Į miestą prie Minijos kviečia Gargždų krašto muziejus

• 

Gargždai, miestas prie Minijos upės, šalia istorinės ribos su Mažąja Lietuva. Istoriniuose šaltiniuose gyvenvietė pirmą kartą minima 1253 m., o žmonių čia gyventa jau nuo žalvario amžiaus. XV–XVI a. Gargžduose buvo žemaičių seniūnų Kęsgailų dvaras, apie 1534–1540 m. karalienės Bonos dėka pastatyta pirmoji medinė katalikų bažnyčia.

• 

XIX a. ketvirtame dešimtmetyje –XX a. pradžioje Gargždų dvaras priklausė baronams Rėnė (Rönne), išgarsinusiems miestą puikiai sutvarkyta dvaro sodyba, vienu gražiausių Žemaitijos dvarų parku, turtinga dvaro biblioteka ir senienų rinkiniais.

Per Antrąjį pasaulinį karą miestelis sudegė. Gargždams Atgimimo simboliu tapo 1989−1990 m. pastatyta postmodernistinio stiliaus mūrinė Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia.

Tai tik maži trupinėliai iš gilios ir turtingos Gargždų krašto istorijos. Išsamiau su ja galima susipažinti Gargždų krašto muziejuje, kuris visuomet atviras ir suaugusiems, ir mažiesiems lankytojams.

• 

Darbšti keliolikos žmonių muziejaus darbuotojų komanda kaupia, saugo, tiria, eksponuoja ir patraukliai populiarina šio krašto istoriją ir kultūrą atspindinčias dvasines ir materialines krašto vertybes. Tai reikšmingas kultūros židinys, nuolat plečiantis bendradarbiavimą su vietos bendruomenėmis.

• 

Muziejuje galima susipažinti su naujausiųjų laikų eksponatais, taip pat su istorija iki 1940 metų.

Muziejuje saugomos knygos, kalendoriai, žurnalai, laikraščiai, plakatai, žemėlapiai, religinio turinio knygos, vadovėliai… Iš viso – apie dvylika tūkstančių eksponatų. Iš senesnių spaudinių paminėtina 1898 m. išleista maldaknygė „Psalmai“ ir 1895 m. Baltijos jūros regiono žemėlapis išleistas Švedijoje.

• 

Čia yra ir tarpukario Lietuvos, Rusijos, Vokietijos ir Trečiojo reicho monetos, įvairūs dokumentai, banknotai, nuotraukos, obligacijos, medaliai, ženkliukai, muzikinės plokštelės ir daug kitų vertingų ir įdomių eksponatų.

Muziejus pastoviai atsinaujina, pasipildo naujais eksponatais. Jie į muziejų patenka įvairiais keliais. Pavyzdžiui, kai kurie spaudiniai rasti Gargždų pašto remonto metu.

• 

Beje, prie muziejaus turtinimo, plėtros kviečiami prisidėti ir krašto gyventojai bei buvę kraštiečiai. Tokių geradarių vis atsiranda. Vienas tokių – Jonas Čepas, kuris dovanojo eksponatus muziejui, rinkęs juos ne vienerius metus iš gyventojų ir apleistų sodybų Agluonėnų apylinkėse.

Muziejus lankytojų laukia ne tik Gargžduose, bet ir savo padaliniuose Mažosios Lietuvos regione

• 

Tai Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejus Priekulėje, Agluonėnų etnografinė sodyba, rašytojos I. Simonaitytės memorialinis muziejus, taip pat laivadirbio J. Gižo etnografinė sodyba Drevernoje. Kasmet muziejų aplanko per 10 tūkst. žmonių, dalis jų – užsienio turistai.

2005 m. duris atvėręs muziejus rengia įvairias parodas, plenerus, konferencijas, užsiima ir įvairiapuse švietėjiška veikla. Jame nuolat veikia šios ekspozicijos: „Etnografinė XIX a. pabaigos – XX a. vidurio ekspozicija“, „Tarpukario Gargždai 1918 – 1939 metais“, „Senųjų Gargždų vaizdai“.

• 

Dar nesilankėte Gargždų krašto muziejuje? Užsukite, nepasigailėsite. Jis laukia jūsų kiekvieną dieną, išskyrus sekmadienį. Kiekvieną paskutinį mėnesio penktadienį – lankymas nemokamas.

Naujas lankomas objektas

2019-ieji metai paskelbti Lietuvos Nepriklausomybės kovų atminimo metais. Taip siekiama įvertinti savanorių, Lietuvos kariuomenės ir pavienių piliečių indėlį 1918 – 1920 metais ginant ką tik atkurtos Lietuvos valstybės suverenitetą.

Prisimenant to laikmečio įvykius, kovotojus bei didžiausią jų auką – gyvybę – nutarta pastatyti atminimo ženklą prie istorinės atminties puoselėtojo Gargždų krašto muziejaus.

Apie pasirinktą formą ir simboliką: tradicišikai susiklostę, kad istorinių įvykių, mūšių vietų ir jų dalyvių atminimas įamžinamas pasirenkant vertikalias, iškilias skulptūrų kompozicijas, todėl skulptūra stogastulpio formos – Lietuvos valstybės ištakų, etnografinių tradicijų atspindys. Akmens, ąžuolo ir metalinių elementų dermė liudija apie tvirtumą ir ilgaamžiškumą.

• 

Pasirinkti simboliai įprasmina šalies ir vietos bendruomenės istorinį palikimą.

Vienas jų – vyčio kryžius, pirmą kartą heraldikoje pavaizduotas XIV amžiaus Jogailos anspaude, kaip dvigubas kryžius raitelio skyde. Iš pradžių simbolizavęs dinastiją, XVI amžiuje mirus paskutiniam Jogailaičių dinastijos palikuoniui,

Žygimantui, dvigubo kryžiaus simbolis naudotas valstybės herbe. Nebesiejant su dinastija, imtas vadinti Vyčio kryžiumi.

• 

Dvigubas kryžius išpopuliarėjo XX a. pirmojoje pusėje, Nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje. Šį kryžių kaip skiriamąjį ženklą ėmė naudoti Lietuvos kariuomenė, aviacija, kitos valstybinės institucijos.

Jis papuošė Lietuvos ordinus ir medalius, pareigybinius ženklus, tapo daugelio visuomeninių draugijų ir organizacijų atributu. 1919 m. dvigubas kryžius buvo pavadintas kryžiumi „Už Tėvynę“ ir tapo vienu aukščiausių valstybės apdovanojimų.

1920 m. Lietuvos Respublikos Prezidento įsaku kryžius „Už Tėvynę“ buvo pavadintas Vyčio Kryžiumi, vėliau – Vyčio Kryžiaus ordinu.

Mūsų žiniomis, šiuo apdovanojimu pagerbti ir keturi nepriklausomybės kovų dalyviai iš mūsų krašto 1. Jurgis Butkus – apdovanotas dviem ordinais; 2. Juozas Griauslys; 3. Antanas Maulius; 4. Jonas Seselskis. Tad natūralu, kad stogastulpio centriniu simboliu pasirinktas vyties kryžius.

• 

Stogastulpio viršūnė papildyta saulės formos kryžiumi, artimu protėvių etnografinėms tradicijoms. Konkrečiu atveju istorikės Janinos Valančiūtės siūlymu panaudota kryžiaus kopija nuo sudegusios Gargždų bažnyčios stogo. Pagal žmonių pasakojimus, dar 1941 m., buvo uždėtas ant laikinosios bažnyčios. Vėliau, remontuojant bažnyčią, jį nuėmė ir tolimesnis jo likimas neaiškus.

Paminėtus akcentus ir jų reikšmių įprasminimą vizualiai įgyvendino ir stogastulpį sukūrė tautodailininkas, kalvis Darius Vilius.

Parengta pagal laikraštį ŠIANDIEN. Gargždų krašto muziejaus inf.

Gintauto Kniukštos, Izabelės Kniukštaitės, Gargždų krašto muziejaus nuotraukos