Laikraščio ŠIANDIEN interviu su psichologu, socialinių mokslų daktaru, Žmogaus studijų centro prezidentu Gintaru Chomentausku

• 

• 

– Gerbiamas Gintarai, mano profesinių interesų sritis – transportas. Jūs, ko gero, nustebsite, kodėl aš atėjau pas Jus, psichologą, o ne į kokią nors žinybą, kuruojančią šią veiklos sritį. Priežastis paprasta: mane sudomino viena iš keisčiausių idėjų, jau senokai klaidžiojančių po Lietuvą – metro statyba Vilniuje. Keista ji dėl vienos keistos, netgi, sakyčiau, ypatingai keistos priežasties: šiam projektui įgyvendinti beveik nėra jokių techninių, finansinių, juridinių ar kokių nors kitokių problemų. Kaip aiškino specialistai, visos jos išsprendžiamos ir gana nesunkiai. Neišsprendžiama yra kol kas tik viena – psichologinė. Kaip rodo metro statybų istorija įvairiose pasaulio šalyse, baimę imtis tokio masto darbų pergyveno visi miestai, skyrėsi tik tos baimės periodo trukmė – nuo kelių iki keliasdešimt (rekordas – 70) metų. Todėl ir noriu Jūsų paklausti: kas yra toji baimė, kaip ir kada ji perauga iš asmeninės žmogaus problemos į visuomeninę – į fobiją? 

– Abejočiau, kad kam nors reikėtų aiškinti, kas yra baimė: ją patiriame kiekvienas, net dažniau, negu norėtume. Jis aplanko tada, kai susiduriame su realia ar įsivaizduojama grėsme.

Metro tiesiogiai grėsmės mums nekelia Jūsų pateikti pavyzdžiai, mano supratimu, iš truputį kitos srities: aš matau ne baimę, o natūralų pasipriešinimą pokyčiams. Juk sarkastiškai sakoma „linkiu tau gyventi pokyčių laikotarpiu“… Pokyčiai, vis tik – neišvengiami dinamiškai keičiantis miestui ir tas „natūralus“ pasipriešinimas vardan šios dienos komfortoto gali virsti dideliais nepatogumais ateityje.  

Vis tik, yra pagrindo nerimauti dėl tokių didelių projektų, ypač Vilniuje. Statyti metro, kai Vilnius nepajėgė susidoroti su kur kas paprastesniu objektu – Nacionaliniu stadionu? Kai metų metais tęsiasi Lazdynų baseino rekonstrukcija, kai bet kokioje normaliai procesus valdančioje savivaldybėje būtų padaryta per metus.

Pagaliau dar viena akis kasdien badanti piktžaizdė – buvę Sporto rūmai.  Kai matom tik projektų pradžios sukeltą chaosą, ištaškytas lėšas ir laiką, nejučia kyla klausimas „ir vėl?“

– Puikiai suprantu, kad bet koks politinis sprendimas turi vienokias ar kitokias pasekmes. Arba neturi jokių, bet ir tai – pasekmė. Puikiai suprantu, kad sprendimus priimantieji jaučia ne tik atsakomybę, bet ir baimę, todėl nenuostabu, kad dažnai griebiamasi pribrendusių permainų atidėliojimo. Tai tipiška įsisenėjusi lietuvaičių liga ar tik mūsų dienų recidyvas?

– Deja, lietuviai nemoka racionaliai reaguoti į krizių iššūkius, juos įvardinti ir aptarti alternatyvas., Lietuvoje daug tuščių lozungų, baimės ir nepasitikėjimo vienas kitu, todėl dažna diskusija veda ne prie racionalaus sprendimo, bet prie pykčio ir konflikto. O tada – tikėjime stebuklu, kurį padarys kažkas kitas, bet ne mes patys.

Per kiekvienus rinkimus, rinkdami naujus valdžios atstovus, tikimės ne permainų – tikimės stebuklo! Išgelbės naujas lyderis, nauja partija, naujas judėjimas. O po to – nusivylimas ir naujų pranašų paieška. Nei viena politinė jėga nesugebejo išlaikyti rinkėjų pasistikėjimo kelias kadencijas iš eilės. Bėda. Jei taip dažnai keistume žmoną, vargu ar kažin ką užgyventume …

–Esu tikras, daugybė mūsų tautiečių niekaip nesupranta, kur dingsta mūsų politikų ryžtas, drąsa ir ambicijos siekti esminių permainų, o visa tai pakeičia elementarus troškimas kaip nors pragyventi? Gal visa tai atsinešėme iš istorijos, kuri mūsų protėviams buvo rūsti ir negailestinga? Liublino unijos šešėlis paskui mus slenka jau daugiau kaip 450 metų, o Rusijos imperijos – daugiau nei du amžius. Mes pamiršom būti savarankiški? Ar niekad nė nemokėjom?

– Geras klausimas, tik aš nežinau į jį atsakymo. Istorija, žinoma, paliko didelius randus Lietuvos kūne… Ne mažesnius, o gal netgi didesnius ji galėjo palikti ir mūsų tautiečių sąmonėje.

Aš ne istorikas, tad negalėčiau nupiešti, pavyzdžiui, LDK statistinio lietuvio psichologinio portreto. Tiesą sakant, nė nebandyčiau šitai daryti, nes dabar kur kas labiau derėtų ieškoti ir atrasti kas mus vienija, suprasti kokio tikslo siekiame?

• 

Pagaliau ar jį – tą tikslą – apskritai turime? O gal net nesiekiame nieko, tik plaukiame pašildytoje ES srovėje ir  vengiame bet kokių savarankiškų sprendimų.  

– Bet juk tai labai natūralu! Bet kurioje situacijoje, kai žmogui gresia egzistencinės problemos, jis dairosi saugaus kranto…

– Tačiau problema šiandien juk ne ekonominė. Niekas šiais laikais mūsų šalyje nemiršta nei iš bado, nei dėl kokių nors kitų ekonominių priežasčių. Didžiausioji problema – žmonės pasijunta svetimais tarp savų. Negražiai skamba?

Taip, labai, tačiau „Žmogaus studijų centro tyrimai parodė, kad nors gerbūvis sparčiai auga, lietuviai Lietuvoje jaučiasi liūdni, nelaimingi, bejėgiai, nereikalingi visuomenei.

Skaudu, tačiau matome, kad bendruomenės lyderiams nelabai rūpi žmonių psichologiniai poreikiai, ką ypač ryškiai pamatėme Covid pandemijos metu Mūsų veiksmai turėtų raminti, gelbėti, telkti, vienyti, o ne skaldyti, disciplinuoti, moralizuoti.

– Prisipažinsiu, kuo daugiau mąstau apie šiuolaikinę Lietuvą, tuo dažniau atrodo, kad joje gyvena ne tauta, o kažkokia nacionalinė fobikų draugija: kur bepasisuksi, ten tvyro nuolatinė kažko baimė, o bet koks pasiūlymas ryžtingesniam sprendimui susilaukia labai teisingo ir labai išmintingo sprendimo – reikia rimtai apsvarstyti. Po tokios procedūros paprastai seka ne mažiau išmintingas nutarimas – sprendimą atidėti iki geresnių laikų. Bene skaudžiausia ir tragiškiausia tokio svarstymo istorija išsakyta Jono Aisčio eilėraštyje „Kraujo lašas būt tave nuplovęs…“ Netesėti mūsų pažadai tapo mūsų kasdienybe?

– Nebūčiau vis dėlto toks griežtas. Objektyviai žiūrint, daug ko išmokome ir pasiekėme. Mūsų tyrimai rodo, kad psichologinis klimatas Lietuvoje nuo 2013 su pasvyravimais, bet gerėja.  Tačiau turėtume pripažinti: kai kuriose gyvenimo srityse stagnacija daugiau negu akivaizdi ir natūralu, kad ji kelia gyventojų pasipiktinimą.

Priešrinkiminiai pažadai jau tapo vos ne anekdotų populiariausias siužetas, tačiau kas ketvertą metų jie pasipila ant rinkėjų galvų, o gražiai žadėjusieji tikisi, kad rinkėjai yra mulkiai ir netrukus viskas bus pamiršta. Sakyčiau, naivi viltis: rinkėjų atmintis yra bene didžiausias barjeras, į kurį sudūžta besitaikančiųjų į Seimą viltys.

– Vilniečių nuomone susisiekimas tapo užkeikta sostinės problema. Ji dūsta nuo automobilių spūsčių, tai matydami politikai ir savivaldybių valdininkai pačiais įvairiausiais užkeikimais bando tą vargšą ligonį gaivinti, bet jam nuo tų kalbų nė kiek ne geriau. Paradoksas: vieną iš didžiausių šiuolaikinio transporto atradimų – geležinkelį – Lietuvoje nutiesė okupantai: rusai 1862 metais per Lietuvą nutiesė Sankt Peterburo – Varšuvos, o o vokiečiai maždaug po dešimtmečio Tilžės – Pagėgių – Klaipėdos magistrales. Anglai tuo metu jau turėjo metro, o mes XX a. pradžioje sumeistravome… tris konkės linijas. Kur dingo mūsų kūrybinė aistra, verslumas, naujovių troškulys? Juk kažkada mus domino ir didysis artilerijos menas, ir aštuonratės važiuoklės galimybės. O paskui mes grįžome į vežikų gadynę, vienintelis skirtumas – jie nustojo važinėti arkliais ir persėdo į autobusus ir troleibusus.

Suprantu Jūsų pasipiktinimą ir neviltį, nes Jūs toli gražu ne vienas toks. „Žmogaus studijų centro“ tyrimas rodo, kad politiniai ir ekonominiai pokyčiai 2020 m. netenkina didžiosios dalies (75,7 proc.) lietuvių norų. Iš tikrųjų trūksta rimtų, įkvepiančių ir visuomenės palaikymą  turinčių projektų. Ir – tikrų lyderių, su polėkiu, fantazija ir asmenybės jėga.  

– Matydamas šį tautišką mūsų balaganą dažnai prisimenu vieno bičiulio iš Turkijos parsivežtą puikiausią kada nors matytą suvenyrą – ten išgirstą priežodį: vynuogynui reikia ne tavo maldų, o kauptuko. Ir pagalvojau – mūsų valdantieji, kokios spalvos ar pakraipos jie bebuvę, kauptuko mirtinai bijojo. Net diagnozę tai baimei įvardinti sugalvojau – metrofobija. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad medicininėje praktikoje taip vadinama … poezijos baimė. O štai metro baimės pasaulyje nėra? Gal metas oficialiai įteisinti? Bent kur būtume pirmieji… Ar matytumėte perspektyvą, kad lietuvaičiai kada nors įveiks tą metrofobijos baubą, nesvarbu kas besislėptų po jo kauke – metro ar poezijos baimė?

– Jūs pats ką tik tvirtinote, jog kažkam priimti sprendimą dėl metro statybos prireikė 70 metų, tad leisdamas sau pajuokauti, priminsiu: Lietuviai – liūdnojo veido riteriai, save laikantys viena nelaimingiausių tautų Europoje. Savo gyvenimo kokybę jie vertina taip žemai, kad ES nuolat esame sąrašo gale.

• 

Kur kas baisiau, kad nors pokyčiai valstybėje neatitinka žmonių norų, dauguma nesijaučia galintys ką nors pakeisti! Skambant kalboms apie gėrovės valstybę, mes, lyg rimtas ligonis, nenorintis girdėti apie savo ligą, nuosekliai ignoruojame, kad gyvename keistoje ir liūdnoje visuomenėje, kuri tolima nuo mūsų lūkesčių.

Kad pasikeistume, pirma sąlyga – matyti realybę. Visuomenei trūksta ne dešimties eurų prie pensijos. Jai trūksta draugiškumo, sutelkiančių bendriems darbams, vienijančių iššūkių. Kai tokie yra, istorija jau parodė – galime padaryti didžius dalykus

.– Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Kęstutis BRUZGELEVIČIUS, transporto žurnalistas

•