Jūs esate
Pagrindinis > Pradžia > Savaitraštis ŠIANDIEN. „Didžiausias turtas – laikas, praleistas su artimaisiais”

Savaitraštis ŠIANDIEN. „Didžiausias turtas – laikas, praleistas su artimaisiais”

Martina RUGINYTĖ

Mažeikiškė Kristina Bartkevičienė, baigusi specialiosios pedagogikos studijas, jau apie 15 metų dirba su vaikais, patiriančiais kalbinių sunkumų. Šiuo metu Anglijoje gyvenanti moteris ugdo lietuvių ir rusų emigrantų vaikus. K. Bartkevičienė teigia, jog visada norėjo būti motyvuojanti ir gyvenimą praskaidrinanti pedagogė, ir pastebi, kad pirmoji vaiko mokytoja yra šeima.

Kas paskatino rinktis šią specialybę, darbą?

Kaip save pamenu ir kaip pasakojo tėveliai, būdama maža, buvau labai linksma ir kalbi mergaitė. Bet pradėjusi lankyti mokyklą, pasikeičiau, kalbėjau tyliai ir nedrąsiai.

Kadangi pradinėse klasėse patyriau sunkumų mokydamasi, tapau dar uždaresnė. Pradinių klasių mokytoja visą savo dėmesį sutelkė į gabius vaikus, o mums, prasčiau besimokantiesiems, teko tyliai sėdėti galiniuose suoluose.

Vyresnėse klasėse, pasikeitus mokytojams, viskas pradėjo sektis, todėl supratau, kad sėkmė moksluose labai priklauso ir nuo mokytojo, nuo to, kaip jis išaiškina dalykus, kiek pasitikėjimo savimi įskiepija ir kaip motyvuoja vaiką.

Pabaigusi vidurinę mokyklą, jau žinojau, kad noriu padėti vaikams su specialiaisiais poreikiais ir būti motyvuojanti bei gyvenimą praskaidrinanti mokytoja. Todėl pasirinkau specialiosios pedagogės ir logopedės specialybę.

Kuo šis darbas įdomus bei su kokiais sunkumais tenka susidurti?

Darbas įdomus tuo, kad nėra rutinos ir vienodų dienų, kiekvienas vaikas yra savitas. Labai gera matyti, kaip mokiniai tobulėja ir auga.

Susipažindama su vaiku, susipažįstu ir su jo šeima, taip kaskart gausėja draugų ratas.

Sunkiausia būna tuomet, kai, atrodo, su vaiku ir jo šeima dedame visas pastangas, daug dirbame, o norimo rezultato kaip nėra, taip nėra. Bet taip dažniausiai būna prieš pagerėjimą ir galiausiai visus sunkumus įveikiame.

Ar dažnai tenka susidurti su sudėtingesniais atvejais, kokių tipų jie būna?

Daug kartų teko susidurti su autizmo diagnoze. Buvo nemažai 3–5 metų amžiaus vaikučių, kuriems gydytojai Anglijoje diagnozavo autizmą, nes jie nemokėjo kalbėti.

Po intensyvaus pusės metų darbo kartais autizmo požymių nelikdavo, nes mokinukai išmokdavo bendrauti ir visavertiškai save išreikšti.

Sudėtingesni atvejai būna, kai tenka mokyti vaikučius komunikuoti, nes nuo mažens jie ištisas dienas leidžia su kompiuteriu. Gana dažni atvejai, kuomet tėveliai būna pavargę po naktinės pamainos, tad kad nereikėtų užsiimti su vaikais dieną, dėl ramybės paduoda jiems išmaniuosius įrenginius.

Deja, elektronika nemoko gyvo bendravimo, nėra akių kontakto, todėl vaikai neišmoksta kalbėti ir mėgdžioti tėvų.

Taip vaikučiai daug praranda, nes laikotarpis nuo 2 iki 5 metukų itin svarbus kalbai mokytis.

Dirbote logopede Lietuvoje, šiuo metu – Anglijoje. Kokius logopedės darbo skirtumus pastebite šiose šalyse?

Dirbdama Lietuvoje žinojau, kokie yra reikalavimai dirbant su vaiku. Viskas atrodė paprasta ir aišku. O dirbant svečioje šalyje, viskas kitaip: dažnai jautiesi nesuprastas, pasiilgsti gimtosios kalbos.

Logopedų rolė Anglijoje yra labiau konsultacinio pobūdžio, jie pateikia instrukcijas tėvams ir mokytojams, kaip ir ką mokyti.

Lietuvoje logopedai individualiai su vaiku dirba mažiausiai du kartus per savaitę ir patys su vaiku atlieka užduotis. Todėl rezultatai būna gana greitai pastebimi.

O Anglijoje trūksta specialistų, tad šeimoms pirmos logopedinės pagalbos kartais tenka laukti iki devynių mėnesių. Šiuo metu didžiausia problema yra vaikų kalbos vėlavimas.

Ką patartumėte tėvams, lavinantiems vaikų kalbą?

Vaikų kalbą geriausiai ugdo gyvas bendravimas. Vaiko žodynas turtėja girdint tėvų kalbą, skaitant knygeles, žaidžiant vaidybinius žaidimus, dainuojant paprastas daineles, mankštinant pirštelius, pavadinant aplinkos daiktus ir paveikslėlius.

Namuose svarbu sukurti jaukią, ramią aplinką. Pastebėjau, jog nekalbančių vaikų žodynas lengviau plečiasi žaidžiant „Namus“, ypač su žaisliniu namuku. Jiems patinka mėgdžioti mamą arba tėtę: virti, kepti, skalbti, migdyti meškutį, dainuoti lopšinę.

Visi tie veiksmai vaikui labai artimi ir žinomi, todėl atsipalaidavęs ir smagiai jausdamasis nejučia, žodis po žodžio pradeda kalbėti. Ypač malonu ir jautru, kai stebi vaiko kalbą bundant, akytes švytint. Nėra nieko gražesnio, kaip matyti vaiką laimingą, nes jis gali save išreikšti žodžiais.

Kokios vertybės, jūsų nuomone, šiais laikais turėtų būti ypač kultivuojamos šeimose?

Labai džiaugiuosi, kad šeimos, su kuriomis dirbu, yra labai atsakingos, skiria daug dėmesio savo vaikams ugdyti ir supranta šeimos, kaip pirmosios mokytojos, svarbą gyvenime.

Šeima yra gyvenimo pamatas. Šiais laikais, kaip ir visais kitais, brangiausias turtas yra laikas, praleistas su artimaisiais. Vaikams ypač svarbu atostogos su šeima, bendri pietūs, apsikabinimai, žaidimai ir pasakos prieš miegą.

Viena vertybė, kurios pasigendu šiandieniniame pasaulyje, – tai pagalba aplinkiniams. Pastaruoju metu pastebėjau, kad šeimos gyvena uždaresnį gyvenimą.

Manau, be galo svarbu išmokyti vaikus pagelbėti kitiems nelaimės atveju, neapsiriboti vien tik savo šeima, daryti gerus darbus, stengtis ir dėl kitų. Ne veltui yra sakoma: jei nori, kad pasaulis taptų geresnis, pradėk nuo savęs.
Esu labai dėkinga savo tėveliams, kurie mane išmokė padėti kitiems be išskaičiavimo.

Daugelis žmonių stebisi, kodėl aš kelias valandas per savaitę savanoriauju ligoninėje. Nueinu padėti, pabendrauti su demencija sergančiais seneliais. Jie dažnai ilgisi savo šeimos, jaučiasi vieniši.

Labai gera, kai žmonės išsikalba, kai galiu jiems paskaityti knygą ar žurnalą, paduoti puodelį arbatos.

Visoms šeimoms noriu palinkėti, kad ir toliau skleistų meilę ir gerumą aplink save, kad labiau pasitikėtų savo jėgomis auklėdami bei mokydami savo vaikus. Šeima yra didžiausia laimė vaiko gyvenime.

Parengta pagal savaitraštį ŠIANDIEN. Nuotraukos iš asmeninio archyvo

Parašykite komentarą

Top