Įžengęs į kauniečio Vido Ambrazevičiaus butą pasijunti kaip solidžiame muziejuje. Prieškambaris ir svetainė pilnutėliai kavamalių. Jų kolekcija išdėliota spintelėse ir specialiai tam įrengtose lentynose iki
pat lubų.

Šilumos energetikos inžinierius kelių šimtų kavos malimo mašinėlių kolekciją surinko per stebėtinai trumpą pastarųjų ketverių metų laikotarpį.

Pirmoji pažintis su kavamale įvyko kur kas seniau – 1994 metais. Vido draugas, žinodamas jo polinkį „draugauti“ su medžiu, paprašė restauruoti tuo metu Vidui dar visai nežinomą dėžutę. Tai buvo
sena draugo senelio medinė kavamalė, tikra relikvija. Vido darbu draugas liko labai patenkintas.

Antrasis susitikimas su kavamale įvyko net po dvidešimties metų, bet jis, kaip paaiškėjo vėliau, buvo lemtingas.

Vidui nuėjus į vieną iš Kauno turgų nusipirkti lašinių, akį patraukė jau kažkada matytas sendaiktis, kavamalė. Senjoras nepagailėjo už ją sumokėti šešių eurų, o parsinešęs į namus kruopščiau ją sutvarkė,
išdailino.

Restauruota kavamalė atrodė tokia miela, kad Vidui kilo idėja tęsti šių sendaikčių prikėlimą naujam gyvenimui. Tam neprieštaravo ir kavą gerti mėgstanti žmona Birutė.

Taip ir prasidėjo nuolatinis mūsų šalies turgų lankymas ir kavamalių „medžioklė“. Ji kartais persikeldavo į Latviją, Lenkiją ir kai kurias kitas šalis. Vido sūnus gyvena Italijoje, o duktė Švedijoje, tad kavamalės atkeliauja į Vido namus ir iš šių kraštų. Vieną kitą kavamalę Vidui padovanoja ir bičiuliai, giminaičiai.

Naujas savaitraščio numeris Šiandien jau prekyboje.