Susėdę aplink stalą, laužydavome paplotėlį (kalėdaitį). Anais laikais jį atveždavo ir padovanodavo pats parapijos klebonas, lankydamas (pagal anuometinę tradiciją) savo ganomuosius. Jį lydėdavo zakristijonas. Pastarasis turėdavo maišą, į kurį derėdavo kažką įmesti: dešros rinkę, lašinių bryzą ar rūkyto kumpio atpjovą.

Mūsų protėvių kultūra, skirtingai nuo Europos tautų, buvo grindžiama kosmojauta, gamtojauta, dievojauta. Viskas, kas aplink egzistavo, ypač ežerai, upės ir upeliai, girios, gojai ir gojeliai, buvo suvokiama kaip Pradžiapačio, Visavaldžio kūrinija. Kalėdos primindavo Rėdos ratą – amžiną atsikartojimą ir pačią amžinybę. Per Kūčių vakarienę iš po staltiesės buvo traukiami šieno šiaudeliai. Ilgas reikšdavo ilgą gyvenimą, trumpas – trumpą gyvenimą.

Bet štai gyvenime nutiko taip, kad mano trisdešimtmetis sūnus (akivaizdus manosios tapatybės paveldėtojas ir, ko gero, turiningesnis jos tęsėjas) per Kūčias ištraukė trumpiausią šiaudelį. Ir ką gi… Per Kalėdas atsisveikinome. Aš jo atsiprašydamas už tai, kur buvau gal neteisus. O Jis savo žodžiais: “Ką tu, tėte, ką gavau geriausio, gavai iš tavęs”…

Po trijų savaičių aš Jo netekau… Apie mano sūnų Arvydą ir Jo keistą staigią mirtį 2000-aisiais metais rašė keli laikraščiai. O tuometinis „Lietuvos rytas“ – net keletą mėnesių. Buvo atliktas net specialus žurnalistinis tyrimas, kurio duomenys teigė, jog mano sūnus mirė prievartine mirtimi (nunuodytas specialiais nuodais)…

Beje, sūnaus būsimą netektį manoji esatis nujautė vos ne visus metus… Žiūrėdavau į Jo rankų plaštakas ir man vis vaidendavosi, kad jas matysiu karste…

Su sūnumi Arvydu netekau ir savosios esaties tąsos…

Manytina, kad kuo jautresnis žmogus, tuo jo nuojautos, intuicija turi svaresnį palaikymą iš mus supančio nematerialaus pasaulio. Apie jo visapusiškesnį pažinimą mąsto ne tik šamanai. Ir ne tik religijų atstovai. Apie tai tebemąsto ir pasaulinio garso mokslininkai.

Susimąsto apie tai, kodėl mums patiems stebint ir dalyvaujant, tame gaudesyje iš žmonijos rankų slysta dvasingumas. Prisiminkime kad ir popiežiaus Benedikto XVI ištartą ideologemą: „Gyvename dvasios dykumoje“…

Kaip sustabdyti tolesnį bedvasio pragmatizmo slinkimą – mąstyti verta ir būtina. Na, kad ir vardan mūsų vaikų, mūsų tautos ir jos valstybės ateities. Tą veiksmą pradėkime nuo saves. Nuo savo santykių su artimaisiais, su mus supančiu pasauliu…

Visi keičiamės. Jeigu, žinoma, užsispyrę nestovime vietoje. Tačiau ne pats keitimasis čia svarbu, o tai, kaip mes įeiname į mus keičiantį gyvenimą.

Jeigu ramiai, kantriai pasitinkame įvykius, mes galime išgirsti  mums skirtos gyvenimo valandos išmintį. mes galime išvysti nenutrūkstamą pasaulio judėjimą, pajausti jo alsavimą, galime būti pajėgūs suvokti esantys jo dalelyte ir suprasti, kaip nedalomai esame su jo vyksmu organiškai susiję.

Parašykite komentarą

Top