Jūs esate
Pagrindinis > Pradžia > Laikraštis ŠIANDIEN. Kodėl kartais didžiausias gamtos vertybes reikia slėpti net nuo gamtininkų?

Laikraštis ŠIANDIEN. Kodėl kartais didžiausias gamtos vertybes reikia slėpti net nuo gamtininkų?

Andrejus GAIDAMAVIČIUS, gamtininkas ir žurnalistas

Tarp pačių gamtininkų neretai sklando posakis, kad didžiausias priešas paukščiui – ornitologas, o didžiausias priešas augalui – botanikas. Kaip bebūtų keista, neretai tai būna tiesa. Ypač, kai kalba eina apie pačias rečiausias rūšis, kurios visai neįdomios paprastam piliečiui, bet gamtininkui – viso gyvenimo svajonė. Toliau jau priklauso nuo paties gamtininko sąžinės, ką jis padarys su ta retenybe.


Vienu geriausiu Lietuvos gamtos žinovu aš laikau gamtos mokslų daktarą Bronių Šablevičių, su kuriuo jau ne pirmą vasarą leidžiu laiką gamtoje. Ignalinoje, kur jis gyvena, žmonės jį iš pagarbos vadina profesoriumi. Pas Bronių dažnas gamtininkas kreipiasi dėl įvairiausių retųjų augalų.

Ypač po praėjusiais metais jo išleistos knygos „Po orchidėjų pievas ir miškus“. Kaip sako pats Bronius, ši knyga tapo visuotinio susidomėjimo laukinėmis orchidėjomis katalizatoriumi. Joje sudėtos visos Lietuvoje aptinkamos rūšys. Net ir tos, kurių yra žinomos tik 1-2 radimo vietos visoje šalyje. Ir jų augimo vietas Bronius slepia kaip didžiausią paslaptį, nes jos išliko tik dėl to, kad apie jas niekas nežinojo.


Tik prastas mokslas reikalauja aukų


Štai neseniai skambina jam vienas gamtos fotografas ir sako: „Parodyk man belapę antbarzdę“. „Belapės antbarzdės niekam nerodau“, – griežtai pasakė Bronius. Šis mažas, orchidėjų šeimai priklausantis augaliukas, kurio iš žemės išlenda tik žiedas, šiuo metu auga tik Aukštaitijos nacionaliniame parke ir paties Broniaus Šablevičiaus yra surastas.

Dr.Bronius Šablevičius nemėgsta tų gamtininkų, kurie gamtininkais būna tik nuo pirmadienio iki penktadienio, darbo valandomis. Jo nuomone, tikras gamtininkas turi būti kaip kunigas, kuris turi pašaukimą bei atlieka savo misiją ir dieną, ir naktį.

Iki tol dar vienoje vietoje buvo rastas Labanoro girioje prieš 20 metų, bet Vilniaus universiteto botanikai jį herbarizavo, t.y. išrovė su šaknimis ir sudžiovino, kaip dokumentą, įrodymą, kad jis Lietuvoje dar tebeauga. Nors šiais laikais, atrodytų, kaip įrodymo užtektų ir nuotraukos, bet kai kurių mokslo žmonių pasaulyje pats mokslas vis dar reikalauja aukų.

Pamenu, kai mano pažįstama botanikė gynėsi magistro darbą iš retųjų augalų paplitimo, jai buvo sumažintas pažymys už tai, kad gynimui pristatė tik nuotraukas, o ne sudžiovintus herbarus iš Lietuvos raudonosios knygos augalų.

Visa tai man primena senovinius laikus, kai profesorius Tadas Ivanauskas prieš 70 metų Kupiškio rajone sumedžiojo paskutinį Lietuvos baltąjį teterviną ir padarė iškamšą, kaip įrodymą, kad jis pas mus tebegyvena(-o). Šią iškamšą ir dabar galite pamatyti Kauno zoologijos muziejuje.


Dvikojai šernai su fotoaparatais


Taigi toliau apie tuos gamtininkus, kurių Lietuvoje yra keli šimtai, jei ne tūkstančiai (įskaičiuojant ir diplomuotus). Visi jie trokšta pamatyti jau minėtą belapę antbarzdę, bet kai reikia nuo iškirtimo apsaugoti senus eglynus, kuriuose jį gali augti – tų gamtininkų nėra.

Pavojingiausi yra gamtos fotografai. Ištrypia, išgula aplink tą augalėlį, kaip šernai, dėl gražesnio kadro, kurį vėliau brangiai parduoda leidykloms, leidžiančioms knygas apie gamtą.

O įsivaizduokit, jei tokių fotografų prie to vieno augalėlio tais pačiais metais atvažiuotų šimtai… „Niekuo negalima pasitikėti“, – sako Bronius ir tęsia toliau: „Jei parodau reto augalo radimvietę vienam patikimam žmogui, reikia nepamiršti, kad šis irgi turi vieną patikimą žmogų, o pastarasis irgi… Taip nusitęsia „patikimų žmonių“ grandinė ir ta radimvietė tampa vieša“.
Galbūt jūs ir žavitės garsių gamtos fotografų nuotraukomis, kuriomis jie puikuojasi socialiniuose tinkluose ir taip gausina savo sekėjų gretas, bet pagalvokite, kokia kaina jos buvo gautos.

Ar nebūtų geriau, jei tas itin retas augalėlis, ar itin retas paukštis būtų paliktas ramybėje? Kažkada garsaus filmo „Sengirė“ autorius Mindaugas Survila atviravo: „Man pačios baisiausios tos nuotraukos, kuriose yra užfiksuoti plėšriųjų paukščių jaunikliai lizde, nes didelė tikimybė, kad po to tie jaunikliai žuvo…“


Asmeniškai aš, kaip gamtininkas, nedegu noru BŪTINAI kažką reto pamatyti ir nufotografuoti. Man užtenka žinoti, tam tikra rūšis ten yra, kad ji saugi, ir man ramu. Būtų neramu, jei tos rūšies nebūtų ten, kur pagal visus gamtos dėsnius ji privalėtų būti.


Žemė – ne guminė


Net įrašymas į Aplinkos ministerijos saugomų rūšių duomenų bazę – jokia garantija, kad ta radimvietė bus apsaugota. Jeigu tai miškas, tai Valstybinė miškų tarnyba, labai norėdama, gali neišduoti leidimo kirsti, bet jeigu tai privati pieva, tai jos savininkas gali ją suarti ir net neįtarti, kad sunaikino itin retą rūšį.

Neseniai vienas geriausių Lietuvos orchidėjininkų Mindaugas Ryla socialiniame tinkle pasidalino rapsų lauko nuotrauka ir kokčiu įrašu: „Vyriškoji gegužraibė, bene gausiausia žinota mažosios gegužraibės populiacija, BALTA šalmuotosios gegužraibės forma…

Viskas užarta, nupurkšta ir užsėta. Už melioracijos ir žemės „agrarinės būklės pagerinimo“ ar miško užsodinimo darbus buvo gautos ES išmokos.“. Vietos, kur augo paminėtos itin retos orchidėjų rūšys, buvo įtrauktos į Aplinkos ministerijos saugomų rūšių duomenų bazę, bet pačiai Aplinkos ministerijai nerūpėjo. Kartu M.Ryla pridūrė karčią tiesą: „Nereikia būti naiviu.


Broniaus Šablevičiaus neseniai pasirodžiusi knygutė „Per orchidėjų pievas ir miškus“ – itin didelio susidomėjimo susilaukusi odė laukinei gamtai.

Bet koks ūkininkavimas – ar tai būtų miškų ūkis, ar tai būtų žemės ūkis – yra susijęs su nepageidaujamų rūšių naikinimu, ir produkcinių kultūrų globa. Bet žemė yra ne guminė. Laisvų plotų jau seniai nėra, dabartinė ūkio plėtra yra susijusi su gamtinių teritorijų įsavinimu.“


Žmogus gali viską, kol neįtikina savęs priešingai


Ta saugomų rūšių duomenų bazė – dešimtmečiais neišsprendžiama problema, apie kurią gamtininkai pasišneka tik tarpusavyje. Bandant joje užregistruoti tam tikrą rūšį, tai tampa išbandymu nervams, nes atrodo, kad ši sistema sukurta dar tada, kai buvo išrasti kompiuteriai.

Kai užsimeni apie tai Aplinkos ministerijos valdininkams, jie tik palinguoja galvą ir giliai atsidūsta. Panašiai, kaip aš atsidūstu, atsidūręs prie naujos kirtimui atrėžtos miško biržės, suprasdamas, kad nieko negaliu padaryti. Bet žmogus, iš tiesų, gali viską, kol neįtikina savęs priešingai.

Ir tas nusivylimas Lietuvos gamtosauga gamtininkų tarpe yra toks didelis, kad nebesistebiu, kodėl jų nebėra kovotojų už gamtą gretose. Viskas, ką jie dar tebesugeba, tai padaryti nuotrauką ir padejuoti „feisbuke“.

Visų bėdų priežastis yra viena – skubėjimas


Biologinė įvairovė yra mažiausiai dėmesio sulaukianti problema iš visų aplinkosauginių temų, kai tuo tarpu pati aplinkosauga yra mažiausiai įdomi mūsų valdžiai iš visų valstybės sričių.

Profesionalių biologinės įvairovės tyrinėtojų liko tiek mažai, kad juos, kaip sako Lietuvos Raudonosios Knygos vyr. redaktorius Valerijus Rašomavičius, pačius reikia įtraukti į Raudonąją knygą. Kad ir ta pati, straipsnyje jau ne kartą paminėta belapė antbarzdė. Tinkamų jai augti vietų Lietuvoje yra gausu, bet niekas neieško.

Visi nori jau surastos, kaip ant lėkštutės padėtos, kurią pamatytų, užsidėtų pliusiuką ir lėktų toliau. Tas beprotiškas lėkimas, skubėjimas ir norėjimas viską padaryti greitai (pavalgyt, paskaityt, nuvažiuot…) nesvetimas visoms sritims, taip pat ir gamtosaugai.

Ankstesniuose laikraščio „Šiandien“ numeriuose raginau vairuotojus nebūti žudikais, sulėtinti greitį, o štai šiandien žiūriu – mažuose miesteliuose pilna pritraiškytų ežiukų gatvėse, kur leistinas greitis tik 40-50 km/h. Atrodytų, akmenį apvažiuotų lengviau nei gyvą padarą… Ir dėl to, kad sergame – ne koronovirusai kalti, o mūsų bukas noras nuskristi porai valandų į Milaną, ten pagerti kavos ir tą pačią dieną sugrįžti, už viską sumokėjus kelias dešimtis eurų.


Šeštasis planetos išmirimas gali būti ir paskutinis


Jeigu išnyks Lietuvos padangėje kokia nors laukinė orchidėja, ar bet kokia kita rūšis, tai nėra menkniekis. Rūšys nyksta ne po vieną, nes viena su kita per milijonus metų taip susijusios, kad viena be kitos negali. Taip atsiranda nykstančių rūšių grandinė, o toje grandinėje, nors ir ne pradžioj, yra ir Homo sapiens.

Gyvendamas Labanoro girios kaimelyje, aš tą jaučiu savo kailiu. Dar niekad nebuvo taip sunku užsiauginti savų daržovių, atsiginti nuo uodų ir erkių, kaip šiemet. Sugriauta ekologinė pusiausvyra lemia, kad vis dažniau susidursime su naujomis ligomis, parazitais, ekstremaliais orais.

Štai per Jonines Labanoro girioje škvalas sulaužė apie 2000 medžių, nors miškas dar nespėjo atsigauti po didžiausios per visą istoriją sniegolaužos. Kad tai nebesitęstų, reikia kardinaliai pakeisti savo požiūrį į supančią aplinką.

Dažnai filosofiškai pasvarstau: visur, kur bepažvelgsi, yra bent vienas atomas, kuris jau pabuvojo arba dar pabuvos tavo kūne ir jeigu į supančią aplinką žiūrėsi kaip į savo paties kūno dalelę, tau nekils ranka tą savo kūną skriausti. Būtent – gamta yra daugiau nei mūsų namai. Ji yra mūsų pačių dalis ir niekur nuo to nepabėgsime.

Parašykite komentarą

Top