Jūs esate
Pagrindinis > Pradžia > Laikraštis ŠIANDIEN. Mes tikrų sengirių jau nepamatysime, bet Lietuva dar gali

Laikraštis ŠIANDIEN. Mes tikrų sengirių jau nepamatysime, bet Lietuva dar gali


Andrejus GAIDAMAVIČIUS, gamtininkas

Tarptautinę motinos Žemės dieną paaiškėjo Prezidentinės Valdo Adamkaus bibliotekos ir Danos Gedvilienės fondo gamtasauginės premijos laureatas. Ji paskirta gamtininkui, režisieriui Mindaugui Survilai už filmą „Sengirė“, kuriuo jis atkreipė plačiosios visuomenės dėmesį į neeksploatuojamų miškų išsaugojimo būtinybę.


Neseniai gamtos kino režisieriaus Mindaugo Survilos įkurtas „Sengirės fondas“ paminėjo savo pirmąsias metines. Augant fondo žinomumui ir komandai, auga ir jų užmojai.

Dar neseniai galėjo kukliai pasigirti, kad turi sukaupę paramos 21 ha miškų išpirkimui, bet dabar galėtų pirkti visą 30 ha ir parama tik auga. Be to, daugėja ir nuosavo miško dovanotojų. Mišką dovanoją ir profesoriai, ir paprasti žmonės.

Kadangi Mindaugą Survilą pažįstu asmeniškai (kartu mokėmės VU biologiją ir gyvenome tame pačiame bendrabutyje), tai galiu pasakyti, kad tai neišpasakyto pedantiškumo žmogus, kuriuo galima 100 proc. pasitikėti. Apsidraus dėl visko iki smulkmenų, todėl ir jo fondas pasirodė ne iš karto po kultinio filmo „Sengirė“ pasirodymo.

Tikslas buvo įsteigti tokį fondą, kurio miško neįmanoma būtų kam nors parduoti ar leisti iškirsti. Tad čia teisininkai turėjo paplušėti.

Mindaugo Survilos, kaip kino režisieriaus, karjerą stebėjau nuo pat pirmųjų dienų, kai pradėjo filmuoti su paprasta buitine kameryte. Pirmas jo sukurtas filmukas apie gamtą buvo iš Labanoro girios. Čia jis nufilmavo itin retą vandens paukštį – juodakaklį narą.

Šis filmas buvo per daug mėgėjiškas, kad būtų rodomas kine, bet antrasis filmas – apie erelį žuvininką (taip pat nufilmuotas Labanoro girioje) – jau buvo parodytas „Skalvijos“ kino teatre. Iki šiol pamenu vieną nuotykį iš to erelio filmavimo. Mindaugas gretimame medyje buvo įsirengęs palapinę, iš kurios slapta stebėjo paukščius.

Tačiau sugūžėjo poilsiautojai ir sugalvojo stovyklauti tiesiai po žuvininko lizdu. Erelis pakilo nuo lizdo ir bijojo grįžti, o tuo tarpu jaunikliai badavo. Mindaugas paskambino man ir paprašė pagalbos.

Tada buvau stovykloje prie kito ežero. Surinkau visus savo stovyklos dalyvius ir septyniais automobiliais išvykome nekviestų poilsiautojų vaikyti. Iš pradžių šie nenorėjo pasitraukti į legalią stovyklavietę, bet, pamatę, kad mūsų yra daugiau, nusileido.


„Sengirėje“ irgi buvo epizodų iš Labanoro girios, bet tai filmas, kaip sako pats Mindaugas, apie tokį mišką, kurio Lietuvoje nėra. Paskutiniai senmedžių ploteliai, išsimėtę po visą Lietuvą kertinių miško buveinių pavidalu – dar nėra tikra sengirė, nes tų buveinių plotai – po hektarą ar mažiau. Sengirė, kaip sako pats žodis, turi būti tokio dydžio, kad norėtųsi ją pavadinti giria.

Be to, tikra sengirė turi būti bent jau 200 metų amžiaus, o tokių miškų Lietuvoje iš viso – tik 64 ha (Labanoro girioje tik 0,7 ha). Skurduma.
Turint minty, kaip trumpai gyvena žmogus, tai nei mes, nei mūsų vaikai tikrų sengirių Lietuvoje jau nesulauks.

Net jei šiandien visiškai uždraustume miškų kirtimus. Bet tie mūsų protėviai, kurie išsaugojo mums sengirės likučius, tikrai galvojo ne apie save. Ne apie save turėtume galvoti ir mes.


Vyriausiasis amžius, kurį galėtų pasiekti mūsų medžiai, yra toks:

  • Paprastoji eglė (senoviškai vadinta Karlauka): gamtinė branda 120 metų, gyvena iki 200-300 (pavienės iki 500) metų, kertama nuo 70 metų;
  • Paprastoji pušis (senoviškai Kvaja): gamtinė branda 170, gyvena iki 300-400 (pavienės iki 600) metų, kertama nuo 100 metų;
  • Paprastasis kadagys (s. Ėglius): auga labai lėtai (4 cm per metus), gyvena iki 800-2000 metų, kirtimų metu nesaugomas;
  • Paprastasis ąžuolas: gamtinė branda 200, gyvena 500-600, pavieniai iki 1500 ir daugiau metų, kertamas nuo 120 metų;
  • Bekotis (uolinis) ąžuolas: gyvena iki 600-700 metų, pernai AM išbraukė iš Raudonosios knygos, kaip neva nevietinę rūšį ir tuo pačiu leido kirsti kaip paprastą ąžuolą;
  • Karpotasis beržas (s. Svyruoklis beržas): gamtinė branda 90, gyvena iki 150 metų, kertamas nuo 60 metų;
  • Plaukuotasis beržas (s. Tošinis beržas): gyvena panašiai kaip ir karpotasis, kertamas tokio paties amžiaus;
  • Juodalksnis: gamtinė branda 90, gyvena iki 180-200 metų, kertamas nuo 60 metų;
  • Baltalksnis: gamtinė branda 50, gyvena iki 70 metų, kertamas nuo 30 metų;
  • Skroblas: gamtinė branda 90, gyvena iki 200-300 metų, kertamas nuo 60 metų;
  • Drebulė (s. Epušė): gamtinė branda 80, gyvena iki 100 (150) metų, kertama nuo 40 metų;
  • Trapusis gluosnis (s. Graudžioji blindė): gamtinė branda 50, gyvena iki 75 metų, kertamas nuo 30 metų;
  • Baltasis gluosnis (s. Leverdis): gamtinė branda 50, gyvena 100 ir daugiau metų (seniausias dabar 127 m.), kertamas nuo 30 metų;
  • Blindė (s. Stirninė blindė): gyvena apie 60 metų, kertama nuo 30 metų arba visai be apribojimų;
  • Virbinis gluosnis (s. Juodoji blindė): gyvena iki 60 metų, kertama be apribojimų;
  • Mažalapė liepa: gamtinė branda 100 metų, gyvena iki 500-600 (1300) metų, kertama nuo 60 metų;
  • Kalninė guoba: gamtinė branda 170, gyvena iki 300 metų, kertama nuo 100 metų;
  • Paprastoji vinkšna: gamtinė branda 170, gyvena iki 250-300 metų, kertama nuo 100 metų;
  • Paprastasis skirpstas: gamtinė branda 170, gyvena iki 300 metų, kertamas nuo 100 metų;
  • Vienapiestė gudobelė (s. Vokietinė gudobelė): gyvena iki 200-300 metų, kertama be apribojimų;
  • Miškinė obelis: gyvena apie 150-200 metų, Lietuvos miškuose reta, bet nesaugoma;
  • Miškinė kriaušė (s. Dūlė): gyvena 100-150 metų, Lietuvos miškuose retoka, bet nesaugoma;
  • Paprastoji ieva: gyvena iki 60-80 metų, kertama be apribojimų;
  • Paprastasis klevas (s. Medliepis): gamtinė branda 170, gyvena 150-200 (350) metų, kertamas nuo 100 metų.
  • Paprastasis putinas (s. Putėlis): gyvena apie 50 metų, kertamas be apribojimų;
  • Paprastasis šermukšnis (s. Karigė): gyvena iki 60-100 metų, bet pasitaiko ir 120-200 metų amžiaus, kertamas be apribojimų;
  • Paprastasis uosis (s. Uosis aukštuolis): gamtinė branda 170, gyvena iki 200-300 (400) metų, kertamas nuo 100 metų;
  • Europinis kukmedis, (senoviškai Burtmedis, Lietuvoje išnyko prieš 150 metų, bet dar natūraliai aptinkamas Latvijoje): gyvena 4000 ir daugiau metų, Lenkijoje seniausi 1200 metų.
    Pastaba: Gamtinė branda nurodo, kad nuo tokio amžiaus galima kirsti net draustiniuose, o tai reiškia, kad Lietuvos draustiniuose niekada nebus sengirių (pagal dabartinius teisės aktus).
    Mūsų nepasiekė senaisiais vardais prieš kelis šimtus metų vadinti medžiai ir mes niekada nepamatysime dabartinių medžių tikros senatvės, bet pati Lietuva gali. Todėl „Sengirės fondas“ yra kai kas daugiau nei tiesiog seno miško išsaugojimas ar galimybė miškui natūraliai pasenti.
  • Tai fondas senmedžių, kurie liudys apie mūsų valstybę, kai nebebus nei mūsų, nei daugelio kartų po mūsų.
  • Kiekvieno pareiga yra prisidėti:
    LT137044060008361264
    Viešoji Įstaiga „Sengirės fondas“
    Mokėjimo paskirties langelyje: „Parama miškams“ ir savo el-pašto adresą. Nurodytu El-pašto adresu vėliau susisieks ir paklaus, ar neprieštaraujate, kad viešai Jus įvardintų, kaip „Sengirės fondo“ rėmėją.

Parašykite komentarą

Top