Andrejus GAIDAMAVIČIUS, gamtininkas ir žurnalistas, www.siandien.info

Kadaise, kai dirbau Geologijos ir geografijos institute, sakydavau, kad „tos gamtos Lietuvoje tėra tik tiek, kad greitai tik geologai turės darbo“. Nors labiau traukė tyrinėti gyvąją gamtą, bet mano darbo objektas buvo tai, kas gyveno prieš tūkstančius metų ir jų liekanos. „Dochlikai“, kaip mes žargonu vadindavom juos.

Dabar matau, kad tais „dochlikais“ tampa vis daugiau augalų bei gyvūnų ir jau visai arti tas laikas, kai „dochlikais“ tapsime mes patys. Šeštasis pasaulinis išmirimas, kuris vyksta šiuo metu dėl žmonijos kaltės, su žmonijos egzistavimu ir pasibaigs.

Filosofai teigia, kad nuo idėjos gimimo iki jos tapimo kūnu turi praeiti 100 metų. Nepasakysiu, kada tiksliai Lietuvoje gimė pirmosios gamtosauginės idėjos, kad reikia saugoti miškus, gamtą, visą gyvūniją ir augaliją, bet vienas žymiausių tokių idėjų pradininkų buvo profesorius Tadas Ivanauskas, kurio rūpesčiu 1937 metais įsteigti trys pirmieji rezervatai (Žuvinto, Kiauneliškio ir Kamšos).

Taigi iki 2037 metų dar daug pokyčių turės įvykti politikų ir visuomenės galvose, kad saugomos teritorijos iš tiesų taptų saugomomis. Nors neseniai paminėjome regioninių parkų įkūrimo trisdešimtmetį, bet patys matome, kad tie regioniniai parkai tapo skylėti, vėjo perpučiami, suvartoti, apstatyti tvoromis ir brangiomis vilomis, o visa kita, dėl ko ir buvo kuriami šie parkai, liko tik senose nuotraukose.

Žmogus pamiršta, kad jis buvo ir bus gamtos dalimi, kad jam visada reikės gaivaus oro, švarių vandenų, sveiko dirvožemio, gražaus kraštovaizdžio, turtingos augalijos bei gyvūnijos… Todėl dažnai pagalvodavau, kad vien saugomos teritorijos neišgelbės mūsų gamtos. Atvirkščiai, manau, kad saugomos teritorijos buvo sugalvotos tam, kad be sąžinės graužimo galėtume naikinti visa kita. Taip ir griūna gražiausi parkai, skverai, alėjos, medžiai senoliai prie asfaltuojamų, elektrifikuojamų, trinkelizuojamų kelių bei gatvių. Naikinama ne šiaip gamta, o žmogaus natūrali gyvenamoji aplinka.

1978 metais Miškų ūkio ministras Algirdas Matulionis savo knygoje „Girių prieglobstyje“ rašė: „Nemanykime, kad nacionaliniuose parkuose, rezervatuose, draustiniuose kažką saugosime, o kitur turėsime laisvas rankas. Reikia visoje šalyje saugoti sveiką ir gražią žmogaus gyvenamąją aplinką, natūralios gamtos kampelius, taupyti jos turtus“. Graži idėja. Negi ir jos įsigyvendinimo reiks laukti 100 metų?

Pasaulyje aplinkosauginis judėjimas gimė tik 1970 metais, kuomet balandžio 22 dieną milijonas amerikiečių išėjo į gatves reikalaudami taikos Žemei ir žmonėms. Nuo tada pradėta minėti Žemės diena. Tada įsikūrė ir bene garsiausias aplinkosauginis judėjimas GreenPeace. Lietuvą šios aplinkosauginės idėjos pasivijo tik Sąjūdžio laikais, kuris, jei jau pamiršot, gimė nuo ekologinių akcijų.

Dažnai pagalvoju, kas būtų, kaip atrodytų šiandien Lietuva, jei tuo metu žalieji (tikrieji, o ne šiuo vardu apsimetančios dabartinės partijos) būtų išlaikę valdžią, suformavę Vyriausybę ir padėję pamatus svarbiausiems įstatymams.

 Manau, dabartiniam Prezidentui Gitanui Nausėdai nebereiktų kelti Žaliosios Lietuvos vizijos, kaip kažko naujo, modernaus. Žalioji Lietuva šiandien būtų jau realybė. Deja, istorija ir tie patys filosofai sako, kad tos realybės reiks dar gerokai palaukti.

Taigi gyvename gamtosauginiame nuopuolyje. Žinau, kad kažkada bus geriau ir visos praeityje kilusios idėjos kažkada taps kūnu. Bet dabar duobė. Ir vakar, ir šiandien, ir rytoj gamtos apsauga bus net ne antraeilis dalykas, o kažkur prie galo. Visada politikams ir visuomenei bus svarbesnių dalykų, iš kurių svarbiausias – gerovė sau pačiam.

 Mano kaimynas iš Kertuojos kaimo neseniai pasakė man: „Žmogus šiais laikais nedaro nieko, kas nenaudinga jam pačiam“. Ir jis pasakė šventą tiesą. Aš atvažiuoju į Vilnių ir matau, kad aplink mane vien ufonautai. Visi susirūpinę tik savimi: kaip atrodo, kur gauti pinigų, kaip papramogauti… Bet jų veiduose nematau nieko, kas primintų susirūpinimą Lietuva. Ir tai yra labai bloga žinia tiems politikams, kurie nuolat kalba apie nacionalinį saugumą.

Jei žmogui nerūpi šalies gamta, kultūra, šalies ateitis, tai ir nuo priešo jos negins, o saugodamas savo komfortišką gyvenimą pats pirmas iškeliaus ten, kur gyventi saugiau. Prisimenu vieno pokario partizano žodžius: „Turi gyventi taip, tarsi nuo tavęs vieno priklausytų visos Lietuvos likimas“. Nuostabi idėja. Jei taip galvotų kiekvienas, nebūtų nei nusikaltimų, nei korupcijos, nei skurstančių, nei nuteriotos gamtos. Bet ir jai įsigyvendinti, matyt, prireiks labai daug laiko.

Na, o pabaigai noriu pacituotų poetą Justiną Marcinkevičių: „Ateityje žmogus galės vadintis žmogumi tik būdamas gamtosaugininku“.  Drąsūs, bet savalaikiai žodžiai. Ir,  deja, mes neturime 100 metų jų įgyvendinimui, nes paprasčiausiai tiek neturime, jei ir toliau leisime savo planetai taip sparčiai ristis į prarają. Turime tais gamtosaugininkais tapti šiandien, dabar, antraip galutinai neteksime savo tikrųjų namų – gamtos.

Parengta pagal laikraštį ŠIANDIEN.