Prof. Petras STIRBYS, Niujorko mokslų akademijos narys, www.siandien.info

Mobinginis reiškinys, bent jau teoriškai, yra išnagrinėtas neblogai, tačiau praktiniai žingsniai, jo išgyvendinimo prasme, atsilieka, jie vangoki, nepakankami arba jų išvis nėra. Spauda pastebi, jog po respublikinės Šiaulių ligoninės gydytojos savižudybės Valstybinę darbo inspekciją užplūdo daugybė medikų skundų dėl patirto mobingo darbe. Viešai pripažįstama, jog „mobingas yra sunkiai raunamas iš Lietuvos ligoninių“.

Dėl skundų yra keliamos bylos. Kartais susitaikoma, o daugeliu atveju bylos laimimos, ypač jei pateikiami dokumentai, jog  dėl psichologinio smurto buvo lankytasi pas psichiatrus, buvo vartojami atitinkami vaistai, etc.

Problema be galo aktuali, ji turi savyje daug rizikų. Žiniasklaidoje taip pat galima rasti užuominų, jog esama nemažai užmaskuoto, sunkiai pastebimo psichologinio alinimo. Seimo narys A. Sysas mobingą įvardijo kaip nematomą mirtiną ligą.

Negalima sakyti, kad problema ignoruojama ir nieko nedaroma jai spręsti. Po Šiaulių tragedijos Sveikatos apsaugos ministerija peržiūrėjo ir papildė mobingo valdymo planą, kad būtų galima veiksmingiau tramdyti šią blogybę.

Pagal savo dramatizmą ir sunkiai nuspėjamas pasekmes, atrodytų, kad į gautus signalus apie „nestatutinius“ proveržius gydymo įstaigose, turėtų būti reaguojama nedelsiant, ant kojų sukeliant specialiąsias tarnybas ir konkrečią ligoninę sukrečiant taip, kad ten atlikti veiksmai prilygtų kratai.

Bet kokia pasitaikiusia proga turėtų būti demonstruojama absoliuti netolerancija diskriminaciniam blogiui. Patirtis rodo, kad visas ligonines kuruojanti žinyba, nors ir skelbia specialią telefono liniją,  didelio entuziazmo, tiriant tokio pobūdžio incidentus, nerodo. Nurimusi ar tariamai nurimusi situacija neleidžia atsipalaiduoti, nuduodant, kad problema jau išnyko. Priešingai, aštri problema, savyje turinti itin negatyvų užtaisą, turi būti nuolatinio dėmesio centre.

Gilinantis į šią aktualiją, omenyje dažniausiai turime Šiaulių ligoninėje į kampą užspeistą gydytoją, kurią negailestingomis represijomis užpjudė konsoliduotos administracinės jėgos. Vaizdžiai kalbant, tai buvo ryškiausias žaibas ir stipriausias trenksmas, sukrėtęs visuomenę. Kraupi atomazga įvyko nematant jokios optimistinės perspektyvos ištrūkti iš persekiotojų.

Kolegė,  nesulaukusi supratimo ir užtarimo, ją užklupusi desperacija išsiskleidė visa apimtimi. Liūdno įvykio atgarsiai leidžia tikėti ir neabejoti tuo, kad gydytoja buvo uoli, darbšti ir rūpestinga pacientams, nepakentė darbinės chaltūros, luošinančios tuos pacientus, kurie turėjo beveik aiškią perspektyvą pasveikti, jeigu intervencinės procedūros būtų atliktos profesionalų. Komplikacijos kai kuriems pacientams, kuriuos įvardijo gydytoja, buvo sukeltos nepatyrusių rankų.

Atrodo, kad išvis nieko nedarant, t.y. susilaikius nuo inravaskulinių intervencijų, konservatyvi medikamentinio gydymo taktika tuos mikroinsultus patyrusius ligonius būtų atlydėjusi iki savaiminio, galimai dalinio, pasveikimo. Tuo tikėjo medikė ir tai patvirtino specialus tyrimas, virtęs vieša informacija.

Mėginant suprasti ten vykusius procesus ir ieškant kaltųjų, galima užčiuopti kas vis tik buvo labiausiai suinteresuotas atsikartyti gydytojos paslaugų ir kuri darbdavystės grandis turėtų prisiimti atsakomybę už pasekmes.

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad neva kalčiausias yra darbdavys – vyriausias gydytojas, pasirašęs įsakymą dėl medikės atleidimo iš darbo. O tai, panašu, ir nulėmė gydytojos sprendimą pasirinkti sau pražūtingą lemtį. Jeigu, spėliokime, ne tasai įsakymas, medikė, galimai, darbuotųsi iki šiol, ko gero būtų ilgai tempusi nuolatinio žeminimo jungą ir gal būtų sulaukusi natūralios darbinės veiklos pabaigos, nors, išeinat į pensiją, būtų tekę išsinešti didžiulį kartėlį.

Pasikartosiu – paviršutiniškai žiūrint gali atrodyti, kad dėl kraupaus finalo labiausiai inkriminuotinas yra vyr. gydytojas. Nors ne visai taip, tačiau to pakako, kad vyriausias gydytojas netektų savo pareigų ir būtų perkeltas į žemesnio rango ligoninę, leidžiant jam toliau užsiimti administracine veikla.

Tuo buvo parodyta, kad jis prezumciškai nelabai kaltas, vadovauti gali, o papildoma, kitokio pobūdžio bausmė nereikalinga. Kiek suprantu, jam buvo pritaikyta kone užuomina į bažnytinę tezę: „Eik ir daugiau nebenusidėk!“ Ko gero, tai racionalus ir logiškas sprendimas, kurį galima pagrįsti, pavyzdžiui, kad ir tokiais pasamprotavimais.

Manytina, kad ligoninės vadovas, nors ir būdamas administraciniu požiūriu svarbiausia figūra, vargu ar jis galėjo būti mobinginio proceso iniciatoriumi ir to proceso kuratoriumi, tačiau „finišo tiesiojoje“ atleidimo iš darbo įsakymas suvaidino lemiamą vaidmenį.

Kiek tenka diskutuoti su kolegomis, mes vieningai sutariame, kad tokiose istorijose bene kalčiausias yra padalinio vadovas, gebantis ne tik vadovauti skyriaus pacientų gydymui, bet ir kelti, kontroliuoti, reguliuoti įvairias intrigas, „užsisėsti“ ant jojo neadoruojančių pavaldinių, periodiškai referuojant direktoriui apie personalijas.

 Betarpis vadovas (skyriaus vedėjas), ėmęsis destrukcinio vaidmens ir nuosekliai eskaluodamas situaciją, pagaliau, finalinėje susidorojimo su pavaldiniu stadijoje ir, pasitelkdamas/įtaigodamas pagrindinį darbdavį – įstaigos vadą, – pasiekia tai ko taip atkakliai ir kryptingai siekė.

 Ar tik ne tokia schema ir suveikė, kai direktorius buvo įtikintas eiti gydytojos atleidimo iš darbo keliu, ir, tokiu būdu, jam liko tik klusniai pasirašyti atitinkamą įsakymą? Jeigu sektume tokia logika, tuomet, vaizdžiai kalbant, sąskaita faktūra už nekokybišką vadybą turėtų būti įteikiama skyriui vadovaujančiam asmeniui. Kažkuri atsakomybės dalis neabejotinai tenka ir visos įstaigos vadovui bei kai kuriems skyriaus (padalinio, departamento) kolektyvo nariams, jei pastarųjų intrigų įnašą pavyktų įrodyti.

Konflikto aiškinimosi kontekste du poliai – vyr. gydytojas ir skyriaus gydytojai-ordinatoriai – yra žymiai mažiau reikšmingi, lyginant su padalinio vadovo figūra, kuri dėl savo įtakos kolektyve, turi ištikimų sekėjų ir pataikautojų, o neretai ir smulkių, tendencingų informatorių ar dezinformatorių.

Skyriuje, niekur kitur sukasi demoniški sūkuriai. Iš savo patirties galiu teigti, kad didžiausias mobinginės nuodėmės krūvis ir tuo pačiu atsakomybė vis tik tenka būtent padalinio – skyriaus ar poskyrio – vadovui, kuris kasdien nepraleidžia progos menkinti ir engti nusižiūrėtą, jam nepatinkantį ar neįtinkantį darbuotoją. Negalima kategoriškai tvirtinti, kad nupieštas paveikslas yra tipinis ligoninės funkcionavimo modelis, tačiau gyvenimiškoji patirtis indikuoja, kad šitaip samprotaujant, nedaug nukrypstama nuo tiesos. Žinant tokį susidorojimo mechanizmą, darosi baisu atsidūrus tiesioginio/betarpinio viršininko taikiklyje.

Kapstantis mobinginiuose sąvartynuose, atrodo, ne viskas išsiaiškinama iki galo ir ypač, pasikartosiu, identifikuojant didžiausią kaltininką. Jeigu direktoriaus tremtis ką nors galėtų pakeisti, tuomet visų ligoninių, kuriose įsimetė destruktyvus virusas, vadovus nušalinkime nuo pareigų ir problemos neliks.

Deja, nušalintas ar išvytas direktorius mobingo su savimi neišsineša. Siaubingiausia kas gali nutikti – tai voratinklis, kuris apraizgo visas grandis: vyriausią gydytoją, skyriaus vedėją ar vedėjus ir padalinio kolektyvą ar pavienius jo atstovus. Tokio visaapimančio modelio susiformavimas praktikoje sunkiau įsivaizduojamas – tai daugiau hipotetinė galimybė. 

Minint skyriaus vedėją, kaip visko epicentrą ir kartu siekiant objektyvumo, negalima palikti nuošalyje bendradarbių – viso skyriaus kolektyvo. Mobinguojamasis neretai kenčia ir nuo kolegų, kurie, savo lojalumu norėdami įsiteikti šefui, noriai palaiko mentoriaus, o ne skriaudžiamojo pusę ir tuo prisideda prie pastarojo veiklos torpedavimo.

Taigi, pačiame padalinyje susiformuoja aplinka, kuri absoliučiai ir bekompromisiškai gniuždo ir niokoja darbuotoją, kuris užuojautos, užtarimo ar palaikymo iš jokio vektoriaus nesulauks. Vaizdžiai kalbant, užpultasis nuo gaujos apsiginti negali – kuo daugiau puolančiųjų, tuo greičiau artėjama prie atomazgos.

Vyr. gydytojo tremtis, esminiai padėties pakeisti negali, nebent jis imtųsi gesinti aistras dar pradinėje bręstančio konflikto stadijoje ir, galbūt, tuomet situaciją suvaldytų. Panašu, Šiaulių ligoninės vyr. gydytojui (be jo akivaizdžių nuopelnų medikės pribaigimo fazėje) atiteko ir kempinės funkcija – sugerti smūgius po įvykio. Betgi smūgį išprovokavo jo paties pasirašytas įsakymas, nuvedęs prie mums žinomos baigties.  

Kaip ten bebūtų, po direktoriaus „ekstradikcijos“ darbinių įtampų priežastys židinyje iš esmės liko, o skyriaus vedėjo ir bendradarbių elgsena vargu ar pakito, nebent kolegės tragedija jiems įvarė baimės ir santūrumo. Kiek tai tvaru – neaišku.

Panašu, niekas nepasikeitė šioje etikos ir moralės stokojančioje terpėje – ten liko, kiek žinoma, susiskaldęs kolektyvas su ten likusiu tuo pačiu skyriaus vadovu, kuriam galimai bus sunku konsoliduoti darbinę komandą. Štai dėl ko peršasi mintis, kad savivalės patologinis židinys Šiaulių ligoninėje teberusena, priežastys radikaliai nėra pašalintos, o buvusi kolektyvo poliarizacija savaime išnykti negali. Daugelio medikų nuomone, nepakeitus kolektyvo (skyriaus) vadovo, yra nemaža tikimybė, kad įvykiai, kylantys iš jo vadybinės nekompetencijos, gali recidyvuoti.

Kai kurie žurnalistai teigia, kad, mėginant prakalbinti mobinguojamą/priekabiaujamą asmenį, jis sutinka bendrauti tik su anonimiškumo sąlyga. Darbdavio žeminamas medikas dažniausiai yra įsitikinęs, kad vidinio skausmo ir pergyvenimų užgniaužimas yra priimtinesnė blogybė ir taktika, nei problemos eskalavimas. O tai rodo, kokia jautri ir kartu rizikinga analizuojama tema. Pagaliau, tai indikuoja kiek yra branginama darbo vieta.

Dar daugiau – net žiniasklaida vengia straipsnių, kuriuose yra minimos konkrečios pavardės, mat medijų personalas nelinkęs gvildenti medikų aštrių tarpusavio santykių, motyvuojant tuo, kad į sveikatos sergėtojus bėdos atveju jiems ar jų artimiesiems gali tekti anksčiau ar vėliau kreiptis. Savisaugos instinktas kalba pats už save. Žmogiškai tai suprantama.

Kas jau kas, bent jau medikai žino, jog ligų prevencija, jų programos yra be galo svarbios, siekiant išvengti ligų. Natūraliai kyla klausimas: ar esama profilaktikos priemonių apsisaugojant nuo mobingo, ar galima užbėgti už akių besiartinančiai grėsmei? Pasirodo yra ir labai veiksmingų.

Dabar, kai jau baigėsi mano darbinė veikla, retkarčiais sutinkami kolegos noriai aptarinėja anomalius darbinius santykius, atskleidžia užkulisius, dalinasi patirtimi. Pasirodo, esama neviešinamų subtilybių. Štai jos. Viena jų – turėti įtakingą užnugarį, bet stogas – ne kiekvienam pasitaikanti parankinė priemonė, be to primityvu, nors ir universalu. Neturint priedangos, kur kas efektyviau, kaip manoma, pačiam imtis iniciatyvos ir užsitarnauti mentoriaus palankumą. Ir tai veikia, kaip teigia žinovai, ir veikia užtikrintai.

 Pasirodo, labai produktyvu apsilankyti tiesioginio viršininko kabinete įvairiais pretekstais  – Naujų metų išvakarėse, Medikų dienos ar viršininko gimtadienio progomis, arba bet kada, nelaukiant progos. Svarbiausia, anot patyrusių žinovų, – nepraleisti progos ir tokius vizitus kartoti nesivaržant. Progas praleidęs, kaltink save. Nežinau, bet kai kurie visažiniai tvirtina, jog reiškinys nenaujas ir, būk tai, gana plačiai praktikuojamas.

 Be visa kita, reikalinga taipogi jausti ir momento dvasią, gaudytis aplinkoje. Mat, kaip aiškėja, jeigu jau kurį laiką viršininkas į nusižiūrėtą kolegą šnairuoja, apsilankymas jo kabinete yra visiškai beprasmis ir kontraproduktyvus. Tuomet galvok, kad reikalas praloštas – tu, tiesiog, būsi paprašytas apleisti kabinetą. Nesiimu komentuoti tokios praktikos, perpasakoju ką sužinojau iš pensinio amžiaus kolegų.

 Neklauskime vieni kitų ar tai moralu? Šiuo atveju savisaugos skydas konstruojamas jei ne mirtino pavojaus, tai egzistencinės akistatos akivaizdoje. Ir kas žino, kuomet grėsmėms kvėpuojant į užnugarį, vieno amoralumo priešpastatymas kitam amoralumui (kai amoralus puolimas neutralizuojamas materialia įtaiga) galimai turi kažkiek racionalumo, nors iš šalies atrodo nekaip. Jei tavęs, kaip asmenybės, kaip gydytojo laukia frustracija ir destrukcija, t. y. visiškas sužlugdymas ar dar graudesnis finalas – bet kokios priemonės, ko gero, yra vertos dėmesio ir išbandymo.

Nežinau, nesiimu spręsti ar šiuo atveju priimtina agitacija pasitelkiant moto: „Tikslą pateisina priemonės“? Sako, jog tai toliaregiškas apsidraudimas nuo ofenzyvų – nuo tikėtinų puolamųjų veiksmų darbo fronte. „Jei tai prieštarauja deontologijai ir, apskritai moralei, bei veikiantiems įstatymams – ginčijasi su manim kolega – tuomet patarkite kur galima įsigyti individualių antimobinginių apsaugos priemonių!?“

Kadangi kalba sukasi apie koliziją ir konfrontaciją – iš esmės apie nuožmią, kasdienę sekinančią kovą, tad netgi kariniai terminai čia yra tinkami, juo labiau, kad susiduria nelygios jėgos: iš vienos pusės – vargšas vienišius, atsidūręs apgultyje, o iš kitos – administracinė galia.

Ir išties, kam ieškoti stebuklingos parduotuvės, jei licenciją protekcijai galima įsigyti čia pat vietoje, slampinėjant skyriaus koridoriumi. Tai kelia rimtų galvosūkių, siekiant sutraukyti grandines, uždėtas veikiančių įstatymų, varžančių daryti neleistiną, nelegalų poveikį bet kuriam subjektui. Ar yra alternatyvų?

 Klausimas geras, tik kol kas be atsakymo. Aišku viena – mobingo profilaktikos skerspjūvis, kuriuo pasidalino jau nebedirbantys gydytojai, stato mus į nepatogią, dviprasmę padėtį. Iškyla dilema: pasinaudoti jų patirtimi ir jos gravitacine trauka kartu nusižengiant Temidei, ar ieškoti kito, bet vis tik savojo kelio? Šitaip besiblaškant kolizinėse dvejonėse negalima nematyti kolegų atviravimo svarbos.

 Jų atlapaširdiškumas atvėrė akis, praturtino mūsų žinojimą, vertą analizės ir aptarimo galimai vedančio link išradingesnės „kontracepcijos“ nuo administracinio piktnaudžiavimo. Norėtųsi, kad šiuos dalykinius ir kartu filosofinius apmąstymus priimtume ne kaip pritarimą medžiaginiam poveikiui, o kaip garsiai išsakomą poreikį ieškoti veiksmingesnių metodų eliminuojant socialinę blogybę iš mūsų tikrovės.

 Jei manęs paklaustų ar simpatizuoju kolegų atskleistiems egzotiniams ėjimams apsidraudžiant nuo nepalankios įvykių tėkmės, kol kas nežinočiau ką atsakyti. Ko gero kolektyvinės apsaugos priemonės valstybiniame lygmenyje būtų priimtinesnės nei individualios pastangos. Galiu klysti, reikia gilesnių studijų.

Ypač tenka pabrėžti skriaudžiamojo vienišumą, o tuo pačiu ir jo pažeidžiamumą. Mat jo pozicijai jei ir pritaria kolegos, na, gal dalis jų, tačiau tas pritarimas, empatija ir palaikymas yra tylūs ir atsargūs. Mobinguojamas niekada nesulauks viešo užtariamojo ar palaikomojo ir garsiai ištarto žodžio rytinių penkiaminučių metu, per sunkių ligonių aptarimus ir bet kokiomis aplinkybėmis.

Tokių samprotavimų fone išsiskiria Šiaulių medikės kilnumas ir taurumas, juk ji kiek įmanydama gynė pacientą, ji visuomet buvo jo pusėje, jai buvo svarbi intervencinių procedūrų kokybė, ji baisėjosi komplikacijomis. Jos keliamos viešumon ydos, bumerangu atskriedavo atgal, nusitaikydamos į ją pačią.  

Prisimenant saulės miesto įvykius ir juos bandant atgaminti kyla įvairių minčių. Kolegė, kurios netekome, matyt, pajutusi totalų pralaimėjimą, nebematydama išeities ir pristigusi jėgų bei amunicijos, pasirinko kraštutinę protesto formą, kurią kiekvienas iš mūsų gali interpretuoti įvairiai. Manyčiau, kad be viso kito, kolegės pasitraukimą galima suprasti ir kaip paraginimą: budėkite, kovokite su diskriminaciniais išpuoliais, priešingu atveju ir jus gali ištikti panaši lemtis!

Juk žmogus, tarsi domkratas, gali pakelti daug, vos ne viską, išskyrus mobinginę naštą.

Ar akademinėje terpėje irgi tarpsta mobingas? Žinoma, tik jis truputį kitoks – nuožmesnis, rafinuotesnis, pridengtas intelektualumu (tikru ar tariamu– diskusinis klausimas) ir tuo skiriasi nuo periferinio, provincinio.

 Pageidautina, kad kova su sunkiai išgyvendinamu reiškiniu turėtų ne epizodinį, bet permanentinį pobūdį, nelaukiant pasyviai naujų incidentų. Tam reikalingos pastangos, reikalinga drąsa. Nepaliekant ramybėje šios temos, bei norint,  kad šį negatyvų fenomeną pamatytume iš arti, dalinuosi sava  patirtimi jau baigiamoje rašyti knygoje „Mokslo, kūrybos ir kovos horizontai“. Ir kokių tik išraiškos formų neįgauna vadybinė savivalė.

Parengta pagal laikraštį ŠIANDIEN.