Šiandien prekyboje – naujas ŠIANDIEN numeris.                     

„A. Smetona buvo pernelyg didelė ir ryški asmenybė, kad šiandien galėtume ją palikti nuošalyje. Kaskart, kai imame kalbėti apie tarpukario Lietuvos gimimą, brendimą ir skaudų likimą, neišvengiamai esame priversti paminėti ir A. Smetoną. Visa savo esybe jis tebėra nepakeičiama praėjusio amžiaus pirmosios pusės Lietuvos istorijos figūra ir tikras mūsų šalies valstybingumo simbolis.

Neatsitiktinai liberalus išeivijos istorikas ir sociologas Vytautas Kavolis – tikras nepriklausomybės kartos atstovas – yra pabrėžęs „smetonišką įsipareigojimą savo valstybei“, kaip vieną kertinių lietuvių tautinio sąmoningumo raidos elementų.

Iš tiesų A. Smetona, žengdamas Jono Basanavičiaus ir Vinco Kudirkos pėdomis, geriau nei kas kitas įkūnijo lemtingą posūkį nuo pirmųjų nedrąsių svajonių apie kultūrinę ir politinę autonomiją prie ryžtingo nepriklausomybės siekio. Ir mums jis visiems laikams paliko tvirtą tikėjimą nepriklausomos valstybės galimybe, kurio nepaneigė – negalėjo paneigti – ilgi sovietinės ir nacistinės okupacijų dešimtmečiai.          

Tai, kad A. Smetona šiandien vertinamas nevienareikšmiškai, matyt, buvo neišvengiama. Iš tiesų jo, kaip modernios valstybės kūrėjo, bet kartu ir autoritarinio vadovo, palikimas pernelyg sudėtingas, kad jį galėtume lengvai aprėpti vienu žvilgsniu.

Galbūt tai lėmė, kad A. Smetonos kritikams neretai pavykdavo pritaikyti jiems patogų rėmą ir viešai parodyti Prezidentą viso labo kaip dvimatę, seklią karikatūrą.

Tie, kurie iki šiol atkakliai priešinasi A. Smetonos pagerbimui ir įamžinimui, tai daro rinkdamiesi matyti tik vieną jo turtingo ir kaip reta turiningo gyvenimo dalį, apribotą karinio perversmo, pamintos Konstitucijos ir legendomis apipinto pasitraukimo iš šalies.”