Pieno ūkių savininkai jau senokai gvildena mažų žalio pieno supirkimo kainų problemą, ne kartą kreipėsi į daugelį institucijų, bet rezultatai jų netenkina. Ką tuo klausimu nuveikė ir ruošiasi nuveikti Žemės ūkio ministerija, kurią pastaruoju metu užgriuvo įvairiausių kaltinimų lavina? Kokios paramos sulauks pieno ūkiai, kodėl taip svarbu pagyvinti kooperaciją ir kaip ištraukti iš duobės smulkiuosius ūkininkus, kuriems už pieną atseikėjama mažiausia kaina?

Į ,,Verslo ir politikos“ klausimus atsakė Žemės ūkio ministerijos Žemės ūkio gamybos ir maisto pramonės departamento direktorius Rimantas KRASUCKIS.

Pieno ūkių savininkai jau senokai kelia mažų žalio pieno supirkimo kainų problemą, ne kartą kreipėsi į daugelį institucijų, bet rezultatai jų netenkina. Ką tuo klausimu nuveikė Žemės ūkio ministerija? Kas padėtų spręsti šią problemą?

Pieno supirkimo kainas nulemia daug įvairių veiksnių, tokie, kaip situacija pasaulinėje ir vietinėje rinkoje, gyventojų perkamoji galia, pieno ūkio struktūra ir panašiai. Žemės ūkio ministerija daugelio veiksnių nėra pajėgi nei sąlygoti, nei kontroliuoti. Rinkos ekonomikos sąlygos kainas diktuoja ūkio subjektų sugebėjimas derėtis, susitarti. Todėl ministerija įvairiais būdais siekia stiprinti pieno gamintojų derybines galias, kad patys pieno gamintojai galėtų apginti savo interesus.

Šiuo tikslu 2015 m. buvo priimtas LR Ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas. Šis įstatymas reglamentuoja pieno pardavėjų ir pirkėjų sutartinius santykius. Pieno supirkimo įmonės turės pagrįsti kainų mažinimą, jei kainos bus mažinamos daugiau nei 3 proc. Įstatymu siekta sustiprinti pieno pardavėjų galias rinkoje, užtikrinti interesų tarp žalio pieno pirkėjų ar jo pardavėjų pusiausvyrą.

Ministerija parengė pieno ūkio situacijos stabilizavimo priemonių planą, kuriame numatytos tiek tiesioginės išmokos pieno gamintojams, tiek pieno gamintojams palankesnės kaimo plėtros priemonių sąlygos, tiek finansinės priemonės (numatyta teikti lengvatines paskolas, kompensuoti palūkanas).

Ne kartą buvo diskutuota su pieno gamintojais ir perdirbėjais dėl sudėtingos situacijos pieno sektoriuje, tačiau sprendimų, tenkinančių abi puses, dar nerasta. Minimalios kainos fiksavimas (kaip reikalauja kai kurie žemdirbiai) įstatymu apribotų ūkio subjektų tarpusavio konkurenciją, trukdytų reaguoti į rinkos ir konkurencijos pokyčius, savarankiškai priimti jų ūkinei veiklai reikalingus sprendimus.

Žalio pieno pirkimo kainos reguliavimas prieštarautų Europos Sąjungos teisėje nustatytiems laisvų derybų dėl prekių kainų principams. Yra siūlymų nustatyti (ar fiksuoti) pieno gaminių mažmeninės kainos pasiskirstymo dalis tarp pieno rinkos dalyvių – gamintojų, supirkėjų, perdirbėjų ir prekybininkų.

Siekiant sprendimus priimti tik išsamiai išanalizavus visas galimybes, rengiamas žemės ūkio ministro įsakymas dėl darbo grupės sudarymo, kurios vienas iš uždavinių – parengti pasiūlymus dėl prekybinių antkainių žemės ūkio produktams ribojimo ir supirkimo kainų nustatymo galimybių, esant krizinėms situacijoms žemės ūkio sektoriuose.

Į darbo grupę kviečiami įvairių institucijų atstovai: Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos, Finansų ministerijos, Ūkio ministerijos, Konkurencijos tarybos, Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos prekybos įmonių asociacijos, Lietuvos maisto pramonininkų konfederacijos, Žemės ūkio rūmų, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos.

Manome, jog pasitelkus ekspertus ir suinteresuotąsias šalis ir išsamiai išanalizavus galimybes nustatyti tam tikrą kainą ar kainos paskirstymą tarp ūkio subjektų, kuri neprieštarautų Europos Sąjungos teisei ir Lietuvos Respublikos Konstitucijai, bus galima priimti atitinkamus sprendimus.

Europos Komisijos žemės ūkio ir žuvininkystės komisaras Philas Hoganas siūlė paramą pieno gamintojams teikti iš nacionalinio biudžeto. Kokios būtų galimybės?

Lietuva kreipėsi į Europos Komisiją, prašydama skirti tiesioginę paramą pieno gamintojams. Tačiau EK nepritaria šiam Lietuvos prašymui. Lietuvos poziciją ES Žemės ūkio ir žuvininkystės taryboje dėl tiesioginės paramos skyrimo pieno gamintojams palaikė tik 9 šalys.

Nesant EK paramos buvo priimtas sprendimas pieno gamintojams teikti nacionalinę  pagalbą pieno gamintojams. Iš viso pieno gamintojams skirta 18 mln. Eur.

Pagalba bus mokama už laikomas pienines karves, o jos dydis yra 78,23 Eur už karvę. Kooperatinės bendrovės (kooperatyvo), superkančios iš savo narių daugiau kaip 50 proc. viso superkamo pieno, nariams pagalbos dydis yra padidintas 10 proc. – jiems bus mokama po 86,05 Eur už pieninę karvę. Paramos sulauks tie pieno gamintojai, kurie 2015 m. gruodžio–2016 m. sausio–vasario mėn. VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centre registruotiems pieno supirkėjams pardavė žalią pieną ir savo vardu Ūkinių gyvūnų registre 2016 m. kovo 1 d. turėjo registruotų pieninių karvių. Paraiškos pagalbai gauti renkamos seniūnijose š. m. balandžio 11–22 dienomis (pavėlavę paraiškas galės pateikti iki birželio 6 d.). Parama bus mokama nuo gegužės 5 d.

Kalbamasi su Vyriausybe dar dėl papildomos paramos skyrimo pieno gamintojams. EK leidžia skirti nacionalinę finansinę pagalbą už tiekiamo pieno į rinką kiekio ribojimą. Šiuo metu dėl šios papildomos paramos  analizuojamos paramos teikimo galimybės.

Seimą pasiekia skundai dėl pernelyg didelių reikalavimų Europos Sąjungos paramai gauti. Gal pasidalintumėte savo nuomone ir pastebėjimais?

Europos Sąjungos parama kaimo plėtrai teikiama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programą. Šios programos įgyvendinimui skirta 1,9 mlrd. Eur Europos Sąjungos ir Lietuvos valstybės nacionalinio biudžeto lėšų. Programos lėšomis įgyvendinamų priemonių ir veiklos sričių paramos gavimo sąlygos ir reikalavimai nustatyti, vadovaujantis Europos Sąjungos teisės aktų nuostatomis.

Per 2014–2015 metų laikotarpį ir 2016 metų I ketvirtį  fiksuoti 33 paramos paraiškų teikimai. Programos įgyvendinimo eigos rezultatai rodo, kad pareiškėjai yra aktyvūs, o paramos gavimo sąlygos ir reikalavimai pareiškėjams yra priimtini ir įgyvendinami. Per nurodytą laikotarpį paramai gauti pateikta 172 019 paraiškų, kuriose prašoma 897 mln. Eur paramos lėšų.

Be abejonės, neturime kurti perteklinių, vadinamųjų „vietinių“, reikalavimų.

Dėl grėsmių išlikti ypač sunerimę smulkiųjų pieno ūkių savininkai. Kaip galima būtų prognozuoti jų likimą?

Smulkiųjų ūkių situacija yra labai sudėtinga, nes jie už pieną gauna pačią mažiausią kainą. Tokių ūkių savininkai turi turėti dar ir kitų pajamų užsiimdami kita veikla. Be to,  smulkieji pieno gamintojai turėtų arba kooperuotis, arba bandyti pieną ir pieno gaminius pardavinėti tiesiogiai vartotojams. Priešingu atveju jiems teks pasitraukti iš pieno gamybos.

Šiuo metu sudarytos galimybės ūkiams, laikantiems 2–5 karves (ekonominis dydis, išreikštas produkcijos standartine verte, turi būti nuo 4 000 Eur iki 7 999 Eur), dalyvauti KPP programos priemonėje „Parama smulkių ūkių plėtrai“, pagal kurią gali būti skiriama investicinė parama smulkiesiems ūkiams, kompensuojant 100 proc. tinkamų investicijų vertės. Didžiausia galima paramos suma – 15 000 Eur.

Be to, smulkieji ūkiai gali naudotis ir kitomis KPP priemonėmis, tokiomis kaip pagal priemonės „Bendradarbiavimas“ veiklos sritį „Parama smulkių ūkio subjektų bendradarbiavimui“ parama teikiama smulkiesiems ūkiams, kurių ekonominis dydis, išreikštas produkcijos standartine verte, – nuo 4 000 Eur iki 7 999 Eur. Veiklos srityje turi dalyvauti ne mažiau kaip du ūkio subjektai, kurie veikia pagal jungtinės veiklos sutartį. Didžiausia galima paramos suma – 80 000 Eur.

Kaip vertinate pieno ūkių kooperacijos situaciją ir galimybes?

Jei situaciją vertintume skaičiais, tai Lietuvoje pieną superka 40 žemės ūkio kooperatyvų. Šie kooperatyvai superka apie trečdalį Lietuvoje superkamo pieno, tačiau daugiau kaip pusė šių kooperatyvų iš savo narių superka mažiau kaip 50 proc. viso jų superkamo pieno (jie dar vadinami „netikrais“ kooperatyvais), t. y., jie nesiekia atstovauti savo narių interesams, o veikia kaip ir kito statuso juridinė įmonė.

Kooperatyvai skundžiasi, jog susiduria su stambiųjų pieno perdirbimo įmonių piktnaudžiavimu,  jiems mokama mažesnė kaina nei stambiesiems pieno ūkiams, nors jie surenka ir pristato pieną į įmones. Kai pieno gamintojai nemato ekonominės naudos, sunku juos pritraukti į kooperatyvus. Ministerija visuomet  skatina pieno gamintojus vienytis į kooperatyvus, nes tik susivieniję pieno gamintojai gali tikėtis geresnių kainų ar supirkimo sąlygų.

Siekiant sustiprinti pieno gamintojų kooperaciją, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. lapkričio 4 d. įsakymu Nr. 3D-820 „Dėl darbo grupės sudarymo“ buvo sukurta darbo grupė, kuri turėjo parengti siūlymus dėl pieno gamintojų kooperacijos sustiprinimo finansinėmis priemonėmis. Įvyko 5 darbo grupės posėdžiai. Posėdžių metu buvo parengtas Kooperacijos plėtros skatinimo 2016 m. priemonių planas, kuris patvirtintas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2016 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 3D-172.

Kodėl stabčioja Gyvulininkystės plėtros programos vykdymas? Seimo nario Kazio Starkevičiaus duomenimis, per trejus dabartinės valdžios valdymo metus karvių skaičius šalyje sumažėjo beveik 30 tūkstančių.

Vertinant situaciją, manau, svarbiausia ūkininkų gaunamos pajamos ir veiklos pelningumas, o ne melžiamų karvių skaičius. Dalis ūkininkų pradeda auginti mėsinius galvijus ar avis.

Pradėjus įgyvendinti Nacionalinę 2014–2020 metų gyvulininkystės sektoriaus plėtros programą, buvo patvirtintas  Nacionalinės 2014–2020 metų gyvulininkystės sektoriaus plėtros programos įgyvendinimo 2014–2016 metais veiksmų planas. Dėl veiksmų plano priemonių įgyvendinimo bendras galvijų skaičius šalyje šiek tiek didėja (2014 01 01 buvo 710 289 galvijai, 2016 01 01 – 716 884 galvijai), karvių skaičius taip pat buvo pradėjęs didėti. 2015 m., palyginus su 2014 m., karvių skaičius padidėjo 3 087 karvėmis (2014 01 01 ŽŪIKVC duomenimis, buvo 310 405 karvės, 2015 01 01 – 313 492 karvės).

Tam įtakos turėjo mokamos papildomos nacionalinės tiesioginės išmokos, teikiama valstybės arba nereikšminga (de minimis) pagalba, siekiantiems investicinės paramos gyvulininkystės ūkiams pagal Kaimo plėtros priemones buvo suteikiami papildomi prioritetiniai balai. Siekiant palaikyti ūkinių gyvūnų laikytojų pajamas, daugiausia susietosios paramos ir papildomos nacionalinės paramos skirta  gyvulininkystės sektoriui – iš viso tam skirta daugiau kaip 115 mln. Eur: 2014 m. – 25,5 mln. Eur, 2015 m. – 43,5 mln. Eur; 2016 – 46 mln. Eur.

Kaip komentuotumėte Pieno gamintojų asociacijos ketinimus kreiptis į šalies Prezidentę, kad padėtų spręsti pienininkų problemas?

Pieno gamintojai, kaip ir kiti piliečiai, siekia ginti savo interesus. Visi teisiniai veikimo būdai yra galimi. Manome, kad diskusijos įvairiais lygiais padeda geriau išgryninti problemą ir ieškoti geriausių  jos sprendimo būdų. Vis dėlto manau, kad šalies Prezidentė turi spręsti tarptautinius klausimus.

Daugiau informacijos: Žemės ūkio gamybos ir maisto pramonės departamento direktorius Rimantas Krasuckis, tel. 8 5 239 1130.