Kodėl Žemės ūkio ministerijos vadovybė susipainiojo aiškindama šio įstatymo svarbą

Vytautas LEKEŠYS, žemės ūkio kooperatyvo ,,Lietuviškas pienas“ vadovas:

–        Žemės ūkio kooperatyvas ,,Lietuviškas pienas“ įsteigtas 2001 metais. Jo veikloje dalyvauja tik kooperatyvo nariai. Kooperatyvas, vadovaujamas valdybos pirmininko Nikolajaus Danilčenko, gina narių interesus įvairiose institucijose.

Žemės ūkio ministerija ir pati ministrė Virginija Baltraitienė inicijavo teisės akto „Dėl LR ūkio subjektų, perkančių-parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo Nr. XII-1907“ paruošimą, pristatymą ir jo priėmimą LR Seime (toliau tekste – Pieno įstatymas).

Teisės akto pavadinimas – labai skambus. Jame grasinama įvairaus dydžio baudomis, sustiprintas įvaizdis, kad naudojant baudžiamąsias priemones, galima įvesti tvarką pieno sektoriuje. Vis dėlto Žemės ūkio ministerijos vadovybė susipainiojo aiškindama Pieno įstatymo naudą.

2015 m. rugpjūčio 29 d. ŽŪM išplatino informaciją, kad Pieno įstatymas skirtas ne pieno supirkimo kainoms reguliuoti, o santykiams tarp atskirų grandinės dalyvių, t. y. žalio pieno pirkėjų ir pardavėjų, nustatyti. Tuomet kaip reikia suprasti Pieno įstatymo 2 str. 4 p. „žalio pieno pardavėjų grupės“ nustatymą ir antro skirsnio 3 straipsnio reikalavimą, kad žalio pieno pirkimo-pardavimo sutartyse draudžiama taikyti skirtingą bazinio pieno pirkimo kainą?

Išeitų, kad Žemės ūkio ministerija apsiėmė nurodinėti, kiek kiekvienai žalio pieno pardavėjų grupei galima mokėti. Juk Lietuvos Respublikoje tebegalioja civilinis kodeksas. Jei juo naudojamės, tai kas draudžia sutarties šalims, vadovaujantis rinkos sąlygomis ir protingumo kriterijais, nustatyti žalio pieno kainą ir ją įrašyti į pieno pirkimo-pardavimo sutartį?

Pieno rinkos reguliavimo įstatymas dar labiau suskirstė pieno gamintojus ir suteikė tik finansinės žalos. Tai patvirtina ŽŪM paskelbti duomenys apie vidutines pieno supirkimo kainas per šių metų rugpjūčio mėnesį. Vien per šį mėnesį, palyginus su liepos mėnesiu, vidutinė pieno supirkimo kaina sumažėjo 4,3 proc., o bazinių rodiklių – 3,8 proc. Visi Lietuvos pieno gamintojai per rugpjūčio mėnesį gavo net 7,5 mln. eurų mažiau nei pernai tuo pačiu metu. Pieno įstatymo pirmo mėnesio neigiamas poveikis pieno gamybos sektoriui lėmė chaosą ir nusivylimą. Situacija tik blogėja.

Pieno perdirbėjai gina šį įstatymą ir siūlo nieko nekeisti. Tokie veiksmai akivaizdžiai byloja, kad šio įstatymo veikimas naudingas Lietuvos pieno perdirbėjams. Jis visiškai neapriboja perdirbimo įmonių, turinčių didelę galią pieno rinkoje, įtakos. Apie kainos didinimą įstatyme nėra nė užuominos. Tai kurgi ekonominė logika? Pieno gamintojai iš perdirbėjų (supirkėjų) gavo sutartis, kuriose konkrečiai yra įrašytos septynios žalio pieno pardavėjų grupės ir bazinio pieno kainos kiekvienai grupei. Peršasi išvada, kad perdirbėjai pasiruošę ilgam laikotarpiui tokiomis kainomis mokėti už žaliavinį pieną. Manipuliacijos pieno kainos dydžiu tęsiasi sėkmingai.

Žemės ūkio ministerija pieno supirkimo taisykles pakeitė ir papildė vykdant šį įstatymą. Taisyklėse atsirado 15,5 punktas, kuris leidžia mokėti priedus ir priemokas gamintojams. Minėtame punkte yra žodžiai „gali būti mokama“. Vadinasi, gali būti ir nemokama, o kas galėtų tai paneigti ar patvirtinti, kad taip nevyksta?

Jei su dabar galiojančiu Pieno įstatymu, jo projektu būtų atliktas dalykiškas viešinimo darbas, jeigu būtų įvykdytas pilotinis projektas, išaiškinant pieno gamintojų bendruomenei, kokios laukia pasekmės, dirbant pagal Pieno įstatymo nuostatas, tai atsakingai galime pareikšti, kad minėtas dokumentas būtų likęs LR Seimo stalčiuose.

Mūsų nuomone, toks Pieno rinkos reguliavimo įstatymas akivaizdžiai kenkia pieno gamintojų veiklai ir mažina gaunamas pajamas. Pieno įstatymas įteisino galimybę pieno perdirbimo įmonių savininkams savo verslo nuostolius perkelti ant pieno gamintojų pečių.

Žemės ūkio kooperatyvo „Lietuviškas pienas“ nariai laikosi nuoseklios pozicijos ir dar kartą tvirtina, kad Pieno rinkos reguliavimo įstatymas turi neigiamą poveikį pieno gamintojų pajamoms.

Realiausia išeitis iš susidariusios situacijos – Žemės ūkio ministerijos vadovybei imtis iniciatyvos, kad šio įstatymo veikimas būtų sustabdytas. Iniciatyvą gali parodyti ir LRS Kaimo reikalų komiteto nariai.

,,Verslas ir politika“, 2015 m. rugsėjis/spalis, Nr. 9/10 (70/71)