www.siandien.info;www.lrs.lt

2022 m. vasario 25–gegužės 9 dienomis Lietuvos laisvės gynėjų galerijoje (Seimo I rūmai) Seimo Pirmininko pavaduotojos Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės iniciatyva eksponuojama fotografijų paroda „Ukrainos vaikai kalba“. Parodą parengė Seimo kanceliarijos Informacijos ir komunikacijos departamentas. Parodoje panaudotos nuo pat pirmųjų karo dienų Ukrainoje dirbusių fotografų nuotraukos.

Parodos pristatymo renginys – balandžio 28 d. 13 val.

2022 m. vasario 24 d. yra taškas, nuo kurio pasaulio laiką pradedame skaičiuoti iš naujo. Tai riba, skirianti vakar ir šiandien. Šiandien – tai besitęsiantis košmariškas brutalumo aktas, kurio pabaigos taškas nežinia kada bus padėtas.

Vasario 24-osios naktį grobuonies iš Rusijos pradėta invazija į Ukrainą ir kraupios neapykantos paženklintų bombų sprogimai pažadino visus. Tiek laisvos valstybės idėją puoselėjančios Ukrainos žmones, tiek tiesa ir teisingumu tikinčią žmonijos dalį.

Kartu jis iš saugių ir nerūpestingų sapnų prikėlė tuos, kuriems neįmanoma paaiškinti to, ko nepajėgia suvokti net suaugęs žmogus. Juk kaip paaiškinti žvėriškumą, kurio motyvai gimė imperine nostalgija kliedinčių asmenų galvose? Kaip paaiškinti sadistišką cinizmą ir pasityčiojimą tų, kurie ant raketos išpaišo užrašą „Už vaikus“ ir ją paleidžia, kad žudytų vaikus?

Tą naktį iš jaukaus miego pažadintų Ukrainos vaikų tikrovę pervažiavo blogio rankų valdomos mirties mašinos. O jų žaidimų aikšteles paženklino nužudytų artimųjų kapai.

Parodoje „Ukrainos vaikai kalba“ iš nuotraukų į mus prabyla Ukrainos vaikai. Iš jų nebylios, bet emocingos kalbos mes girdime visą karo beprasmybę įkūnijančią tikrovę – tankų sužeisto vaiko alsavimą, mechaniškai krūpčiojančius pečius požemyje laukiant eilinio bombos sprogimo, iš nevilties ir bejėgiškumo ėmusią riedėti ašarą…

Įsiklausykime į nuotraukas ir išgirsime, kaip kraupią tylą sudrasko motinos ir vaiko bėgimas buvusio gyvenamojo namo griuvėsiais, nepaprastai stiprų dviejų mažylių įsikabinimą į ant rankų laikantį artimą žmogų, nes supranti, kad be jo daugiau nieko neliko. Išgirsime slogią įtampą rūsyje, kuriame miega kūdikiai, pajusime tvoskiantį padegto namo karštį ir nuo jo skubantį vyrą su savo brangiausiu turtu.

Žiūrėdami į nekaltas vaikų akis pajusime, kaip ant kiekvieno iš mūsų sunkia našta užgula klausimas dėl atsakomybės už tuos, kurių mažos širdys jau nustojo plakti. Juk vien per pusantro karo mėnesio žuvo daugiau kaip du šimtai Ukrainos vaikų.

Bet galiausiai išgirsime nuotraukas, kuriose keli vaikai, vieninteliai iš daugiau kaip 30 parodoje užfiksuotų vaikų, bando šypsotis. Vienoje – iš pirštų į mažą širdutę sudėtas tikėjimas ir meilė, kitoje – nuoširdi vaikų šypsena, skirta juos į traukinį įsodinusiam tėčiui. Tyros šių vaikų šypsenos atsisveikinant – tai vilties dovana savo valstybės ginti pasiliekančiam vyrui. Nes jeigu nebus vilties ir nebus už ką kovoti, kova pasmerkta iš anksto.

Daugiau informacijos:

Seimo Informacijos ir komunikacijos departamento

Ryšių su visuomene skyriaus vyriausioji specialistė

Asta Markevičienė, tel. (8 5) 239 6202, el. p. asmark@lrs.lt