Vytauto Zeleniaus vadovaujama Alytaus miškų urėdija 2013 metais metais užsibrėžusi pasiekti 5,6 proc. pelningumo normą. Urėdui pavyko suburti darnų kolektyvą, kurio veiklos rodikliai – vis gerėjantys ir teikiantys daug vilčių. Per 2013 metų pirmąjį pusmetį pardavimo pajamos, palyginus su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, padidėjo 630,5 tūkst. Lt, o tipinės veiklos pelnas išaugo 161,4 tūkst. Lt. Pardavimo pajamos padidėjo dėl didesnio parduotos medienos kiekio. 2013 metų pirmą pusmetį medienos pardavimas, palyginus su praėjusiais metáis, padidėjo 3,8 tūkst. m3. Per 2013 m. pirmą pusmetį urėdija pardavė 1 455 m3 miško kirtimo atliekų, o per praėjusių metų tą patį laikotarpį – 291 m3.

Apie Alytaus krašto miškininkų rūpesčius ,,Verslas ir politika“ teiravosi šios urėdijos vyriausiojo inžinieriaus Šarūno ANTANEVIČIAUS, atskleidusio to dzūkų krašto ūkininkavimo miškuose specifiką, prisiminusio įveiktas krizes ir škvalus, palietusio ir kai kuriuos nūdienos šilų sopulius.

Pasirodo, ne tik Varėnos, bet ir Alytaus krašto miškininkai, patys mėgstantys pasibaravykauti,  gali daug įdomaus pasakyti apie grybautojus. Ir nebūtinai juos koneveikdami. Alytaus miškų urėdijos rekreaciniai rūpesčiai – su netradiciniu prieskoniu: kalnų slidinėjimo trasa – jau įrengta, trasa keturračiams – realiuose planuose.

Alytaus miškų urėdija kadaise įkurta kaip mokomoji. Su kokiu dariniu ji istoriškai susijusi?

1927 m Alytuje įkurta Aukštesnioji miškų mokykla ir Alytaus mokomoji urėdija. Pirmasis šios mokyklos direktorius ir mokomosios miškų urėdijos miškų urėdas buvo garsusis Antanas Rukuiža . Alytus tuo metu buvo žymus miškininkystės centras. Čia buvo įsikūrusi ir žurnalo „Mūsų girios“ redakcija.  1934 m. mokykla atskirta nuo mokomosios miškų urėdijos. Po to, iki šių dienų, urėdijos administruojami miškų plotai, o ir pats pavadinimas ne vieną kartą keitėsi.

Kuo ypatingos šio krašto miškininkų ūkininkavimo sąlygos?

Šiuo metu urėdija yra viena iš mažiausių Lietuvos urėdijų, administruoja 16 670 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, vyraujantys medynai – pušynai, eglynai, ąžuolynai ir beržynai. Ūkininkavimo sąlygos – labai įvairios, kadangi daug turime ir sausesnių miškų, nemažai šlapių, taip pat pelkinių miškų. Kadangi miško darbai yra sunkūs, kaip ir visoje Lietuvoje, juntamas darbo jėgos trūkumas.

Urėdija viena pirmųjų dar 2005 metais buvo įsigijusi medkirtę miško ruošai, taip pat turi medvežę ir keletą medienvežių automobilių medienai transportuoti. Šiuo metu medienos ruošą atlieka rangovai, kurie laimi viešuosius  konkursus daugumai urėdijoje vykdomų darbų vieniems ar keleriems metams.

Kaip pavyko išgyventi sunkmetį ir siautėjusius škvalus?

Sunkmetis, krizė mūsų urėdijoje palietė  kitas pramonės ir ūkio šakas, palyginus su dauguma šalies urėdijų. Staiga sumažėjus medienos  kainoms, reikėjo ieškoti kelių, kaip išgyventi, kaip užtikrinti pagrindinių funkcijų gyvybę, atsirinkti, kuriems darbams teikti pirmumą, o kuriuos  galima šiek tiek  atidėti vėlesniam laikui.

Teko  ieškoti vidinių rezervų, kažkiek pertvarkyti valdymą, atsisakyti nebūtiniausių darbų, visais lygiais susimažinti atlyginimus ir galų gale vis tiek dirbti pelningai. Tuo sunkiu metu Generalinės miškų urėdijos vadovybės priimti ryžtingi sprendimai nulėmė, kad beveik visoms urėdijoms pavyko įveikti krizės padarinius be ypatingų sukrėtimų ir pasiekti gerų rezultatų.

Mūsų urėdiją 2010 metais palietė dar viena, šį kartą – gamtos stichija. Praūžęs škvalas didesnėje Dūkijos dalyje, mūsų urėdijoje, išvertė apie 20 000 m³ medienos. Vėlgi, sutelkus visas pastangas, Generalinei miškų urėdijai koordinuojant veiksmus bei padedant kitoms urėdijoms, kurių nepalietė gamtos stichija, škvalo padariniai buvo likviduoti trumpiausiu įmanomu laiku, nors jo padarytos žaizdos miškui išliks dar ilgai, nes miškas neatauga nei per vienerius, nei per kelerius metus, tam reikia dešimtmečių.

Taigi škvalo padarinių įveikimas – dar vienas miškininkų susitelkimo ir pastangų visais lygiais pavyzdys, kaip darniai reikia elgtis iškilus sunkumams.

Ką galėtumėte pasakyti apie grybavimo kultūrą?Ar daug žalos pridaro grybautojai? Ar Jūs pats ir Jūsų šeima mėgsta grybauti?      

Iš tiesų Dzūkijos miškai turtingi grybų. Nors karalienė šiuo atžvilgiu yra Varėna ir jos apylinkės, bet ir mūsų urėdijoje grybais negalime skųstis.

Nedaug yra žmonių, kurie nemėgtų grybauti, tuo labiau tuomet, kai masiškai pasipila baravykai, raudonviršiai ir sveikuolės voveraitės. Tuomet mūsų miškuose sutiksi ne tik vietinį dzūkelį, bet ir grybautojų mėgėjų iš Kauno, Vilniaus ar net iš Suvalkijos, Žemaitijos rajonų. Masę žmonių pritraukia jau tradicinėmis tapusios grybų šventės Varėnoje, kuriose dalyvauja ir aplinkinių urėdijų miškininkai, o kur dar miškingiausių seniūnijų grybų šventės, išrenkant geriausius grybautojus, ar ,,Alytaus naujienų“ laikraščio skelbiami konkursai įspūdingiausiam metų laimikiui – grybų karaliui išaiškinti. Čia vėlgi neapsieinama be miškininkų.

Galima pasidžiaugti, kad metai iš metų grybautojai darosi vis kultūringesni, nelaužo miškininkų įrengtų poilsio vietų ir jose esančių miško baldų, mažiau teršia mišką buitinėmis atliekomis, šiukšles palikdami tam skirtose vietose, neišvažinėja miško paklotės automobiliais. Visa tai džiugina ir skatina mus, miškininkus, dar labiau pritaikyti miškus lankytojams.

Aš pats kartu su šeima nuvykęs į mišką grybauti, džiaugiuosi ne tik rastais grybais, bet ir sutiktais grybautojais, kurie nešiukšlina miško ir kurių nereikia drausminti už netinkamą elgesį miške.

Kaip pavyksta išlaikyti ir prižiūrėti gražiai įrengtas poilsiavietes? Kokiais rekreaciniais kampeliais galite pasigirti?        

Alytaus miškų urėdija yra įrengusi ne vieną poilsiavietę, pritaikytą miškų lankytojams. Viena iš naujai sukurtų rekreacinių zonų – Muiželėnų rekreacinė teritorija, esanti prie pat Alytaus piliakalnio, miesto prieigose. Ji įkurta pasinaudojus ES parama ir praplečia Alytaus piliakalnio poilsinę zoną, tuo pritraukdama didelę dalį miestiečių ir Alytaus svečių, sudarydama sąlygas jaukiam ir prasmingam poilsiui.

Daug įvairių skulptūrų, poilsio objektų yra įrengta Punios girininkijoje, Punios šile: miško muziejus girininkijoje, Žaltės slėnis prie Nemuno su didingomis skulptūromis ir pagoniškuoju aukuru, ąžuolų alėja – kunigaikščių vardais pavadinti šimtamečiai ąžuolai gamtos paminklai ir kt.

Svarbu priminti, kad Punios šile yra gamtinis rezervatas – keletas miško kvartalų, kuriuose jau daugiau kaip keturiasdešimt metų nevykdoma jokia ūkinė veikla, kuris su apsaugine zona užima apie 450 ha plotą, taip pat Punios šilo kraštovaizdžio draustinis bei Punios šilo botaninis-zoologinis draustinis. O pats Punios šilas patenka į Nemuno kilpų regioninio parko direkcijos teritoriją. Taigi lankymasis šioje unikalioje gamtiniu ir kultūriniu požiūriu teritorijoje, tiksliau, didesnėje jos dalyje, yra reglamentuotas Saugomų teritorijų įstatymo nustatyta tvarka.

Punios šile į dangų stiebiasi aukščiausia Lietuvos pušis, keleto ąžuolų amžius siekia daugiau nei 400 metų. Gamtiniu požiūriu unikalus Vidzgirio miškas, kuris 1960 m. paskelbtas botaniniu draustiniu.

Visoje miškų urėdijos teritorijoje rekreaciniams miškams priskirta 754 ha miškų (4,5 proc. viso miškų ploto). Tai miško parkai ir rekreaciniai miško sklypai. Valstybinės reikšmės miškuose buvo inventorizuota 29 miško poilsiavietės su elementaria įranga, kuriose vyksta intensyvi rekreacija.

Bendradarbiaujant su Alytaus miesto savivaldybe, pasinaudojus ES lėšomis, Nemuno krante, ties Bakšių gyvenviete, baigta įrengti kalnų slidinėjimo trasa, dviračių ir pėsčiųjų takas, sujungiantis Alytaus šilelį su Kaniūkų tiltu. Ateityje tikimasi šį taką pratęsti ir kitoje Nemuno pusėje, neaplenkiant piliakalnio. Buvusiame karjere planuojamos įrengti trasos ir keturračiams.

Gal esama urėdijos teritorijoje vardinių giraičių? Kokiais medžiais daugiausia atsodinamos dzūkų girios?      

Lietuvos vardo 1000- mečio paminėjimui Vidzgirio miške su jaunaisiais miško bičiuliais buvo pasodintas ąžuolynas ir ta proga pastatyta skulptūra. Vykdant ąžuolynų įveisimo programą, ąžuolais atsodinama nemaža dalis kirtaviečių, o daugiausia kirtavietės, aišku, atsižvelgus į augavietes, atsodinamos eglės ir pušies sodinukais.

Kiek metų Jums pačiam šlama Alytaus krašto šilai? Koks metų laikas mieliausias miške?      

Baigęs LŽŪA miškininkystės fakultetą nuo 1988 m. pradėjau dirbti Alytaus miškų urėdijoje  – 15 metų Dušnionių ir Kalesnykų girininkijose girininku,  nuo 2004 m. – urėdo pavaduotoju, šiuo metu – vyriausiuoju inžinieriumi.

Per tą ne visai trumpą laiką būta visko. Visada džiugino urėdijos miškininkų susitelkimas, kryptingas rezultatų siekimas, pasodintų miškų augimas, liūdino vis laikas nuo laiko atsirandantis bereikalingas politikavimas, kuris miškui nieko gero neduoda.

Į mišką eidamas stengiuosi vadovautis patarle ,,Nėra blogo oro, yra tik netinkamas apsirengimas“, todėl kiekvienas metų laikas miške yra savaip gražus. O darbus miške apsunkina užsitesę lietūs, sausio ar vasario pūgos ir pavasarinis polaidis – tuomet iš tiesų norisi, kad viskas greičiau pasibaigtų.

Ateities miškas – kokį jį įsivaizduojate, kaip turėtų keistis dzūkų girios?   

Atsakingai urėdijų vykdoma veikla miškuose, vadovaujantis Miškų įstatymu, Vyriausybės nustatyta kirtimo norma, miškotvarkos medžiaga, galiojančiomis normomis ir taisyklėmis nuteikia labai optimistiškai ir neabejotinai perša viltį, kad miškų plotai didės, gerės miškų struktūra, medienos prieaugis augs – dėl to jokio nerimo nėra.

Tačiau be nerimo nepavyksta žvelgti į privačius miškus, kurie šiuo metu sudaro nemažą visų miškų dalį. Neramina jų susiskaidymas į mažus plotelius – daugeliu atvejų nuo keliasdešimt arų iki kelių hektarų, o tai labai apsunkina kryptingą ūkininkavimą juose. Šiek tiek neramu dėl didelio skaičiaus miško savininkų, kurių dalis net nežino savo miško valdos.

Kita vertus, Miškų įstatymo reikalavimai, kitos taisyklės ir nuostatai galioja tiek valstybiniam, tiek privačiam miškui, tenka pripažinti, kad kontroliuojančios privačių miškų veiklą tarnybos dirba.

Kaip Alytaus krašto girių puoselėtojai švenčia Miškininko dieną?

Paprastai urėdijos miškininkai savo profesinę dieną  pamini kartu su visos Lietuvos miškininkais Miškininkų sąjungos organizuojamoje šventėje –  apdovanojami labiausiai nusipelnę kolegos.

Urėdijoje Miškininko dieną pažymime įvairiai – organizuotai aplankydami koncertą, teatrą ar išvykdami į trumpas pažintines keliones, pavyzdžiui, pernai žvalgėmės po Dzūkijos nacionalinį parką.

                     Urėdijos pasiekimai – skaičiais

• Per 2013 m. antrą pusmetį urėdijos pelningumas siekė 3,4 proc. 2013 metų veiklos plane – pasiekti 5,6 proc. pelningumo normą.

• 2013 metų pirmą pusmetį medienos pardavimas, palyginus su praėjusiais metais, padidėjo 3,8 tūkst. m3.

• 2013 metų pirmo pusmečio nuosavo kapitalo grąža siekė 12, 8 proc.  (2012 m. pirmą pusmetį – 2,4 proc.), o ilgalaikio turto grąža – 18,8 proc. (2012 m. pirmą pusmetį – 3,5 proc.).

• Per 2013 m. pirmą pusmetį urėdija atkūrė 27,1 ha ąžuolynų, kuriuose ąžuolas yra vyraujanti rūšis, ir 16,7 ha – kuriuose ąžuolas nėra vyraujanti rūšis.

• Per 2013 m. pirmą pusmetį urėdija pardavė 1 455 m3 miško kirtimo atliekų, o per praėjusių metų tą patį laikotarpį – 291 m3.

• 2013 metais numatyta parduoti 4,8 tūkst. m3 miško kirtimų atliekų, o 2012 metais urėdija pardavė 1,4 tūkst. m3 miško kirtimo atliekų.

,,Verslas ir politika“, 2013 m. rugsėjis, Nr. 9 (46)